Studijų kokybės vertinimo centras: baubas ar draugas?

Su Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) darbuotojais ir ekspertais tenka susidurti visoms šalies aukštosioms mokykloms – universitetams ir kolegijoms, tikriausiai daugumai jose dirbančių dėstytojų ir profesorių. Tikėtis atvirai reiškiamų pasigėrėjimo žodžių šios įstaigos, kaip ir kitų reglamentuojančių, reguliuojančių ar tikrinančių institucijų, adresu, per daug neverta, tai ir suprantama – lydys tvenkinyje reikalingas tam, kad karosas nesnaustų. Lietuvai visose gyvenimo srityse integruojantis į ES reikalavimų erdvę, aukštojo mokslo reikalai išlieka gana problemiški – pasakyta atsargiai, nes tai sritis, kelianti daugybę aistrų, skirtingiausių vertinimų. Nelygu, kas diskutuoja, ir kokioms interesų grupėms atstovauja.

Studijų kokybės vertinimo centro darbuotojų rankose, kaip sako pats šios institucijos pavadinimas, yra labai svarbus svertas – studijų kokybės ir kvalifikacijų vertinimo darbas, vadinasi, aukštojo mokslo sistemoje dirbančių žmonių likimai. Nepatenkintieji tiksliųjų mokslų atstovų „įsigalėjimu“, vertinant mokslo reikalus šalyje, tikriausiai ir čia ras progą paburnoti „prieš fizikus“, nes juk mūsų pašnekovas SKVC direktorius dr. Eugenijus STUMBRYS – fizikas, tiesa, lyg ir atsisveikinęs su šia specialybe. Kalbindami direktorių mėginsime geriau pažinti jo vadovaujamą instituciją, kriterijus, pagal kuriuos vertinamos studijų programos ir apskritai aukštojo mokslo reikalai šalyje.

Klausiate apie dabartinį vaizdą, ir man nėra paprasta atsakyti. Beje, man labiau prie širdies ne statiniai vaizdai, bet dinaminiai procesai, pokyčiai. Tiesa, tuo metu atlikdami kvantmechaninius skaičiavimus mes tų dinaminių procesų negalėdavome skaičiuoti, mūsų skaičiavimus varžė tuometinės skaičiavimo mašinų galimybės. Buvo galima skaičiuoti tik labai mažų molekulių reakcijų kinetiką, bet ir to man pačiam neteko daryti.

Dinamikos mėgėjui teko skaičiuoti statinius reiškinius?

Deja, man teko skaičiuoti statinius reiškinius arba kinetiką per statiką, t. y. tam tikrose pozicijose formuluodami uždavinį galėdavome numatyti, kokia bus kinetika. Galėjome suformuluoti uždavinį, kad ESM jį skaičiuotų šimtą metų, bet būtų absurdas tiek laiko skaičiuoti ir naudoti išteklius tokioms užduotims. Nuolat tekdavo vertinti: o kokia to ar kito skaičiavimo prasmė?

Eidamas SKVC vadovo pareigas į savo paties darbą žiūriu taip pat gana kritiškai, stengiuosi įžvelgti jo ribotumus ir galimybes. Dirbdamas su mokslo reikalais taip pat neretai pats sau užduodu klausimą: kokia šių vertinimų prasmė?

Įtariu, kad ir mūsų kritiškiems skaitytojams gali kilti panašus klausimas: kokia prasmė to popierizmo liūno, į kurį neišvengiamai tenka klimpti, rengiant, tarkime, savianalizes?

Kai atliekame išorinį studijų programų ir mokslo vertinimą (kita mūsų Centro funkcija – užsienyje įgytų kvalifikacijų vertinimas), stengiuosi paklausti: „Ar mūsų Centras jums ką nors draudė, galvas kapojo? O gal padėjo studijų programos vykdytojams suprasti, kur jų silpnybės ir kaip jas pašalinti, kur privalumai ir kaip juos tinkamai išnaudoti?“

Iš tiesų mūsų darbe nemažai popierizmo, bet mes ne buhalteriai ir nieko netikriname. O įvertinti galime. Savianalizes atlieka pačios institucijos, ir jos vėliau sutinka, kad tų savianalizių paveikumas yra 60–70 proc. vien todėl, kad sistema verčia darbuotojus pagal tam tikrą metodiką atlikti savianalizę. Jeigu tai daroma neformaliai, savianalizės nauda akivaizdi. Kitaip sakant, SKVC gali nieko nedaryti, nes pati institucija rengdama savianalizę atskleis nemažai savo trūkumų. Išoriniai ekspertai nėra visažiniai, ekspertizės laikas yra ribotas, o institucija, jeigu tik nori, visada sugebės paslėpti daugelį savo trūkumų. Ypač turint mintyje mūsų kai kuriose srityse sunkiai pralenkiamus gebėjimus.

Nuolat pastebiu, kad kuo stipresnė institucija, tuo kritiškesnę savianalizę atlieka. Perskaičius gali atrodyti, kad ten liūdna padėtis, dėstytojams negerai tas ar kitkas, bet užtenka pamatyti užsidegusias studentų akis ir suvoki, kad ten labai gera akademinė atmosfera. Ir priešingai: ateini į leisgyvę instituciją, išoriškai lyg ir gražu, „iščiustyta“, pasirengta tikrinimui, bet užtenka valandos, kad pajustum, ko verta ši institucija. Labai greitai pamatai - yra akademinė atmosfera ar ne. Jei dėstytojai bijo ištarti žodį, dėl kurio iš anksto nebuvo tartasi su vadovais, labai jaučiama, kad atėjo tikrintojai. Stiprioje institucijoje tikrintojų nėra, o yra kolegos, vyksta normali darbinė diskusija.

Tai Vakarų patirtis?

Taip, mes savo darbą kopijuojame iš Vakarų, bet ši sistema skirta tam tikro lygio, tam tikro pajėgumo institucijoms. Tada ji paveiki. Kartais išgirstame kritikos: tokia silpna institucija, o mes, girdi, ją praleidžiame per tikrinimo sietą. Bet mes juk nesame inspektoriai, kurie gaudo kelių eismo taisyklių pažeidėjus.

Kartais reikia ir inspektorių, pereinamuoju laikotarpiu neprošal patikrinti, ar apskritai kai kuriose institucijose vyksta paskaitos. Tiesa, mūsų Centras į paskaitas nevaikšto vien todėl, kad nepaplistų „parodinės“ paskaitos. Mūsų tikslas – padėti institucijai, pagelbėti, ypač kai kviečiame užsienio ekspertus.

Tu man, aš tau

Įsivaizduojame, kad galime talkinti tam tikro lygio institucijoms, bet ne sukčiams. Tada mūsų metodų paveikumas abejotinas, nes formuluojame ne tokius tikslus. Tikime, kad einame pas kolegas, todėl kaip su kolegomis ir bendraujame. Nenorime leistis iki inspektorių lygmens, nes juk dirbame akademinėje sistemoje.

Žodis „sukčiai“ iš Jūsų lūpų išsprūdo netyčia? Sunku įsivaizduoti, kad aukštojoje mokykloje sąmoningai būtų sukčiaujama.

Neatsiimu savo žodžių. Vertiname universitetus ir kolegijas, valstybines ir privačias studijų institucijas. Yra privataus sektoriaus aukštųjų mokyklų, nuoširdžiai kovojančių už savo gerą vardą, siekiančių susilyginti su valstybinėmis institucijomis, bet yra ir tokių institucijų, kuriose vyksta tylus sandėris: tu man 3–4 metus moki pinigus, aš „nematau“, kaip tu studijuoji. Po „studijų“ gausi diplomą... Sandėris tylus, nesiderant, bet kartais vyksta. Ar galiu kitaip, negu sukčiais, pavadinti tokio nebylaus sandėrio dalyvius? Kaip suprasti kolegiją, kuri per 3 metus nepašalino nė vieno nepažangaus studento, nors priima ne pačius geriausius abiturientus.

Kaip čia šalinsi mokius studentus...

Todėl savo žodžių ir neatsiimu. To žodžio netaikau valstybiniams universitetams ir kolegijoms. Prasti pavyzdžiai teršia gerą privačių mokyklų vardą. Kartais ir valstybinėse aukštosiose mokyklose, ypač nepopuliariose studijų programose, galioja toks nebylus susitarimas. Vis dėlto akademinė sritis nėra ta, kur labai klesti panašūs dalykai. Kita vertus, jokie tyrimai nepadaryti, o studentai labai jaučia tokius dalykus. Pradėjus dirbti SKVC man teko pajusti tam tikrą „zondavimą“: kai kurie interesantai ateidavo su portfeliuku, ir ne tuščiu. Užteko pasakyti: „Į kokią padėtį statote mane ir save?“ ir vizitai su portfeliuku baigėsi. Daugiau problemų nekildavo, nes garsas labai greit sklinda.

Ne pagal skeptro senumą

Įvardyčiau dvi svarbiausias: aukštojo mokslo valdymas (institucijos mastu) ir administravimas (šalies mastu), o kaip prasto administravimo padarinys iškyla kita didelė problema – prastas aukštojo mokslo finansavimas. Sakyčiau nusikalstamai menkas finansavimas. Save gerbianti valstybė negali išlaikyti tokio plataus aukštojo mokslo sektoriaus, skirdama tokį menką finansavimą. Tarsi aukštosios mokyklos būtų kaltos, kad gauna mažesnę pusę to, ko joms reikia normaliai veiklai.