Jo balsas tapo taisyklingo lietuviško žodžio sinonimu (2)

Kazio Ulvydo šimtosioms gimimo metinėms

Pradžia, Nr. 3

Gruodžio 23-iąją, Kūčių išvakarėse, Lietuvių kalbos institute prisiminimų renginiu ir paroda paminėtos kalbininko Kazio Ulvydo (1910 08 14 – 1996 03 16) šimtosios gimimo metinės. Dalyvavo gerokas būrys Lietuvos kalbininkų, daugelis iš jų buvo Kazio Ulvydo bendradarbiai, kiti, jaunesnieji, jo paskaitų klausėsi Vilniaus universitete (sunku patikėti, kad buvo ir Kauno universitete 1942–1949 m. K. Ulvydo skaitytų paskaitų dalyvių). Daugiausia atėjo tų, kurie ne patį Kazį Ulvydą pažinojo, bet jo balsą, labai įtaigų ir gerai įsimintą, mat kalbininkas kas savaitę per Vilniaus radijo kalbos valandėlę tautą mokė taisyklingai kalbėti ir rašyti. K. Ulvydas Lietuvos žmonėms buvo taisyklingos kalbos autoritetas, jo žodis buvo labai paveikus.

Akademikas K. Ulvydui neliko skolingas

2010 m. minėjome Lietuvos MA nario korespondento Kazio Ulvydo šimtąsias gimimo metines, o štai šių metų kovo 16 d. sukako 15 metų, kai žymaus kalbininko netekome. Liko jo darbai, kuriuos tęsia jaunesnieji kolegos. Prisimindamas įvairius su Kaziu Ulvydu susijusius gyvenimo ir mokslinės veiklos epizodus, Algirdas Sabaliauskas nepamiršo ir istorijos su kalbotyros įžymybe akademiku Viktoru Vinogradovu (1895–1969). Tuo metu jis buvo visos Tarybų Sąjungos kalbotyros „caras“, Tarptautinio slavistų komiteto pirmininkas, žurnalo „Voprosy jazykoznanija“ vyriausiasis redaktorius, vadovavo Maskvos valstybinio universiteto rusų kalbos katedrai, TSRS mokslų akademijos Rusų kalbos institutui, buvo MA Literatūros ir kalbos skyriaus akademikas-sekretorius ir dar apkrautas daugybe kitų pareigų ir įpareigojimų. Labai išvaizdus, žilais plaukais, ant rankos piršto nešiojo didžiulį kaip vyskupo žiedą. Žodžiu, visiems daranti įspūdį asmenybė. Vargu ar kam būtų kilusi mintis, jog šis slavistikos gigantas buvo sėdėjęs lageryje, du kartus buvo ištremtas. Į Maskvą sugrąžintas, kai prireikė sudarinėti akademinį Rusų kalbos žodyną. Kažkas iš kalbininkų prisiminė geriausią tokio darbo žinovą, o kadangi tokio žodyno leidyba jau buvo palaiminta aukščiausiu lygiu, tai V. Vinogradovas buvo iš lagerio sugrąžintas. Pokario metais buvo persekiojamas Nikolajaus Maro šalininkų, paskelbusių „naują mokymą apie kalbą“. Būta bandymų V. Vinogradovą apkaltinti „kosmopolitizmu“, mat buvo gerai susipažinęs su užsienio šalių kalbininkų tyrinėjimais ir juos citavo savo darbuose. Vėliau V. Vinogradovo, kaip kalbotyros autoriteto, žvaigždė kilo vis aukštyn, jis tapo neabejotinu šalies kalbotyros lyderiu. Tai gilios ir plačios erudicijos mokslininkas, kuris XX a. tęsė tą Rusijos filologijos mokslo tradiciją, kuriai nebuvo gilios atskirties tarp kalbotyros ir literatūrologijos, stilistikos ir tekstologijos, teorinės lingvistikos ir jos rezultatų praktinio taikymo.

Suprantama, kad V. Vinogradovas buvo ir IV tarptautinio slavistų suvažiavimo, 1958 m. vykusio Maskvoje, svarbiausioji figūra. Į suvažiavimą išvažiavo didelė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto delegacija su instituto direktoriumi akad. Kostu Korsaku priešakyje. Į delegaciją buvo įtrauktas ir disertacijos dar nespėjęs apginti A. Sabaliauskas, antraip šio epizodo niekas kitas mums nebūtų papasakojęs.

Įspūdžių, ypač jauniesiems kalbininkams, buvo išties daug. Pamatė svarbiausias kalbotyros mokslo figūras, kurias ligi tol žinojo tik iš mokslinių straipsnių, knygų ir nuotraukų knygų viršeliuose. Dabar klausėsi jų prakalbų, pranešimų, diskusijose išsakomų minčių. Po oficialiosios dalies vyko ne mažiau oficialus priėmimas, į kurį pateko toli gražu ne kiekvienas kongreso dalyvis. Lietuvos delegacijai teko du pakvietimai – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktoriui Kostui Korsakui ir pavaduotojui. Kitą dieną A. Sabaliauskas sutinka labai patenkintą K. Ulvydą: „Įsivaizduoji, – sako šis, – pakvietimus į banketą gavo Korsakas ir Kruopas, abu tyli kaip suokalbininkai, kitiems nieko nesako. Staiga žiūri – ir aš tame priėmime sukiojuosi tarp įžymybių. Jie niekaip negali suprasti, kaip pakliuvau tarp išrinktųjų.“

Buvo štai kaip. To suvažiavimo organizatorius V. Vinogradovas, gerokai nusiplūkęs nuo rūpesčių, nutarė pailsėti ir prieš suvažiavimą kuriam laikui atvažiavo į Palangą. Tuo metu Palangoje buvo K. Ulvydas, kuris ir pamatė netikėtai iš autobuso išlipantį V. Vinogradovą. Tą akimirką akademikas nelabai priminė įžymybę – susitraukęs, sustiręs, sutrikęs dairosi, tarsi būtų atsidūręs negyvenamoje saloje. K. Ulvydas priėjo, prisistatė, kas esąs, nuvedė profesorių į vietą, kur jis turėjo apsistoti, žodžiu, viską sutvarkė kaip dera. Šią lietuvio kalbininko geradarystę prisiminęs V. Vinogradovas Maskvoje ir pakvietė jį su kitais garbingiausiais Kongreso dalyviais į priėmimo vakarą.

Kai duso žodyno sudarymo darbas

Baigdamas savo prisiminimus apie vyresnįjį kolegą A. Sabaliauskas pabrėžė jo sumanų vadovavimą lietuvių kalbotyros ir Lietuvių kalbos instituto reikalams tuo sudėtingu gyvenimo laikotarpiu, kai ginant kalbos mokslą išlaviruoti mūsų kalbininkams buvo išties labai nelengva. Galima tik pasidžiaugti, kad iš vyresniosios kartos darbų estafetę perėmę jaunesnieji kalbininkai suvokia ir moka vertinti atmintį žadinančius prisiminimus ir su pirmtakais susijusias relikvijas. Leksikografijos centro vadovė Zita Šimėnaitė susirinkusiųjų dėmesį atkreipė į eksponuojamus K. Ulvydo daiktus – darbo kėdę ir portfelį, gausų rinkinį nuotraukų ir išleistus kalbininko darbus. Pirmą kartą visa tai matančiam – įdomu ir reikšminga, o su K. Ulvydu dirbusiems kolegoms tie daiktai ir darbų liudytojai yra daug iškalbingesni, nes žadina asociacijas, be kurių ir instituto istorija tebūtų tik sausas faktų rinkinys.

K. Ulvydas bene daugiausia nusipelnė dirbdamas prie „Lietuvių kalbos žodyno“. Atėjo vadovauti žodyno rengimui turbūt sudėtingiausiu metu, nors ir ligi tol lengva nebuvo. Pirmuosius du žodyno tomų sąsiuvinius parengė Kazimieras Būga (1924 m. išėjo pirmasis žodyno sąsiuvinis, 1925 m. jau po K. Būgos mirties – antrasis sąsiuvinis). Atnaujintam žodyno rengimo darbui vadovavo Juozas Balčikonis: 1941 m. išleistas I žodyno tomas, 1947 m. – II tomas. Neišvengta sovietinės cenzūros, abu pirmieji tomai atsidūrė specfonde. Nuo 1956 m. buvo pradėti rengti žodyno tomai pagal naują žodyno rengimo instrukciją. Buvo reikalaujama pirmiausia pateikti pavyzdžių iš tarybinės literatūros, tik po jų gali būti kalbos pavyzdžiai iš tarmių, senųjų raštų ir tautosakos. Tai štai tokiomis sąlygomis K. Ulvydas ėmėsi žodyno rengimo darbo. Jam teko dirbti net prie devynių žodyno tomų, apie 15 metų vadovauti jo sudarymo ir rengimo darbams. K. Ulvydas buvo III–V žodyno tomų (1956–1959), XI–XVI tomų (1978–1995) vyriausiasis redaktorius. Vadinasi, prie devynių iš dvidešimties „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų pridėjo savo ranką.

Beje, pirmoji kalbininkams skirta Lietuvos valstybinė premija ir buvo 1965 m. už „Lietuvių kalbos žodyno“ III–VI tomus. Apdovanota grupė žodynininkų, tarp kurių buvo ir K. Ulvydas. Tokią pat premiją, kaip vyriausiasis redaktorius ir vienas iš autorių, gavo 1977 m. už akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (3 t., 1965–1976) parengimą. Už darbą prie „Lietuvių kalbos žodyno“ K. Ulvydas kartu su kitais 1996 m. (po mirties) buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos mokslo premija.

Galime tik pakartoti K. Ulvydo išsakytą mintį, kad lietuvių tauta nieko vertingesnio už savo kalbą nėra sukūrusi. Kalba yra tautos pamatas, gyvybės šaltinis. Kalba padėjo įveikti lietuvių tautai įvairias kliūtis, ir kol gyva bus lietuvių kalba, tol gyvuos ir tauta... Panašią mintį yra išsakęs ir kalbininkas Antanas Salys, kuriam likimas buvo lėmęs dirbti skirtingomis nei Ulvydui sąlygomis. „Tautą reikia kurti ir burti kalba“, – tai Salio žodžiai, o mintis ta pati.

Kai institute pakvipo maištu

Kalbininkė žodynininkė dr. Klementina Vosylytė K. Ulvydą prisimena kaip labai tvarkingą, gal net kiek pedantišką asmenybę. Į Vilniaus universitetą filologams skaityti paskaitą jis ateidavo 18 val. po darbo institute – studentai laukdavo auditorijoje. Nusivilkęs lietpaltį, tvarkingai sudėjęs, elegantišku judesiu užmesdavo ant suolo. Skaitydamas paskaitą prieidavo ir pataisydavo lietpalčio klostes. Niekada neateidavo neišlygintais drabužiais, rengdavosi netgi madingai pagal tuos laikus, nešiojo modernius švarkus, mėgo džinsus. Apskritai buvo labai išnašus vyras, tarp kitų filologų jam K. Vosylytė pirmajam skirtų ąžuolo vardą.

Įspūdingas buvo K. Ulvydo balsas, kurį labai gerai pažinojo visa Lietuva. Tuo K. Vosylytė ne kartą turėjo progos įsitikinti įvairių ekspedicijų metu. Kai prisistatydavo, kad atvyko iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, tai visi pirmiausia K. Ulvydą prisimindavo. Ko gero, iš tuo metu per radiją kalbėjusiųjų niekas kitas tautai tokio poveikio nepadarė kaip K. Ulvydas – jo žodis buvo labai įtaigus. Kone tris dešimtmečius 1957–1985 m. jo balsas skambėjo per Lietuvos radijo laidas, kuriose kartą per savaitę buvo aiškinami kalbos kultūros ir norminimo dalykai.

Lietuvių kalbos ir literatūros institute 1961 m. Žodynų skyriaus vadovu tapo J. Kruopas, pakeitęs K. Ulvydą, o šis pradėjo vadovauti Dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos skyriui (vadovavo iki 1976 m.). Ataskaitiniai žodynininkų ir gramatikų susirinkimai vykdavo kartu. Klementina Vosylytė sako iš tų susirinkimų kitų kalbėtojų nelabai prisimenanti, o K. Ulvydo prakalbos darė įspūdį ir įstrigdavo ilgam. Bendradarbiams patikdavo klausytis K. Ulvydo įspūdžių iš komandiruočių. Atveždavo įvairių knygučių, bet įdomiausi buvo jo pastebėjimai net ir apie paprastus dalykus: kokiame viešbutyje gyveno, kokia ten tvarka, kokios parduotuvės, su kokiais žmonėmis teko bendrauti ir kokius nuotykius patyrė. Klausytojus apdovanodavo tikro gyvenimo įspūdžiais, o kadangi K. Ulvydas labai noriai ta patirtimi dalydavosi, tai visiems patikdavo klausytis – jautėsi praturtėję nauja informacija.

Bene didžiausią įspūdį K. Vosylytei darė tai, kad K. Ulvydas visai nebijojo griežtojo instituto direktoriaus Kosto Korsako, visada gindavo savo pavaldinius. Kad ir toks pavyzdys. Žodynininkai ir kiti kalbininkai institute jautėsi lyg ir nuskriausti. Literatūros tyrinėtojai leisdavo savo knygas vieną po kitos, kasmet išeidavo vis naujų, o žodynininkai geriausiu atveju kas treji metai išspausdindavo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomą. Kai ateidavo premijų skyrimo metas, tai literatūrologai gaudavo kone trigubai didesnes. Albertas Zalatorius kalbininkus ramindavo: „Jūs namo pareinat ir ramiai miegat, o mes dieną naktį galvojam“. Išdrąsėję kalbininkai turėjo kaip atsikirsti: „Pasikeiskime vietomis, jūs rašykit žodyną, o mes imsimės jūsų straipsnių. Pamatysite, kad nei jūs, nei mes nė iš vietos“. Kartą žodynininkai tokios neteisybės neišlaikė. Darbštuolė Sofija Kėzytė, iš kurios niekas tokio ryžto nelaukė, pareiškė, kad reikėtų atsisakyti tų varganų premijų. Nutarta apie premijų atsisakymą pasakyti vadovui K. Ulvydui. Šis išsigando ir labai prieštaravo, anot jo, neprotingam sprendimui. Po dešimties minučių sugrįžo visiškai ramus: „Teisingai, jus skriaudžia, bet kas pasakys direktoriui?“. Maišto iniciatorė Kėzytė iškart pareiškė, kad pas direktorių neis. Teko eiti Vosylytei.

Direkcijoje kilo sujudimas. K. Ulvydas savo darbuotojų reikalavimus gynė. Buvo sušauktas posėdis, nutarta literatūrologams premijas apkarpyti, o žodynininkams pridėti. Konflikto pavyko išvengti.

Kartą taip jau nutiko, kad žodynininkai iš darbo išėjo kiek anksčiau, negu priklausytų. Kitą dieną K. Korsakas išsikvietė K. Ulvydą – kaip čia yra, kad jo skyriaus darbuotojai nesilaiko drausmės? K. Ulvydas pareiškė, kad išvakarėse ar anksčiau vyko posėdis, darbuotojai ilgiau užtruko, tad dabar atsiėmė, kas jiems priklauso. Korsakas atlyžo. Iš tikrųjų jokio posėdžio nebuvo, tiesiog taip K. Ulvydas apgynė savo skyriaus darbuotojus.

K. Ulvydas turėjo įprotį institute pasilikti ir po darbo. Gal jam buvo ramiau dirbti, kai visi išsiskirstydavo. Paskutinis iš darbo išeinantis darbuotojas turėdavo vadovui nunešti didžiojo kambario raktą. Paprastai ta rakto atidavimo procedūra užtrukdavo kokį pusvalandį, nes K. Ulvydas užkalbindavo, o temos būdavo įvairios. Apie žodyną, politiką, jis pats papasakodavo įvairių dalykų apie pažįstamus ir nepažįstamus asmenis – tie pokalbiai būdavo įdomūs ir ilgam įsimindavo.

K. Vosylytė sako neprisimenanti įpykusio ar susinervinusio K. Ulvydo. Buvo tvirtas ir labai šviesus žmogus, ir visi tą jautė. Nebuvo labai nuolankus vadovybei, gal todėl jo ir instituto direktoriumi neskyrė. Savo skyriaus darbuotojams jis buvo labai geras, teisingas ir sumanus vadovas.

Vėliau, prieš K. Ulvydui išeinant į pensiją, K. Vosylytė pastebėjo jam nebūdingą netvirtą eiseną. Visada toks tiesus, gražus, tvirto žingsnio, o dabar, matyt, su sveikata kažkas ne taip. Iš tikrųjų taip ir buvo. K. Vosylytės atmintyje K. Ulvydas visada išliks kaip idealaus vadovo pavyzdys.

Gimtoji kalba įgyjama su motinos pienu

Dr. Pranas Kniūkšta iš K. Ulvydo perėmė vadovavimą kalbos kultūrai, nuo 1991-ųjų iki 2000 m. Lietuvių kalbos institute buvo Kalbos kultūros skyriaus vadovas. 1972 m. tapo leidinio „Kalbos kultūra“ rengėju ir redakcinės kolegijos nariu, 1991–2003 m. – atsakomuoju redaktoriumi. K. Ulvydo dėka 1967 metais P. Kniūkšta ir buvo priimtas į institutą.

Pirmą kartą savo būsimą vadovą P. Kniūkšta išvydo Vilniaus universitete skaitantį lietuvių kalbos sintaksės kursą. Ulvydo paskaitos buvo labai įdomios. Ligi tol sintaksę studentai išmanė tiek, kiek buvo Juozo Žiugždos „Lietuvių kalbos gramatikoje“. Ulvydas pažėrė labai daug naujų dalykų. Per pratybas ne iš teorijos purtydavo, bet reikalaudavo sintaksiškai išnagrinėti sakinius. P. Kniūkštai, matyt, sekėsi tuos sakinius nagrinėti, kadangi baigus universitetą, jį Ulvydas buvo numatęs pasiimti darbui į institutą. Deja, universitetas savo absolventui išdavė tokią charakteristiką, kad apie institutą ir svajoti neteko. P. Kniūkšta išvyko mokytojauti į Dieveniškes. K. Ulvydas jo ir ten nepamiršo, per kalbininkus Kazimierą Eigminą ar Vytautą Vitkauską vis siųsdavo kokią žinią apie atsirandančią laisvą vietą institute, galimybę stoti į aspirantūrą.

Vienas toks pasiūlymas pasiekė 1963 m., kai Nijolė Sližienė baigė aspirantūrą, tad į ją galėjo stoti kitas pretendentas. Tačiau N. Sližienei neatsirado vietos institute, todėl buvo sugalvota kombinacija: Albertas Ružė iš instituto stoja į aspirantūrą, o į jo vietą ateina dirbti N. Sližienė. P. Kniūkšta jau buvo padavęs dokumentus į aspirantūrą, todėl nuėjo pasiteirauti instituto direktoriaus pavaduotojo J. Kruopo, kokios jo galimybės. J. Kruopas buvo toks mandagus vadovas, kad retai kada tiesiai atsakydavo, jei atsakymas nepalankus klausėjui. Ir tą kartą atsakė labai lanksčiai: girdi, bus labai nepatogu, kai P. Kniūkšta atvažiuos laikyti egzamino, o paskui atgal turės grįžti į Dieveniškes. P. Kniūkštai nieko neliko, tik pasiimti popierius ir grįžti atgal į mokyklą.

Po kelerių metų, kai dirbo jau Eišiškėse, gavo ženklą iš V. Vitkausko, kad galima dalyvauti konkurse – institute yra laisva vieta. P. Kniūkšta atvažiavo, užėjo pas Ulvydą, o šis kalba: „Tu ten gerai įsitaisęs Eišikėse, turi šiltą vietą, o atėjęs į institutą, varganai gyvensi, bet perspektyvą turėsi“. P. Kniūkšta savąją „šiltą vietą“ iškeitė į K. Ulvydo pranašautą perspektyvą, ir šis jį priėmė į savo skyrių. Darbą pradėjo nuo lietuvių kalbos rašybos konspekto rengimo, o baigęs aspirantūrą buvo įkinkytas dirbti leidinyje „Kalbos kultūra“, nuo 22 numerio. Pagrindinis leidinio vadovas ir ramstis buvo pats K. Ulvydas, o idėja „Kalbos kultūrą“ leisti kilo Lietuvos mokslų akademijoje, gal talkininkaujant Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vadovams.

Nuo pirmo numerio K. Ulvydas buvo šio leidinio siela ir pagrindinis organizatorius, svarbiausias idėjų generatorius ir principinių straipsnių autorius, taigi šios garbės iš jo niekas negali paveržti. Jis pats parašė ir „Kalbos kultūroje“ išspausdino 45 straipsnius. P. Kniūkšta pastebi: to meto gyvenimo taisyklės iš K. Ulvydo reikalavo vieną kitą pagarbinamąjį žodį parašyti „partijai ir tarybinei vyriausybei“, kurios sudarė tokias puikias sąlygas reikštis lietuviškam žodžiui, bet K. Ulvydas nekvietė lietuvių kalbai taikyti rusų kalbos taisyklių, prastinti gimtą kalbą ar iš tekstų naikinti lietuviškumą. Šito jam niekas prikišti negali. Pabrėždavo, kad gimtoji kalba įgyta su motinos pienu: šis skrajus K. Ulvydo posakis buvo dažnas jo straipsniuose ir kalbose.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Renginyje dalyvavo Kazio Ulvydo duktė Eglė Bugenienė, vaikaitė Erda Kavaliauskienė, provaikaičiai Augusta ir Joris Kavaliauskai

Kaziui Ulvydui skirtos parodos nuotraukos

Prof. Algimantas Sabaliauskas