VIVAT ACADEMIA & RAUDONOJI PROFESŪRA

Pradžia Nr. 11

Prof. habil. dr.  Antanas R. Jankūnas

Tuo metu, kai visi jo bendraamžiai kolegos, vadinamieji pažangūs profesoriai, jau buvo akademikai, Senuliukas nei to vardo, nei solidaus priedo prie atlyginimo dar neturėjo. Pagrindinė priežastis buvo tai, kad jis užsispyrusiai nenorėjo stoti į bolševikų partiją. Ilgai įkalbinėtas, tiksliau tariant, šantažuotas, jis galiausiai nusileido ir parašė pareiškimą. Ta proga per katedros posėdį, dalyvaujant fakulteto „partorgui“ bei aspirantams, pareiškė:

– Į partiją stosiu, bet jos nurodymų nevykdysiu, o koks buvau, toks ir liksiu.

„Partorgas“ nuo tų žodžių kaip išsižiojo, taip ir nepajėgė susičiaupti iki pat posėdžio pabaigos. Ne juokai, juk nesureagavęs į tokį pareiškimą gali būti pakviestas pokalbio į pilkąjį namą Parodos kalno papėdėje. O ką jam, vargšeliui, daryti, jeigu dirba Senuliuko katedroje. Juk nuo pastarojo priklauso jo tolesnė mokslinė bei pedagoginė karjera. Taigi „partorgas“ tylės, bet įskųsti gali „stukačius“. Nes tai, kad kiekvienoje katedroje yra infiltruotas bent vienas „stukačius“, buvo vieša paslaptis. Jaunajam skaitytojui noriu paaiškinti, kad „stukačius“ – tai bolševizmo produktas ir ramstis. Žodis „stukačius“ į lietuvių kalbą neišverčiamas. Tai kažkas tarpinio tarp mėšlo ir išdaviko. Ypač šlykštus ir pavojingas yra tautinis „stukačius“, kartais neteisingai vadinamas „išverstaskūriu“. Tačiau „išverstaskūrio“ pravardė geriau tinka įvairaus plauko kolaborantams, išdavusiems tautinius principus ir idealus. O „stukačius“ be viso to dar išduoda sąžinę ir visus dešimt Dievo įsakymų. Tame posėdyje „stukačius“ turbūt nedalyvavo, nes tas Senuliuko pareiškimas atgarsio nesusilaukė.

Nepaisant tokio šviesaus Senuliuko įvaizdžio, viename katedros posėdyje jis pateikė precedentų neturintį akibrokštą:

– Nuo šios dienos mokslinio straipsnio ar kitokio spausdintino mokslinio darbo bendraautoriu bus laikomas ir tas, kuris bent perskaitys šių darbų rankraščius.

Katedros senbuviai vieningai pritarė šiai minčiai ir suteikė jai katedros posėdžio nutarimo statusą.

Šį kartą jau man atvipo apatinis žandikaulis: nejau Senuliukas visai kuoktelėjo, kad nemirktelėjęs įteisino akivaizdų prirašinėjimą, už kurį numatyta net baudžiamoji atsakomybė. Juk oficialus katedros vedėjo pareiškimas oficialiame katedros posėdyje turi būti besąlygiškai vykdomas! Priešingu atveju bus laikoma, kad rimtai nusižengiama mokslininko etikai. Absurdas, tikrai vertas Orvelo plunksnos. Galiu tik įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu aš fabrike būčiau kažką panašaus iškrėtęs. Nepagelbėtų nei ta aplinkybė, kad esu jaunas specialistas, nei kad viršininkas; darbininkai ir kitas gamybinis personalas manęs paprasčiausiai nesuprastų. Neišvengiamai tektų aiškintis prokuratūroje. O štai katedroje visi mokslingi vyrai ir moterys viską labai gerai suprato, nes Senuliukui pritariant jie šį nutarimą inicijavo.

Mat katedroje tuo metu buvo septyni aspirantai, kurie sudarė pagrindinį jos mokslinį potencialą ir gausų mokslinių straipsnių bei išradimų rezervą, nes likusieji katedros darbuotojai, anksčiau apgynę kandidatines disertacijas, mokslinio darbo nedirbo, apsiribodami darbu su studentais. Aspirantams vadovavo du docentai, išleisti į dvimetę doktorantūrą ir pats Senuliukas, kuriam verkiant reikėjo šviežių spausdintų mokslinių darbų, balotiruojantis į Mokslų akademiją. Turbūt netenka aiškinti, kad to paties reikėjo ir docentams. O ir likusieji katedros senbuviai slapčia puoselėjo viltis kada nors pasinaudoti svetimais darbais. Todėl sutapus viršūnių interesams ir „remiant“ apačioms buvo „pagimdytas“ precedento neturintis katedros nutarimas. Niekas nesuko galvos dėl jo teisėtumo, pagrįstumo ar moralumo. Tiesiog nuo seno aukštosiose mokyklose ir mokslo įstaigose galiojo nerašyta taisyklė disertacijų vadovus, katedrų vedėjus, taip pat tyrimo institutų ir laboratorijų vadovus prirašinėti kaip spausdinamų mokslinių darbų bendraautorius. Savaime suprantama, kad kuo aukštesnį administracinį postą užima veikėjas, tuo daugiau jis turi „baudžiauninkų“ ir tuo didesnis jo „mokslinis produktyvumas“. Taip iš niekur atsiranda žymūs mokslininkai, mokslo švyturiai, nusipelnę mokslo ir technikos veikėjai, valstybinių premijų laureatai ir dar velniai žino kokie mokslinės minties bokštai. Tačiau tie „bokštai“ niekada jokios mokslinės minties nedavė, duoti negalėjo ir negali. Jie tik ima, tiksliau tariant, vagia svetimo darbo vaisius, o pakankamai prisivogę ima žeminti ir engti apvogtus savo pavaldinius. Taip buvo sovietmečiu, taip yra ir dabar.

Bet juk panašūs dalykai vyksta ir valstybės valdymo sferoje. Todėl darytina išvada, kad supuvusi mokslo valdymo sistema yra tik pūvančios valstybinės valdymo sistemos padarinys, dėl to mokslas, lyginant su pažangiausiu mokslu, atsiliko šimtu metų ir vis daugiau atsilieka, o Lietuvos valstybė net nepakilusi nusirito į trečiarūšių-ketvirtarūšių valstybių gretas. O minėtasis katedros posėdžio nutarimas buvo skirtas tokiems kaip aš geltonsnapiams, neseniai atėjusiems į katedrą iš gamybos ir, ko gero, dar nesuvokiantiems mokslininko etikos subtilybių. Man, žinoma, tai buvo pirmoji, bet ne paskutinė mokslininko etikos kurso pamoka.

Prirašinėjimų ir prisirašinėjimų sistema buvo gerai apgalvota ir tobula. Čia buvo numatyta daug saugiklių, kad, gink Dieve, koks aspirantėlis netyčia nenusižengtų „mokslininko etikai“.

Paruoštą spaudai mokslinio straipsnio ar kito mokslinio darbo rankraštį pirmiausia turi aprobuoti darbo vadovas. Taigi perskaitęs rankraštį jis automatiškai tampa bendraautoriumi. Jeigu jo pavardė neįrašyta arba įrašyta ne pirmoji, tai jis suras aibę trūkumų, dėl ko straipsnis dar negali būti spausdinamas: tai teoriniame pagrindime pateikta formulė jam kažkur matyta, tai joje ne visi veiksniai įvertinti (nors tai ir nereikalinga), tai eksperimentinė dalis nepakankamos apimties, tai išvadų formuluotės nevisiškai preciziškos ir t. t. Todėl, vadovo nuomone, tiems papildymams ir koregavimams reiktų dar galbūt metų ar daugiau.

Suniekintas autorius arba ištaiso savo „klaidą“, arba jo straipsnis niekados neišvys dienos šviesos.

Kitas etapas – svarstymas katedros posėdyje, nes katedros posėdžio protokolo išrašas yra būtinas, be jo neapsieisi kitame „aprobavimo“ etape. Katedros posėdyje aspirantai nedalyvauja ir balsavimo teisės neturi. Todėl balsavimo rezultatus nulemia suinteresuoti asmenys (vedėjas, aspirantų moksliniai vadovai ir pan.) ir jų pataikūnai. Jeigu nutariama darbo nespausdinti, tai autorius negali kreiptis apeliacine tvarka, nes nėra kur. Belieka vienas kelias – bandyti straipsnį prastumti per kitą įstaigą, bet ir ten sėdi veikėjai, ne iš kelmo spirti. Be to, po panašaus žingsnio tektų susikrauti daiktus ir išeiti, kur akys veda, nes per atestaciją, kuri vyksta periodiškai, būsi pašalintas iš darbo arba perkeltas į kitą darbą ir pan. Apeliuoti autorius ir čia negali, nes jokie teismai sovietmečiu darbo santykių aukštosiose mokyklose nenagrinėjo. Tokiu būdu katedros posėdžio saugiklį papildo atestacijos saugiklis, kurį saugo vadinamųjų liaudies teismų saugiklis. Vadinasi, aukštųjų mokyklų darbuotojai lyg ir nėra tos liaudies atstovai, kurių teisės būtų ginamos liaudies teismuose, juolab, kad jokiuose įstatymų kodeksuose tai nereglamentuojama. Turbūt SSRS Konstitucijos nuostata, kad sovietinę visuomenę sudaro tik valstiečių bei darbininkų klasės ir inteligentijos tarpsluoksnis, buvo skirta tam, kad tą tarpsluoksnį suplotų iki mikroninės plėvelės storio.

Trečias etapas – aprobavimas fakulteto mokslinės tarybos posėdyje, toliau – institucijos ekspertų taryboje ir galiausiai – pas mokslo prorektorių.

Kadangi varnas varnui akies nekerta, o daugumoje išvardintų etapų lemiamą balsą turi įvairūs „vedantieji“, „švyturiai“, „bokštai“ ir jų bendraminčiai, tai vargšo aspiranto straipsniuko likimas iš anksto nulemtas. Nesunku suvokti, kad po kiekvieno „aprobacijos“ etapo gali (o kartais privalo) atsirasti naujas „bendraautoris“, kol menkas tiriamasis darbelis tampa „tikru“ kolektyviniu moksliniu darbu. Ne veltui Mokslų akademijos viceprezidentas ir kiti į jį panašūs iš aukštų tribūnų suokia, kad šiuolaikines mokslines problemas gali spręsti tik moksliniai kolektyvai, kad individualių mokslininkų era praėjo ir panašiai. Čia sąmoningai painiojama sudėtinga mokslinė problema su paprastu tiriamuoju darbeliu, kurį pajėgus atlikti vienas mokslininkas, kartais dar pasitelkdamas jaunesnį bendradarbį ar laborantą. Be to, panašūs tvirtinimai prieštarauja mokslo istorijos faktams, kad mokslo problemas generuoja ir jų sprendimo būdus pateikia pavieniai mokslininkai, o ne kokia nors mistinė mokslininkų grupė.

Akivaizdu, kad „kolektyvinio darbo“ apologetai tesiekia legalizuoti jau prisivogtus ir numatomus pavogti mokslinius darbus. Lygiai taip, kaip kriminaliniai nusikaltėliai bei korumpuoti valdininkai stengiasi legalizuoti prisiplėštą turtą. Juk ne veltui per žiniasklaidą ir kitaip stengiamasi įteigti, kad kas „prichvatizuota“, tai jau šventa, neliečiama nuosavybė; kas per specialiai paliktas įstatymų spragas yra nusavinta – tai yra legalu, kas sovietmečiu tautiečiams nagus lupinėjo – tas šiandieną lygiateisis Lietuvos pilietis, šiukštu jį pavadinti kolaborantu.

Neturiu moralinės teisės teigti, kad visi mokslo sferos vadovai yra prisirašinėtojai ar visi mokslo darbuotojai yra prirašinėtojai. Yra ir sąžiningų vadovų, ir principingų darbuotojų, bet jų mažuma. Prirašinėjimo sistema yra tik valstybės valdymo sistemos dalis, kas prie jos neprisitaiko, tas paprasčiausiai sunaikinamas, nušluojamas už regimos horizonto ribos. O, atrodo, tiek nedaug tereikia: priimti normalų mokslininko etikos kodeksą ir griežtai kontroliuoti, kaip jo laikomasi. Numatyti moralinę ir teisinę atsakomybę prirašinėtojams ir prisirašinėtojams. Tai beveik nieko nekainuotų ir pradžiai visiškai pakaktų. Todėl kyla klausimas, kodėl taip nedaroma, kas kliudo tai padaryti? Atsakymas paprastas: visi tai supranta, tik ne visiems tai naudinga. Tie, kuriems tai nenaudinga, sėdi aukštuose postuose ir nuo jų priklauso būti ar nebūti tokiam etikos kodeksui. Tik jie ne tokie kvaili, kad kirstų šaką, ant kurios sėdi. Kurdami paralelę su valstybės valdymu, prisiminkime, kaip seimūnai priiminėjo savo etikos kodeksą. Jeigu jis būtų priimtas, tai būtų tiek „iškastruotas“, kad jo nesilaikant būtų tariama, kad laikomasi. Juk ir seimūnai sau ne priešai!

Senuliuko bareljefas šiandieną kabo garbingiausioje fakulteto holo vietoje, kaip mokslininko etikos simbolis, kaip naujos kartos mokslininkų himnas, kaip baudžiavinės mokslinės hierarchijos pamatas.