Organinė sintezė plečia galimybių skalę

Birželio 29–liepos 2 d. Vilniuje vyko jau tradicinė BOS 2008 – Baltijos organinės sintezės (Balticum Organicum Syntheticum) konferencija. Vilniuje ji surengta trečią kartą (prieš tai vyko 2000 ir 2002 m.), po vieną kartą vyko Rygoje (2004 m.) ir Taline (2006 m.).

Mokslo Lietuvos vyriausiasis redaktorius susitiko su trim BOS 2008 konferencijos Organizacinio komiteto nariais: Queen’s universiteto Kanadoje profesoriumi Algirdu Viktoru Sniečkumi (Victor Snieckus), kuris yra BOS konferencijų sumanytojas ir iniciatorius, Bristol-Myers Squibb kompanijai atstovaujančiu Jonu Dunčia (John Duncia) ir Vilniaus universiteto profesoriumi Eugenijumi Butkumi, kuris yra ir Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas.

BOS nenusileidžia Gordono konferencijoms

Gerbiamieji pašnekovai, kuo ši „BOS 2008“ konferencija skiriasi nuo prieš tai vykusių keturių konferencijų?

Eugenijus Butkus. Tai 2000 m. pradėtų konferencijų tęsinys. Jos organinės sintezės mokslo pasaulyje jau spėjo tapti pakankamai žinomos, tad didesnės reklamos joms nelabai ir reikia. Prieš tai tekdavo tos reklamos imtis mums visiems šių konferencijų organizatoriams. Dalyvaudami įvairiose tarptautinėse konferencijose stengdavomės bent po vieną skaidruolę skirti BOS konferencijoms. 2007 m. man teko skaityti kviestinį pranešimą Europos organinės chemijos simpoziume, tad paskaitos pabaigoje bene 70-tą skaidruolę parodžiau kaip tik skirtą būsimajai BOS 2008 konferencijai. Jau buvo žinomi kviestinius pranešimus skaityti kviečiami mokslininkai, tas žinias skelbėme, platinome. Tačiau ir be viso to galima teigti, kad apie šias konferencijas jau pakankamai plačiai žinoma.

Pirmiausia dėl to ir žinomos, kad kviečiami labai aukšto lygio pranešėjai. Nežinau kitos tokios konferencijos Lietuvoje, kurioje nuolat dalyvautų Nobelio premijos laureatai. Tai ne toks dažnas reiškinys net ir Europos mastu. Pastarosiose penkiose BOS konferencijose dalyvavo keturi chemijos srities Nobelio premijos laureatai: 2000 m. Ryochi Noyri (Ryoji Noyori, Japonija), 2002 m. Baris K. Šarplesas (Barry K. Sharpless, JAV) ir Robertas H. Grabsas (Robert H. Grubbs, JAV), o šiemet – Žanas-Mary Lenas (Jean-Marie Lehn, Prancūzija). Ne ką mažesnį autoritetą organinės sintezės srityje yra pelnę tokie mokslininkai kaip Albertas Ešenmozeris (Albert Eschenmoser, šveicaras, dirbantis JAV), Henris Kaganas (Henri Kagan, Prancūzija), K. C. Nikolau (K. C. Nicolaou) ir daugelis kitų.

Visi E. Butkaus išvardyti chemijos srities Nobelio premijos laureatai lankėsi BOS konferencijose Vilniuje. Vis dėlto teisybės labui prisiminkime, kad 2000 m. Vilniuje lankėsi trys Nobelio premijos laureatai literatai: lenkų poetai Česlovas Milošas ir Vislava Šymborska (Wislawa Szymborska) ir vokiečių rašytojas Giunteris Grasas (Günter Grass). Tai buvo Lenkų instituto ir Gėtės instituto bendras renginys, įgyvendinant bendrą lenkų, lietuvių ir vokiečių projektą „Pokalbiai apie atminties ateitį“. Šį faktą pravartu prisiminti, jei jau skaičiuojame, kiek į kokius renginius Lietuvoje yra atvykę Nobelio premijos laureatų.

Jonas Dunčia. Tiek man, tiek Eugenijui yra tekę dalyvauti JAV vykstančiose garsiose Gordono konferencijose. Jos laikomos aukščiausio lygio organinės sintezės konferencijomis. Turiu pripažinti, kad ši Vilniuje vykusi BOS 2008 buvo aukštesnio lygio už Gordono išgirtąsias konferencijas. Mat Gordono konferencijos yra siauresnio profilio už Vilniuje vykusią BOS konferenciją. Paskutinės BOS dienos pranešimai buvo ypač aukšto lygio.

E. Butkus. Atkreipiau dėmesį, kad ir paskutinę konferencijos dieną salė buvo pilnut pilnutėlė, gal tik vienas kitas dalyvis buvo išvažiavęs. Visi nekantriai laukė Karsteno Bolmo (Carsten Bolm, Vokietija), Beno L. Feringos (Ben L. Feringa, Nyderlandai) pranešimų… O ką jau kalbėti apie Nobelio premijos laureato Žano-Mary Leno paskaitą.

J. Dunčia. Prisimintasis Benas L. Feringa yra labai plataus akiračio mokslininkas, ne tik organinės sintezės, bet ir nano technologijų žinovas. Žanas-Mary Lenas taip pat labai plačiai žvelgia į organinę sintezę, nes jis gilinasi į biologiją, fiziką ir šių mokslų ryšį su organine sinteze. Tai tikras daugiadiscipliniškumo moksle pavyzdys.

E. Butkus. Kiek žinau, Jonas labai norėjo išklausyti Polo Venderio (Paul Wender) iš Stanford’o universiteto (JAV) pranešimo. Tai buvo tarsi baigiamasis pranešimas. Iš jo pranešimo aiškėja, kad jau nebėra griežtų ribų tarp atskirų mokslo disciplinų – medicinos, biologijos, fizikos, organinės chemijos. P. Venderis pradėjo savo pranešimą nuo organinės sintezės, o baigė virusų matavimų ir gydymo nuo virusinių ligų dalykais. Šio mokslininko straipsniai Science ir kituose žurnaluose – jau įprastas dalykas.

J. Dunčia. Dabar P. Venderio straipsnis turi pasirodyti Amerikos mokslų akademijos darbuose, viename geriausių žurnalų pasaulyje. Autorius išdėstys savo atradimą, kaip vaistus transportuoti į ląsteles, kai jie vartojami įprastais būdais ligonio nebeveikia. Tas metodas ir anksčiau buvo išbandytas, bet niekam taip tikslingai nepavyko vaistų nunešti į numatytą ląstelės vietą. P. Venderiui pavyko. Mūsų kompanijos gaminami vaistai taip pat kartais nebeveikia, nes organizmo ląstelės prie vaisto pripranta ir mutuoja. P. Venderio rastuoju būdu į ląsteles pavyksta transportuoti vaistus, skirtus gydyti vėžį ir kitas ligas. P. Venderis paminėjo galimybes tobulinti metodą ir jį taikyti tuberkuliozei gydyti antibiotikų transportavimui į ląstelę.

Gal prof. P. Venderis smulkiau aiškino, kokį vaisto molekulės transportavimo mechanizmą išrado?

J. Dunčia. Prie vaisto prijungiama tam tikra medžiaga, kuri atpažįsta už ląstelės transportavimą atsakingus elementus, o jie tą vaistą ir nuneša į reikiamą ląstelės vietą. Ten vaistas suskyla ir pradeda gydyti.

E. Butkus. Dabar tai didelė problema medikams, nes daugelis įprastų vaistų organizmo nebeveikia, jis pripranta, bent jau vartojant vaistus įprastais būdais. P. Venderis savo pranešime teigia, kad jam pavyko išspręsti šią problemą.

Pakerėti gyvosios gamtos stebuklo