Priešintis tautos smegenų nužievinimui
Daug jų turime?
Lietuvoje tokių profesijų žmonių nėra, tuo užsiima nebent pavieniai entuziastai. Tai kai kurie žurnalistai ar tokia įdomi asmenybė kaip Audrius Rakauskas, labai sėkmingai vaikams vaidinantis Gustavą ir profesorių Kalėdauską. Tokių žmonių nėra daug. Vienas ryškesnių mokslo ir mokslo populiarintojų iš mokslininkų yra Rolandas Maskoliūnas. Jis biochemikas, mokslų daktaras, turintis ir žurnalisto gyslelę, labai kvalifikuotai rengiantis mokslo populiarinimo laidas Negali būti per Lietuvos televiziją. Tačiau šios laidos auditorija yra žiūrovai, kurie ir taip domisi mokslu.
Tai štai ir priėjome labai svarbią mūsų pokalbio vietą, kai kyla klausimas: kas yra mokslo populiarinimas ir kam jis turi būti skirtas? Žmonėms, kurie domisi mokslu? Tiems, kurie niekuo nesidomi, nebent popsu ir žemiausio lygmens kiču? LTV „Klausimėlio“ herojams, priverčiantiems susimąstyti, ar ne gūdžiuose viduramžiuose gyvename? O gal tai veikla, kuri turi būti orientuota į priaugančią kartą, kuri imli suvokti pasaulio įvairovę ir kuri dar turi galimybę netapti „prarastąja karta“?
Gal išties mūsų veiklą ir reikėtų pradėti nuo to, kad būtina analizuoti visuomenės interesus. Būtų labai įdomu atlikti sociologinį tyrimą, kuo domisi mūsų visuomenė.
Ar nebijote, kad tyrimas parodytų itin liūdną vaizdą?
To liūdno vaizdo viena iš priežasčių gal ir yra ta, kad ligi šiol šalyje taip ir nebuvo profesionalaus mokslo populiarinimo. Mokslininkai to darbo tiesiog nepajėgūs atlikti, nes jų darbo sąlygos gana sunkios. Jie tikrai nusipelnė apdovanojimo, kad dar išvis tęsia tą darbą.
Ačiū jiems, kad išliko.
Kad išliko, dirba labai reikalingą darbą, bet tai nereiškia, kad visada turi laiko dirbti ir mokslo populiarinimo darbą. Mokslininko veikla neturi darbo valandų, kaip daugelio kitų specialybių darbuotojų, kurie atidirba aštuonias valandas ir po to gali ilsėtis ar užsiimti savo asmeniniais reikalais. Mokslo žmogus dirba visą parą, jo smegenys užimtos visą laiką, jam beveik neįmanoma „atsijungti“.
Grįžkime prie visuomenės interesų.
Tie interesai kelia itin didelį nerimą. Mes dar labai toli nuo žinių visuomenės, apie kurią tiek daug kalbama, bet esame tik kelio pradžioje.
Neatrodo, kad vadinamoji „didžioji“ žiniasklaida būtų labai suinteresuota žmones protinti, prusinti, vesti šviesos keliu. Kartais kyla abejonių, ar pati sąvoka „žiniasklaida“ turi bent kokį ryšį su žinia, žinojimu. Veikiau su manipuliavimu informacija, politinių jėgų ir klanų interesų eksponavimu, kartais įgaunančiu grotesko formas. Jeigu vadinamoji „žiniasklaida“ kokią funkciją pakankamai gerai atlieka, tai tik žemiausių instinktų žadinimo ir besaikio vartojimo skatinimo. Tik ar šito sveikai visuomenės daliai tikrai reikia?
Visuomenė penima „žiniomis“, kas su kuo išsiskyrė, kas daugiau apsinuogino, labai pabrėžiami kriminaliniai įvykiai, daugelyje leidinių rasime astrologines prognozes, pusė Lietuvos gyventojų nuoširdžiai įsitikinę, kad astrologija yra mokslas. Akivaizdus žiniasklaidos „nuopelnas“ brukant žmonėms horoskopus ir kitokius šarlatanų pramanus. Su studentais atlikome 4 dienraščių teikiamo informacijos srauto tyrimą (jis aprašytas http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/59371). Tyrimas atskleidė, kad mokslui vidutiniškai tenka tik 1 proc. informacijos srauto, kriminaliniams įvykiams – 8 kartus daugiau. Dėl to nukenčia ne tik mokslo įvaizdis. Be to, spauda itin neigiamai vaizduoja visuomenės reiškinius, tarsi mūsų gyvenime būtų išnykę viskas, kas yra gera ir šviesu.
Kam naudinga neišprususi visuomenė? Abejoju, kad rastųsi daug leidėjų, kurie patys tikėtų visomis tomis nesąmonėmis, kuriomis jų leidiniai ar televizijos kanalai peni skaitytoją ar žiūrovą. Manau, kad ir žiniasklaida savaip yra auka, konkurencijos ir rinkos sąlygomis priversta kautis. Reikia išlikti.
Vis dėlto sąmoningam leidėjui, prodiuseriui ar žurnalistui reikėtų turėti bent šiokį tokį pilietinio sąmoningumo užtaisą. Doras pilietis turi galvoti, kokie bus jo veiklos, straipsnio ar laidos padariniai, kokį pasaulėvaizdį suformuos jaunimui. Kadaise man patiko Arūno Valinsko kūrybiškumas, bet paskui pamačiau, kur veda visi jo organizuoti konkursai, vadinamųjų „žvaigždžių“ eksponavimas. Tai pavyzdys, kaip galima nuvertinti meną. Donatas Katkus pasakė, kad televizijos peršama „žvaigždė“ Radžis nemoka dainuoti, nes iš tiesų nemoka, bet televizijos žiūrovės „bobutės“ užpuolė profesorių ir vos jo nesudraskė. Toks gražus Radžis, tai kaip galima sakyti, kad jis nemoka dainuoti! Absoliučiai lėkštas, banalus kičas užtvindė televizijos ekranus, bet neišprusę ir neišlavinti žmonės grožisi, nes jiems tai pateikiama kaip „meno“, grožio etalonas, sektinas kūrybos pavyzdys. Būdamas išties talentingas ir protingas kūrėjas Valinskas visiškai pasidavė komercijai. Užsidirbo pinigų ir dabar bando vaidinti politiką. Labai gaila, kad gabiausias, talentingiausias mūsų žmonių potencialas eikvojamas taip tuščiai, materialistiškai, be aukštesnių idealų.
Įdomu, kas šiuo atveju yra auka: Valinskas ar visuomenė? Minėdami konkretų asmenį, aišku, siekiame platesnio apibendrinimo. Kur nueis tauta, iš esmės nebrandi, vedama netikrų pranašų?
Kai laikraščiuose matau menkavertės informacijos srautą, o televizijos ekrane vis tas pačias žiopčiojančias „žvaigždes“, tai visam tam procesui galiu pritaikyti tik tokią išvadą: tautos smegenų nužievinimas.
Kam visa tai naudinga?
Išties kažkam naudinga tamsių, neišprususių žmonių visuomenė, kurią lengva valdyti, nukreipti. Tokiai visuomenei labai paprasta prakišti bet kokią kvailybę, pradedant bulvių traškučiais, svaigiaisiais gėrimais ir baigiant kai kuriais politiniais veikėjais, su kuriais pastaraisiais metais Lietuvoje būta tiek problemų. Taigi būkite tokie, kokius mes norime matyti, o mes jus valdysime.
Manote, kad tai sąmoningas tautos kvailinimas, kuris kai kam net ir labai naudingas, nes deda aukso kiaušinius ir neša politinius dividendus?
Nemanau, kad tai savaiminis procesas. Jis gal net formuojamas politikų. Neatmesčiau minties, kad esama sukurtos politinių sistemų veikimo strategijos, veikiama per viešųjų ryšių technologijas. Antraip sunku paaiškinti, kokiu būdu į šalies politinį elitą kartais išsiveržia labai keistos asmenybės. Stebėtinai veiksminga ir darniai veikianti sistema. Man neteko ieškoti tos sistemos veikimo įrodymų, bet matome, kaip ji sėkmingai veikia. Gal čia nesama vien atsitiktinumų virtinės. Labai panašu į sistemą.
Sunku suvokti, kodėl atitinkami Seimo komitetai ar atitinkamos valstybės institucijos leidžia šitaip bukinti tautą. Užtenka pasižiūrėti, kaip šalyje veikia sveikatos ar socialinės apsaugos sistemos, pagaliau net ir švietimo sistema – praktiškai visos šios sistemos yra pasiekusios krizės būseną.
Matau, kaip tvarkosi suomiai. Jie lėtai galvoja, bet tvarkosi labai racionaliai, sukūrė sistemą, kuri veikia. Piliečiams ir visuomenei tai yra naudinga. O Lietuvoje nugali tam tikrų grupuočių interesai, niekas neatstovauja valstybės interesams. Tokia netvarka labai naudinga tiems, kurie bet kokia kaina nori likti valdžioje. Ir išlieka. Lietuvos reikalai niekam nerūpi: nei „skraidančioms kregždutėms“, nei „raudonoms rožėms“, kurių tiek daug matau aplinkui. Niekas nepasikeistų, net jei „kregždutes“ su „rožėmis“ pavyktų sukryžminti.
Pajudėti iš aklavietės Atsidūrėme aklavietėje. Gal mokslo populiarinimas ir būtų viena iš priemonių, galinčių padėti pajudėti iš mirties taško? Tauta kvailinama, smegenys nužievinamos, bet amžiais taip tęstis negali. Arba tauta degraduos, išsibėgios ir užleis vietą po saule gyvybingesnėms tautoms, arba reikia imtis neatidėliotinų priemonių ir keisti esamą padėtį, kol dar ne viskas prarasta.
Visuomenėje krizė, pokyčių būtinybė neišvengiama. Daug tikimasi iš naujosios Lietuvos mokslo tarybos – gal ji sugebės naujai pakreipti reikalus šalyje. Tačiau ankstesnis palikimas, ministerijose susiformavusios jėgos labai priešinasi bet kokiems pokyčiams. Iš tikrųjų tai tam tikrų žmonių, norinčių ir toliau išlikti, sistema. Jie turi neblogas sąlygas, gerus atlyginimus, nesunkų darbą. Nemaža jų dalis išvis nieko nenori daryti. Man yra tekę bendrauti su daugeliu ir galiu pasakyti, kad keisti yra ką. Dviejų trečdalių reikėtų kuo greičiau atsisakyti.
Atsisakyti pažeidžiant esamus įstatymus?
Kai žmonės nekvalifikuoti, neatlieka savo darbo ir net nesupranta, ką turėtų daryti, jei nepadeda tam, kuris pas juos ateina pagalbos ar su pasiūlymais, nieko kito nelieka. Jie turėtų aptarnauti interesantus, bet elgiasi priešingai.
Elgiasi, kaip mūsų šalyje įpratę elgtis valdininkai.
Daugybę biurokratinių įpročių lengva pakeisti, kai kuriuos – kartu su žmonėmis.
