Dirbti ne taisyklėms, bet Mokslui (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 14

Gyvenimas aukštosioms mokykloms kelia naujus reikalavimus, pokyčiai neišvengiami. Šiandien sąvokoje pokytis glūdi ne vien atskiros institucijos, bet ir visos aukštojo mokslo sistemos išlikimo sąlyga.

Kai vaisiai nesunokę

Šis centras turėtų vykdyti mokslo ir studijų sistemos stebėseną, analizuoti sistemos būklę, užsienio šalių mokslo ir studijų sistemų tendencijas. Bet štai kas kelia nerimą – ar nebus kai kurie stebėsenos rodikliai nutylimi, apie būklę pasakoma tik dalis tiesos, kai centro steigėjas yra Švietimo ir mokslo ministerija? Ministerija, kuri atsakinga už sistemos būklę. Aš jokiu būdu neįtariu ministerijos siekiu iškraipyti rodiklius (pasakiau – „nutylimi“), siekiu gražinti būklę, bet tik keliu retorinį klausimą, ar gerai, kai tokio centro steigėjas yra vienintelis ir dar tiesiogiai atsakingas už sistemos būklę?.. Nekeliu abejonių, kad procesus ir tendencijas būtina analizuoti. Taigi jau seniai pribrendęs reikalas įsteigti tokį centrą.

Kodėl kiekvienais metais SKVC daro veiklos ataskaitas? Taip atsiskaito visuomenei, ir tos ataskaitos kelia vis didesnį susidomėjimą. Tai ne mūsų išsigalvojimas, bet Vakarų pasaulyje įprastos atsiskaitomumo sistemos bruožas.

Kokią matote mūsų mokslo ir studijų institucijų ateitį? Iš mokslinės produkcijos vertinimo išplaukia ir tų institucijų finansavimas, vadinasi, ir ateities perspektyvos. Kokios jos?

Labai daug, jeigu ne daugiausia, priklausys nuo to, kaip politikai supras šią veiklą ir ar turės valios keisti, tobulinti visą sistemą. Apskritai visa tai, kas dabar vyksta diskusijose dėl aukštojo mokslo, yra procesų, kurie vyko maždaug nuo 1990 iki 2000 m., padarinys. Visuomenėje vyravo perdėtai sureikšmintas požiūris į visa, ką pasakydavo mokslų daktaras ar juolab profesorius. Nesvarbu, kad jie šnekėdavo apie jiems mažai žinomus ar visai nežinomus dalykus, bet „profesorius pasakė“! Politikai taip pat laikėsi pozicijos, kad profesoriai žino geriau.

Kaip yra dabar? Priešinga padėtis... Apie dirbančiuosius moksle, aukštojoje mokykloje visuomenėje vyrauja tokia nuostata: a, tai sritis, kur viskas po senovei, niekas nesikeičia, o pinigai į smėlį... Dabar kenčiame už tą metą, kai buvo skinami nesunokę vaisiai. Dabar akademinė bendruomenė tiesiog perdėtai žeminama.

Kodėl įvyko toks virsmas? Mes matome padarinius, o kur priežastys?

Buvo siekiama bet kokia kaina išgyventi, dar metus kitus pratraukti. Tik dabar susirūpinta, kaip reformuoti sistemą. Kadangi finansavimo trūko, visiems buvo barstomi trupiniai, neva potencialo išsaugojimui.

Toks požiūris ekstremaliomis sąlygomis nepasiteisino?

Manau, kad nepasiteisino, nes potencialas potencialui nelygu. Kai buvo tarnaujama didžiulės valstybės mokslui ir poreikiams, reikalavimai mokslo vertinimui buvo pakankamai aukšti. Kai tų sąjunginių poreikių neliko, mūsų patys geriausieji sugebėjo labai greitai persiorientuoti, nes jiems kompetencijos pakako. Tačiau buvo ir tebėra tokių, kurie vegetuoja. Vieni imitavo mokslą, nes dalis mokslo krypčių buvo politizuota arba atsirado tuščioje vietoje. Jie ne tik neišplaukė į tarptautinius mokslo vandenis, bet ir visiškai nesiorientavo, kas ten vyksta. Kadangi nesugebėjo pasiekti tarptautinio lygio, pradėjo propaguoti savosios krypties mokslo uždarumą. Girdi, mes tarnaujame savo visuomenei, mums nebūtina skelbti savo darbų tarptautinėje spaudoje...

Ar humanitarai skriaudžiami

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse vyko milžiniškų pokyčių, iš planinės ekonomikos buvo pereita prie laisvosios rinkos. Ypač įdomūs ir reikšmingi pokyčiai visam pasauliui, bet ar daug reikšmingų publikacijų apie tuos procesus sugebėjo išanalizuoti Lietuvos ekonomikos, socialinių ir kitų mokslų atstovai? Mūsų tikslieji mokslai pasauliui daug mažiau įdomūs, ypač jeigu nėra išties aukšto tarptautinio lygio, nes šiuose moksluose ką nors specifiško sunku rasti – visur veikia tie patys gamtos dėsniai.

Lietuvoje net kilo diskusija. Buvo skundžiamasi, kad humanitariniai, socialiniai ir kai kurie kiti mokslai ignoruojami, skriaudžiami. O pradžioje, kai pradėjome vertinti mokslinę produkciją, apskritai buvo neigiama publikacijų svarba tarptautiniuose moksliniuose leidiniuose. Fiziniuose, biomedicinos ir technologijos moksluose jau buvo tam tikri vertinimo apmatai, o iš socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų lūpų girdėjome tik neigimą: mes tokie sudėtingi, kad mūsų darbų apskritai neįmanoma vertinti. Antrajame etape jau girdėjome kai ką kita: vertinti galima, bet esamas vertinimas nevykęs.

Norite pasakyti, kad vertinimas buvo vykęs?

Priešingai, noriu pritarti, kad vertinimas buvo prastas, tačiau kas be pačių šių mokslų atstovų gali gerai įvertinti? Ne fizikas ir ne chemikas turi vertinti humanitarus, nors įvertinti ir pakritikuoti metodiką jie gali.

Ne pati geriausia vertinimo padėtis iš pradžių buvo susiklosčiusi ir tiksliuosiuose moksluose, ją patobulinti prireikė laiko. Tačiau vertinant socialinius ir humanitarinius mokslus prarasta per daug laiko, be to, buvo susipriešinta. Buvo mėginama sukiršinti socialinius ir humanitarinius mokslus su tiksliaisiais. Kai kas susipriešino nesuvokdamas šalies moksle vykstančių procesų. Vyko ir vidinis pačių socialinių ir humanitarinių mokslų susipriešinimas. Vis dėlto dauguma jaunų mokslininkų suvokė, kaip svarbu lyginti ir vertinti mokslinius rezultatus.

Gal čia būta ir pačių vertintojų problemos? Maža šalis, visi vienas kitą kaip nuluptą pažįsta.

Dabar dažnai girdžiu, kad ekspertinis vertinimas išspręs visas problemas. Išties formaliojo vertinimo kokybė gana toli pažengusi pirmyn, ypač fiziniuose, biomedicinos ir technologijos moksluose. Tačiau, kai nėra ekspertinio vertinimo, kartais manoma, kad vienas mokslininkas gali pakeisti kitą. Bet taip nėra, nes jie abu reikalingi. Mūsų bėda, kad Lietuvoje tikro ekspertinio vertinimo dar išvis nebuvo. Tai pasakytina ir apie norvegų 1995 m. atliktą Lietuvos mokslo vertinimą: norvegai vertino daugiau mokslo reformos prasme – kaip reikėtų reformuoti esamą mokslo sistemą. O ekspertinis vertinimas, panašiai kaip studijų programų vertinimas, turi padėti susigaudyti iš dalies politikams, bet svarbiausia – pačiai mokslo institucijai, kur esama perspektyvių proveržio krypčių, o kur tokių ženklų nesama. Tai štai tokio ekspertinio vertinimo dar neturėjome. Mat reformos būtinybė spaudžia, ir nepakankamai atskleidžiama tikroji padėtis, nes bijoma nukentėti per restruktūrizaciją.

Vien tik laikas pasakys

Tikro ekspertinio vertinimo dar gali tekti palaukti. Jau girdžiu samprotaujant: jeigu bus ekspertinis vertinimas, tai nebereikės formaliojo... Jokiu būdu taip nebus. Formalusis vertinimas nekainuoja brangiai. Šiais metais pirmą kartą socialiniuose ir humanitariniuose moksluose įvedėme ir ekspertinio vertinimo elementų, nes šių mokslų vertinimo neįmanoma formalizuoti. Tačiau kiek prireikė laiko, kad visi įsitikintų ir mus įtikintų, kaip tas vertinimas turi būti atliekamas. Fiziniuose, biomedicinos ir technologijos moksluose ekspertinio vertinimo elementų nėra, per formalius parametrus galima visai neblogai įvertinti šių mokslų lygį.

Iškart noriu perspėti: formalusis vertinimas pavieniam asmeniui iš principo netinka. Imtis turi būti didelė. Dažnai oponentai, kritikuojantys formalųjį vertinimą, pateikia pavienių pavyzdžių ydingo veikimo. Bet vertinimas yra socialinis veiksmas. Jeigu veikiama socialiai ir 70–80 proc. vertinimo atvejų yra sėkmingi, tai tokia vertinimo metodika pasiteisina. Visada rasis pavienių pavyzdžių, kur vertinimo sistema dirba akivaizdžiai blogai. Tada ir reikia išsiaiškinti, kas ir kodėl veikia blogai, vertinimo taisykles pakeisti taip, kad tokių vertinimo atvejų neliktų.

Mokslo darbuotojus labai suerzino ir įskaudino toks vertinimas, kai monografija, kartais viso mokslinio gyvenimo darbas, buvo vertinama taip pat kaip paprastas straipsnis.

Dalis monografijų, netenkinančių tam tikrų formalių kriterijų, buvo priskirtos prie menkaverčių publikacijų. Nuo šių metų įvedėm ekspertinį vertinimą tam tikroms mokslinės produkcijos rūšims, tarp jų ir monografijoms (tačiau tai taikoma tik humanitarinių ir socialinių mokslų monografijoms).

Įdomu, kaip bus vertinamas šiemet pasirodęs penkiakalbis „Fizikos terminų žodynas“? Tikriausiai ne taip, kaip „Lietuvių kalbos žodyno“ paskutiniųjų tomų rengėjų triūsas, kuriam net nenorėta pripažinti mokslinio darbo statuso.

Kol patys žodynininkai neateis, neišsiginčys tarpusavyje ir neįrodys kitiems, kaip reikia vertinti jų darbą, tol bus nepasitenkinimo. Būtina dalyvauti diskusijose dėl vertinimo kriterijų ir metodikos. Pateiksiu kitą pavyzdį, kur gal ne taip jautriai buvo reaguojama, bet jis irgi sukėlė daugybę debatų. Kalbu apie naujų augalų veislių įregistravimą. Taip pat nelabai kam žinoma sritis. Kai pradėti skelbti už tas veisles gauti patentai, pamatėme, kokios tų darbų apimtys, buvo pervertinti ir patys darbai. Diskutuota gana ilgai, bet ne taip skausmingai buvo reaguojama, kaip kad įvertinus žodynininkų darbus.

Vertinimas ir vertinimo metodikos keitimas yra procesas. Ta metodika iš dangaus nenukrinta. Sakiau ir sakysiu: bet koks vertinimas iškreipia tikrąjį mokslą, nes visiškai objektyvios tiesos vertinant nėra. Tačiau mūsų žmonės nepėsti: sugeba greitai prisitaikyti, iš straipsnio padaro tris ir panašiai. Po kiekvieno vertinimo pamatoma, kur veikiama ydingai, tad atsiranda galimybės „užlopyti skyles“. Stengiamės tobulinti vertinimo metodiką. Ne vertinimo taisyklėms mokslininkas turi dirbti, bet Mokslui. Neretai tenka išgirsti: nežinau vertinimo kriterijų, todėl nežinau ir kaip straipsnį rašyti... Tai kam tada išvis dirbama? Deja, tokių paprastų dalykų dažnai nesuvokiama, gal nenorima suprasti. Tada sakoma: „mokslininkai piktinasi SKVC veikla. Prieš trejus metus reikėjo pateikti vertinimo kriterijus ir nurodyti, kokia bus taikoma metodika.“

Bet koks vertinimas, net ir tobuliausias ekspertinis, niekada nebus absoliučiai objektyvus, todėl svarbiausias mokslininko tikslas turi būti pats mokslas, o ne prisitaikymas prie vertinimo metodikų. Geriausias mokslo rezultatų vertintojas – laikas. Kas ko vertas, tik jis ir atsakys.

Tačiau gyventi reikia šiandien, o ne laukti, kada ainiai įvertins ir paminės geruoju. Kaip suderinti šiandieną ir amžinybę?

Dabartinė vertinimo metodika jei ir muša per kepurę, tai ne mokslininką, bet instituciją, kurioje jis dirba. Šią vertinimo metodiką perkelti asmeniui labai pavojinga – imtis jau per maža. Formalusis vertinimas neturėtų būti perkeliamas asmeniui. Dar kartą pakartosiu: niekas už pačius mokslininkus nesukurs tobulos vertinimo metodikos. Tik diskusijose galima ištobulinti vertinimo metodiką. Ji kasmet tobulėja, nors, tiesa, keletą metų buvo įšaldyta.

Dėl kokios priežasties? Buvote sutrikę?

Ne dėl to. Kasmet gaudavome pasiūlymų, tačiau stigo politinės valios juos įgyvendinti. Deja.

O kur pati mokslo bendruomenė?

Visiškai pritariu. Jeigu tik kritika racionali, būtinai atsižvelgiame. Kartais esame kaltinami, kad siekiame „nusodinti“ kurią nors institucijų, o kitą iškelti. Tačiau kai patys didieji vertinimo sistemos kritikai tampa vertintojais, pamato, kas vyksta, labai greitai įsitikina, kad jeigu klaidų ir esama, tai jos nėra padaromos iš pikto. Pasižiūrėkime, kiek tarp aršiausių, bet racionalių buvusio vertinimo kritikų yra dabartinių vertintojų. Kai pamato, ką mums kartais teikia mokslo ir studijų institucijos, kaip stengiasi apgauti, patys susiduria su tiesiog anekdotiškomis situacijomis, visai kitaip pradeda vertinti SKVC darbą. Yra institucijų, kurias jau pažįstame kaip nuluptas, žinome, kad bandys apgauti. Apie kokią mokslinės veiklos etiką tada galima kalbėti. Ir priešingai: yra institucijų, kurių ataskaitų galima būtų net netikrinti. Jų pačių filtras yra toks, kad galima pasitikėti.