Didžiosios Antano Poškos kelionės

Uždegti smalsumo ir pažinimo ugnį

Mokslo istorikas ir filosofas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis tvirtino manęs, kad pirmieji Antano Poškos atminimą pasistengs įamžinti geografai. Atsitiko kitaip. Mirus Česlovui Kudabai geografų istorinė savimonė gerokai smuktelėjo, bent taip mano profesorius. Laimei, dar yra kultūros ir meno edukologai, kurie sugebėjo įžvelgti ir įvertinti A. Poškos edukacinius nuopelnus savo tautai. Panašiai galėtų pasakyti ir kai kurių kitų tautų atstovai, nes lietuviui teko pasidarbuoti ir daugelio kitų tautų labui. Visų A. Poškos nuopelnų į vieną skrynią surinkti nepavyktų, nors šį darbą būtina daryti ir neatidėliojant neapibrėžtai ateičiai.

Bet pasiklausykime ir kitų J. A. Krikštopaičio pastebėjimų. Prieškario karta, taigi ir šioje A. Poškos auditorijoje susirinkusių daugelio asmenų tėvų ir mokytojų karta, augo ir brendo tais laikais, kai pasaulio geografijos pažinimo buvo galima semtis ir iš A. Poškos straipsnių bei knygų. Prieškario pedagogai rėmėsi tomis žiniomis, perdavė jas jaunajai kartai. Svarbiausia, kad pasakodami apie svetimus kraštus sugebėjo įdiegti meilę pirmiausia savajam kraštui, pradedant nuo gimtinės, su kurios vaizdais ir patirtimi juk kiekvienas ir ateiname į šį pasaulį.

J. A. Krikštopaičio vertinimu, XX a. pirmoje pusėje Lietuvos žymiausi keliautojai buvo Konstantinas Aris ir Antanas Poška. Jo vardo auditorijoje žinių semsis studentai, kurie tikriausiai taip pat užsidegs pažinimo ugnimi, tuo pačiu pažinimo geismu ugdys ir kitą, jiems patikėtą jaunesniąją kartą. Su šiuo tikėjimu profesorius tvirtino į šios auditorijos atidarymą atėjęs ir su šia viltimi iš jos išeisiąs.

Nusipelnė įžymiausio keliautojo vardo

Geografas doc. dr. Rimantas Krupickas įsitikinęs, kad Antanas Poška buvo žymiausias XX a. Lietuvos keliautojas. Šiam savo teiginiui patvirtinti R. Krupickas pateikė keletą argumentų. Pirmasis – tai labai plati A. Poškos kelionių geografija. Jis apkeliavo Europos šalis ir didžiulius Azijos žemyno plotus, o svarbiausia – Lietuvai ligi tol visiškai nežinomus. Toli gražu ne kiekvienas net ir labai žymus keliautojas gali pasigirti, kad yra aplankęs šitiek kraštų.

Antrasis, ir, ko gero, ne mažiau svarbus argumentas yra tas, kad Poška apie savo keliones labai daug parašė. Ne Poškos kaltė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą pasirodė tik dvi jo knygos – Nuo Baltijos iki Bengalijos (1–2, 1939) – iš daugybės ir labai gausių jo raštų sąrašo.

Pokario metais A. Poška taip pat negalėjo pasigirti, kad jo knygoms būtų buvusi nutiesta žalioji gatvė. Kalinys, tremtinys, išmaišęs daugelį Vakarų ir Rytų kraštų, visais atžvilgiais buvo įtartina asmenybė – toks autorius tarybinį skaitytoją galėjo per toli nuvesti, juolab, kad rašė ne apie klasių kovą ir komunizmo idealus. Rašė apie žmogiškąsias vertybes, humaniškus dalykus, bet argi šito reikėjo toje santvarkoje. Cenzūra Poškos knygų, nors ir parengtų spaudai, nepraleido. Net ir silpnėjant ideologinėms veržlėms Antano Poškos raštai, žadinę plačiojo pasaulio, taigi esančio ir už „geležinės uždangos“ pažinimą, nebuvo itin skatinami ir toleruojami. Kaip ir paties autoriaus laisvamaniška asmenybė.

Bet grįžkime prie Rimanto Krupicko įžvalgų. Trečias kriterijus ar argumentas, įrodantis, kad A. Poška nusipelno didžiausio XX a. Lietuvos keliautojo vardo – tai jo išskirtinė asmenybė. Kad A. Poška buvo išskirtinė asmenybė jį pažinojusiems, ar tik atsitiktinai su juo bendravusiems, gal nėra reikalo įrodinėti, bet juk skaitys ne vien jį pažinojusieji. Pasak R. Krupicko, visi mūsų žymūs keliautojai, kai kurie jau išėję į protėvių šalį ar mūsų amžininkai, buvo ir yra nepaprastos asmenybės. Jau vien tai, kad žmogus sugeba įveikti įprastos gyvenimo tėkmės trauką, rodo jį esant ne visai įprastą asmenybę.

Yra ir dar vienas kriterijus: laiko. Asmenybę galutinai įvertina tik laikas, jis sudėlioja visus akcentus. A. Poškos gyvenimą jau galime vertinti objektyviai – tai doro žmogaus ir tikro lietuvio gyvenimas. Prie gilesnio jo asmenybės pažinimo tikriausiai prisidės ir R. Krupicko papasakotieji epizodai.

Išliko žmogumi

A. Poška Salininkuose, Vilniaus pakraštyje, turėjo sodą, o R. Krupickas tuo metu gyveno Salininkuose. Juodu supažindino Elena Kubilienė. Kartą Krupickas Pošką ir būrelį artimų draugų pasikvietė į svečius. Jam atėjus šeimininkas pasitiko ir sako: „Prašome nusirengti.“ Poška demonstratyviai apsižvalgė ir sako: „Bet čia yra moterų. Aš galiu tik nusivilkti.“

Šios gimtosios kalbos kultūros pamokos R. Krupickas niekados neužmiršta. Bet ne tai buvo svarbiausia tą vakarą. A. Poška pasakojo apie savo gyvenimą, o klausytojai buvo Krupicko bičiuliai, kai kurie iš jų dalyvavo ir atidarant A. Poškos auditoriją. Tai žmonės, kuriais buvo galima pasitikėti, tad ir Poška nerinkdamas žodžių galėjo pasakoti daug ką iš savo patirtų nuotykių ir išgyvenimų.

Klausytojams labiausiai įstrigo, kaip A. Poška 1946 m. buvo suimtas ir tardytas pastate priešais Lukiškių aikštę. Tardytojas pavargo ir ėmė netekti kantrybės: „Tūkstančius tokių kaip tu mes sutraiškėme – musė tu esi. Duodu tau kelias minutes, prisipažink, kad esi užsienio žvalgybų šnipas. Arba tavęs neliks.“

Poška tuo metu sakosi pagalvojęs: išties kas aš toks esu? Paprastas nedidelis žmogus. Bet žmogumi ir noriu išlikti.

Kai tardytojas grįžo į tardymo kamerą ir vėl pareikalavo prisipažinti kuo nesąs, Poška pasakė: „Neprisipažįstu.“ Jį išvedė žemyn į rūsį ir pastatė priešais didelės krosnies duris. „Aš supratau, kur iš čia dingsta žmonės,“ – tuo metu pagalvojo Poška. Kai išgirdo dar kartą jau ne sykį girdėtus žodžius: „Ar prisipažįsti?“, Poška spjovė tardytojui į veidą. Tuojau pat gavo sargybinio smūgį automatu į krūtinę, neteko sąmonės ir buvo išvežtas į šiaurės kraštus, kalintas Archangelsko srityje ir Komijos lageriuose.

Tai ten nusilpęs iš bado, rengdamasis stoti į akistatą su Aukščiausiuoju ant beržo tošies atplaišų užrašė savo gražiausias mintis apie gyvenimo prasmę, tėvynę ir tai, kada žmogų aplanko tos dvasingos mintys. Po daugybės jo gyvenimo kelionių tos iškilios ir visus mus jaudinančios mintys Antaną Pošką aplankė ne rojaus soduose, o tremtyje, kur buvo mažai vilčių ištrūkti gyvam.

Tas mėnuo – tai likimo dovana

„Kelionę planuoti – džiaugsmas, kelionę vykdyti – katorga, kelionę prisiminti – visko atpildas.“ Šie žodžiai Antano Poškos ir Gedimino Ilgūno žygio dienoraštyje atsirado lygiai prieš 36 metus, kai motociklu įveikę 8 tūkst. kilometrų po Kaukazą ir iki jo, grįžo į Lietuvą.

Žodžiai teisingi, bet pačiam G. Ilgūnui vis dėlto buvo didelis džiaugsmas tą kelionę su A. Poška planuoti ir ją įgyvendinti. Nesijautė esąs katorgininkas, nors visą kelią teko vairuoti motociklą ir jausti didelę atsakomybę, nes priekaboje sėdėjo Antanas Poška. Jam ta kelionė, reikia manyti, taip pat nebuvo katorga.

Šiandien Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisijos pirmininkas Gediminas Ilgūnas, prisiekęs keliautojas ir daugelio puikių knygų autorius, tą kartu su Antanu Poška kelionėje praleistą mėnesį prisimena kaip likimo dovaną. Klausėsi jo įspūdžių, samprotavimų, vertinimų.

Keistas dalykas – laikas: tuomet Ilgūnui Poška atrodė gerokai pagyvenęs, nors jam tada buvo beveik tiek metų, kiek dabar Gediminui. Stebino Poškos jaunatviškumas. Kad ir toks epizodas.

Buvo įveikę jau apie 5 tūkst. kilometrų, išraizgalioję Kaukazo kalnus ir priekalnes, išvažiavo prie Juodosios jūros. Kadangi buvo numatyta poilsio diena, keliauninkai nutarė dieną praleisti Suchumio paplūdimyje. Žmonių mirga marga, net atsisėsti nėra kur. Pagaliau tokia vietelė atsirado, galima buvo net prigulti. Tačiau vos 20 minučių pasivartęs Poška Ilgūnui ir sako: „Gediminai, važiuojam. Aš negaliu, man pikta. |Žiūriu į šiuos žmones ir nesuvokiu: negi jie viską gyvenime padarė, kad gali šitaip ištisą dieną, o gal net kelias dienas gulėti ir nieko neveikti. Negi jie gyvenime nieko neturi įdomaus?“

Šitaip kalbėjo beveik 70 metų nugyvenęs žmogus ir visą gyvenimą dirbęs, kūręs. Ar bereikia tikslesnio paties A. Poškos požiūrio į gyvenimą, žmogaus priedermes apibūdinimo? Kaip sakė A. Poška, gyvenimas – tai kelionė nuo žmogaus atėjimo iki išėjimo. Esmė ta, kaip mes tą kelionę įvykdom ir kokius paliekame pėdsakus. To gyvenimo vertė paprastai paaiškėja po išėjimo: ar tie mūsų pėdsakai išlieka ar dingsta.

Sezamai, atsiverk

Šiandien niekam nekyla abejonių, kad Antano Poškos gyvenimo pėdsakai išliko. Jie labai prasmingi ir reikalingi žmonėms, tad nebus pamiršti. Daug priklauso ir nuo to, ką mes norime iš tų pėdsakų išskaityti. Daug ką priverčia susimąstyti A. Poškos būties apmąstymams nuteikiančios mintys iš jo Requiem, nuskambėjusios ir per A. Poškos auditorijos atidarymo iškilmes, o G. Ilgūnas tikriausiai panašius jausmus išgyveno Ošo mieste, kur A. Poška gyveno ir tyrinėjo Erelių olą. Vietos muziejuje ir dabar saugoma Poškos surinkta medžiaga apie ten atliktus tyrinėjimus, sukauptus dokumentus ir muziejinius eksponatus. Ištisą dešimtmetį, 1949–1958 m. gyvendamas tremtyje Kazachstane ir Tadžikistane, dirbo muziejuose, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose, parašė daug straipsnių. Juos spausdino svetimomis pavardėmis, nes savąja negalėjo pasirašyti. Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius tvirtina savo akimis Ošo muziejuje matęs surinktą medžiagą, kurią pasirašė Anton Poško. O kiek išbarstyta tos medžiagos, kuri pasirašyta daug sunkiau nustatomais vardais?

Šiandien pats A. Poškos gyvenimas atrodo kaip nuolatinis kvietimas keliauti pažinimo keliu. Tai minties žadintojas, neleidžiantis prisnūsti. Todėl labai prasminga, kad jo vardo auditorija atsirado ne atsitiktinėje vietoje, bet Alma mater, kur rengiami mokytojai. Dėsningas ir labai prasmingas Vilniaus pedagoginio universiteto gyvenimo faktas.

Galima sukarti tūkstančius kilometrų, bet jeigu visa, kas matyta ir patirta liks tik paties keliautojo prisiminimais, bus tik jo asmeninis turtas. A. Poškos kelionių prasmė daug platesnė, prasmingesnė, nes jos virto ne vien jo asmeniniu pažinimu, bet po truputį tampa ir visos tautos pažinimo lobiu. Likimas Poškai buvo skaudžiai neteisingas ir todėl, kad jo parašyti knygų ir raštų rankraščiai taip ir gulėjo lentynose, visuomenei buvo neprieinami. A. Poška gyveno tokiu laiku ir sąlygomis, kai savo mokslinių, kraštotyrinių ir kitų darbų negalėjo pasirašyti net savo pavarde, nesuspėjo išleisti ir parašytų knygų. Labai svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie padėtų atverti duris į tą pažinimo sritį, į kurią kelius tiesė, o paskui daugelį metų tuos sukauptus pažinimo lobius puoselėjo A. Poška. Čia maža pasakyti „Sezamai, atsiverk“, tikintis, kad Poškos surašytieji raštai patys savaime atvers mums savo puslapius. Čia reikia tarpininkų tarp rankraščių ir skaitytojų, nes rankraštis dar turi virsti knyga.

Apvaizdos stebuklas – kitą žodį čia sunku pritaikyti, bet atsiranda tokių žmonių, kurie jaučia savo asmeninę atsakomybę, kad A. Poškos knygos būtų išleistos ir pasiektų skaitytoją. Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius pasiryžęs išleisti visus A. Poškos raštus, bent jau tuos, kurių rankraščiai yra. Tik jeigu tos knygos bus parengtos, išleistos, skaitomos, galima bus kalbėti apie jų poveikį visuomenei.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas