Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia – pleištas vokiečių rankose

Prof. Arnoldas Piročkinas

Pradžia Nr. 14

Tolesnius Prūsijos evangelikų bažnyčios vadovybės ir ją remiančių Klaipėdos krašto veikėjų žygius žūtbūt išlaikyti savo valdžioje atskirtos nuo Vokietijos srities evangelikus plačiau negu V. Hubačas aprašo Artūras Hermanas (Arthur Hermann) straipsnyje Klaipėdos krašto bažnytinė padėtis 1919–1945 m., išspausdintame leidinyje Lietuvos evangelikų bažnyčios (Baltos lankos, 2003, p. 278–279). Čia kažkodėl, skirtingai nuo Mažosios Lietuvos enciklopedijos (t. I, 2000, p. 517), Gregoro pavardė rašoma Gregoris, o jis pats vadinamas Frydricho vardu (p. 289, 290, 447), kuris nefigūruoja nė viename iš trijų vardų – Karl Franz Hugo.

Taigi, kaip rašo A. Hermanas, Karaliaučiaus konsistorija per minėtą Šiaurės Nemuno krašto komisiją „numatė sušaukti“ Klaipėdos krašto sinodą ir patarusi parapijoms likti Prūsijos bažnyčioje. Toks sinodas buvo sukviestas 1919 m. liepos 30 d. Šis išrinkęs Klaipėdos krašto sinodinę komisiją, kurios pirmininku tapęs Klaipėdos superintendentas Gregoras (mes laikysimės ir atpasakodami A. Hermano tekstą sulietuvinto pavardės varianto). Sinode svarstant Klaipėdos krašto parapijų administravimą ateityje, jis raginęs priimti nutarimą toliau likti Prūsijos bažnyčioje. Tik maža lietuvių grupelė su Viliumi Gaigalaičiu priešakyje siūliusi kurti savarankišką, nuo Prūsijos bažnytinių institucijų nepriklausomą krašto bažnyčią. Balsuojant 82 sinodo nariai palaikė Gregoro siūlymą, vos du buvę prieš jį, o trylika susilaikė.

Po kurio laiko sinodinė komisija kartu su Karaliaučiaus konsistorija parengė memorandumą, kuriuo kreipėsi į jau atskirtą nuo Vokietijos Klaipėdos kraštą administruojantį Antantės karinės misijos vyriausiąjį komisarą Prancūzijos generolą Dominiką Odri (Dominique Odry), kuris į Klaipėdą atvyko 1920 m. vasario 15 d. Tuo memorandumu pareikšta, kad krašto parapijos apsisprendusios likti Prūsijos evangelikų bažnyčios sudėtyje. Vyriausiasis komisaras su tokiu parapijų sprendimu sutikęs. Visai suprantama: ne jo kiaulės, ne jo pupos.

Tačiau Klaipėdos krašto parapijų atstovai, nebūdami tikri, ar jų ketinimą likti su Prūsijos bažnyčia patvirtins vyriausiasis komisaras, buvo numatę kaip atsvarą lietuviškai nusiteikusiems evangelikams atsarginį, kompromisinį variantą – įkurti pusiau savarankišką (sakytume, autonominę) Klaipėdos krašto bažnytinę provinciją, artimai susijusią su Prūsijos bažnyčia. Šis planas leidžia mums daryti išvadą, kad vokiškos orientacijos evangelikų liuteronų veikėjai rūpinosi ne tikybos interesais. Šioks ar toks susijungimas su D. Lietuvos evangelikų bažnyčia nė kiek nebūtų tų interesų pažeidęs. Netgi būtų gerokai sustiprinęs evangelikų pozicijas Lietuvoje. Administracinė priklausomybė nuo Prūsijos bažnytinių institutų turėjo būti ta virkštelė, kuri ir toliau, kai kraštas būtų buvęs atskirtas nuo Vokietijos ir prijungtas prie Lietuvos, būtų maitinusi jo vokiškumą.

Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia po 1923 m. sausio 9 d.

Reikalas iš esmės pasikeitė po 1923 m. sausio 9 d., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos – iš pradžių neturint Antantės valstybių pritarimo, o nuo vasario 16 d. ir oficialiai, kai Ambasadorių konferencija Paryžiuje perdavė Lietuvai suvereno teises Klaipėdos krašte. Tada baigėsi provizorinė padėtis: aiški valstybinė siena jį atskyrė nuo Vokietijos. Krašto gyventojams ir visokioms įstaigoms bei organizacijoms bendraujant su Vokietija reikėjo laikytis Lietuvos įstatymų, reguliuojančių ryšius su užsieniu. Ši nuostata pasidarė privaloma taip pat religinėms organizacijoms.

Įėjus Klaipėdos kraštui į Lietuvos sudėtį, darėsi nenatūralu ir keblu, kai viena kita evangelikų liuteronų parapija apėmė gyvenvietes, priklausančias dviem valstybėms – Lietuvai ir Vokietijai. Tokius atvejus yra išvardijęs savo veikale V. Hubačas (p. 437). Antai dešiniajame Nemuno krante prie Rambyno kalno esantys Bitėnai ir dar du kaimeliai priklausė Ragainės parapijai Vokietijoje. Taip pat Šilininkai (Šilutės r., 17 km nuo Juknaičių) su dviem gretimais kaimeliais priklausė Rusnės šakos kairiajame krante esančiai Kaukėnų parapijai. Tuo tarpu Smalininkų parapija administravo kairiajame Nemuno krante esančius Vokietijoje Šilėnus su dviem kaimeliais. Panašiai Rusnės parapija aprėpė kitapus Skirvytės esančius penkis kaimelius, tarp jų Akmeną (vok. Acminge), Skirvytę ir kt. Tokia parapijų dviguba valstybinė priklausomybė sudarydavo tam tikrų sunkumų žmonėms. V. Hubačas didžiausiu sunkumu, trukdžiusiu parapijiečiams laisvai bendrauti, laikė Lietuvos nuo 1926 iki 1938 m. Klaipėdos krašte įvestą nepaprastąją padėtį. Iš tikrųjų toji nepaprastoji padėtis čia mažiausiai kalta. Pavyzdžiui, dėl jos žemės savininkai, turintys valdų (daugiausia panemunės lankų) abiejose pusėse, dirbo ūkio darbus, arba Tilžės gyventojai, perėję tiltu į Lietuvos pusę (neką toliau kaip Vilniuje Šilo tiltu per Nerį), be jokių problemų Panemunėje nusipirkdavo ir parsinešdavo namo svarą sviesto, dešrigalį ar žąsį. Tad ji neužkirsdavo kelio žmogui melstis skirtingos valstybės bažnyčioje ar net joje atlikti religines apeigas. Reikalas ne tas.

Kadangi ne vienas V. Hubačas prikaišiojo Lietuvos valdžiai nepaprastosios padėties įvedimą šalyje, priminkime, kad ir Vokietijoje ne kartą kritiškais momentais griebtasi šios priemonės. Pavyzdžiui, Klaipėdos dienraštis Memeler Dampfboot (1923 m. rugsėjo 28 d. Nr. 227) straipsnyje Nepaprastoji padėtis Vokietijos reiche informavo, kad Bavarijos valstybės taryboje dr. fon Knilingas (von Knilling) pritaręs reicho vyriausybės nutarimui paskelbti naują nepaprastąją padėtį ir paskirti valstybės komisarą, kuris įgaliotas visoje Bavarijoje turėti vykdomąją valdžią. Antra vertus, „ramiaisiais“ laikais ne mažiau veiksmingai už nepaprastąją padėtį tramdė priešininkus Vokietijoje veikęs Respublikos gynimo įstatymas (Gesetz zum Schutz der Republik), kuriuo remdamasis, pavyzdžiui, Rytų Prūsijos provincijos vyriausiasis prezidentas (Oberpresident) 1924 m. rugpjūčio pabaigoje be teismo nutarimo uždraudė laikraščius Ostpreussische Tageblatt ir Tannenberg (Žr. Memeler Volksstimme, 1924-09-30, Nr. 203). Jeigu lygintume abi šalis, tai pastebėtume paradoksalų skirtumą: D. Lietuvoj komunistų veikla buvo persekiojama ir baudžiama, bet Klaipėdos krašte, nepaisant čia esančios nepaprastosios padėties, gana atvirai reiškėsi vokiečių ir lietuvių komunistai. Net Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija (t. II, 1968, p. 155) pripažino, jog Lietuvos komunistų partija nebuvusi Klaipėdos krašte uždrausta, bet vis dėlto veikusi nelegaliai. Dar laisviau jautėsi čia vokiečių komunistai, nuosekliai rėmę prieš Lietuvą revanšistines krašto vokiečių partijas. Antai II (1927) ir III (1930) seimeliuose jie turėjo po du savo atstovus, o IV (1932) seimelyje – tris. Penktajame seimelyje (1935) jie sudarė su vokiečių socialdemokratais ir Liaudies partija (Volkspartei) bendrą sąrašą – Einheitslist, kuris gavo 13 vietų (žr. Kovos keliais, p. 288). Tuo tarpu Vokietijoje, kurią V. Hubačo tipo istorikai kelia Lietuvai kaip demokratijos pavyzdį, buvo susidorojama ne tik su radikaliais politiniais priešininkais, bet ir su tautinių mažumų veikėjais. Gerai žinoma, kaip, neįvedus nepaprastosios padėties, terorizuotas („teisėtai“) Tilžėje Vydūnas ir kiti mažlietuviai, drįsę ginti savo tautos teises, trempiamas valdžios įstaigų ir šovinistinių organizacijų. Visokio plauko vokiečių istorikams, rašantiems apie Lietuvos ir Klaipėdos krašto santykius po 1923 m., kaip matome, veidmainiškumo netrūksta. Tad ir į jų teiginius dėl vadinamojo bažnytinio ginčo reikia žiūrėti labai atsargiai.

Po 1923 m. sausio įvykių, tarptautiniu lygiu išsprendus Klaipėdos krašto priklausymą Lietuvai, liko nenustatytas dominuojančios krašte liuteronų bažnyčios ir jos įstaigų santykis su Lietuvos respublikos įstatymais, valdžia ir apskritai gyvenimu. Senieji krašto bažnytiniai vadovai, visų pirma įtakingasis superintendentas Gregoras, tvirtai laikėsi nuostatos išsaugoti priklausomybę Karaliaučiaus konsistorijai ir Berlyno vyriausiajai bažnyčios tarybai, trumpai sakant, tai reiškė, kad Lietuvos valstybėje esanti Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčia juridiškai yra eksteritoriali – vadovaujasi kitos valstybės institucijų nurodymais ir potvarkiais.

Pasilikusios teisę tvarkyti Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčios reikalus (pavyzdžiui, kadrus, struktūrą ir pan.), Vokietijos bažnyčios vadovaujamosios įstaigos iš karto, nuo 1923 m. balandžio l d., kaip nurodoma Klaipėdiečio slapyvardžiu pasirašytame straipsnyje Klaipėdos krašto bažnyčios ateitis (Lietuvos žinios, 1923-11-14, Nr. 255), atsisakė mokėti krašto dvasininkams algas: paliko tai daryti Lietuvos valdžiai. Autoriaus teigimu, kiekvienam išėję per mėnesį po 540 Lt. Iš to atsisakymo kylančią padėtį Albertas Juška aiškina panašiai: „Susidarė paradoksali situacija. Vokietija, pergyvendama gilią ekonominę krizę, Klaipėdos krašto kunigams nustojo mokėti algas, tai privalėjo daryti Lietuvos Respublikos iždas (mokėta po 650 litų per mėnesį), o daryti bent kokį poveikį priešiškai nusistačiusiems dvasininkams ji neturėjo teisės.“ (A. Juška. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje. – Klaipėda, 1997. – p. 205). Taigi buvo stengiamasi įgyvendinti nuostatą: Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčioje vienvaldiškai šeimininkaus Berlyno ir Karaliaučiaus įstaigos, kurių priešiškumas Lietuvai nebuvo kokia paslaptis, o jos tarnautojus, kurių dauguma taip pat neapkentė šios valstybės, išlaikys Lietuvos žmonės.

Tuo metu Klaipėdos krašte būta 29 evangelikų liuteronų parapijų ir 33 kunigų. Tad jei imtume mažesniąją jiems išmokamos algos normą, tai per mėnesį susidarytų 11320 Lt, o per metus dvylika kartų daugiau – 213 840 Lt. Tuo metu Lietuva taip pat negyveno pertekusi: praūžusio Pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų padariniai buvo jaučiami kiekviename žingsnyje.

Reikalo paradoksalumą aiškiai suvokė taip:pat lietuviška Klaipėdos krašto direktorija (pirmininkas nuo 1923 m. vasario 15 d. buvo apsisprendęs ryžtingas lietuvininkas Viktoras Gailius) ir visi lietuvybės gynėjai klaipėdiškiai. Todėl jie tuojau reagavo į šį priešišką vokiečių bažnytinių sluoksnių aktą. Kaip toliau rašo A. Juška, direktorijos religinių reikalų referentas (vokiečių literatūroje vadinamas decernentas) Vilius Gaigalaitis su įtakingais sakytojais (M. Lietuvos liuteronų religinio judėjimo vadovai-pamokslininkai) J. Kopūstu ir M. Stimbra balandžio 25 d. sukvietė didelį lietuvininkų susirinkimą. Į jį atvykę per 150 parapijų komitetų narių, sakytojų ir įtakingesnių ūkininkų. Po karštų ginčų buvusi priimta tokia rezoliucija (cituojama iš A. Juškos veikalo, p. 205):

„Mes, Klaipėdos Evangeliškosios liuteroniškosios Bažnyčios draugsąnariai, Dievo Žodžio sakytojai ir Susirinkimo priėmėjai, susirinkę 25 aprilio, 1923 m. Klaipėdoje dėlei mūsų Klaipėdos krašto Bažnyčios ir šuilių ateities sudavadijimo, vienbalsiai sekančiai nutariame:

1. Kadangi Klaipėdos kraštas nuo Prūsijos galutinai atskirtas ir autonomiškai Lietuvai priglaustas ir kadangi nuo 1 aprilio šio meto Prūsijos Ev. Bažnyčia šio krašto kunigams ir Bažnyčiai visą ikišiolaikišką pinigišką pašalpą nutraukė; o tokiu būdu mes vieni bažnyčias ir kunigus išlaikyti turime, todėl norime mes patys ir Bažnyčios valdymą į savo rankas imti.

2. Atsimindami, kas l punktu pasakyta, atsisakome nuo Karaliaučiaus konsistorijos ir Prūsų Bažnyčios valdžios ir pasirenkam savo Konsistoriją.

3. Parapijos pasirenka pačios savo Dūšių Rūpintojus, Kunigų išmokinimui tur Kunigų seminarija, panaši Pasiuntinių seminarijoms, įtaisyta būti (…)“

Trečiąjį punktą nutraukiame toje vietoje, kur kalbama apie seminarijoje dėstytinus mokslus. Iš pateiktosios dalies suvokiame, jog būta lietuvininkų, kurie ryžosi nutraukti pavaldumo ryšius su Karaliaučiumi ir Berlynu. Tačiau šis pareiškimas nebuvo koks teisinis dokumentas. Tik po penkių mėnesių Klaipėdos krašto direktorija ėmėsi žygių šiokiu ar tokiu būdu spręsti balandžio 25 d. susirinkimo siūlymą. Rugsėjo pabaigoje jos iniciatyva Klaipėdoje įvyko derybos su atvykusiais Karaliaučiaus ir Berlyno bažnytinių žinybų atstovais. Nors apie jas yra rašę A. Juška ir A. Hermanas, bet mums rodosi, kad šiuo kartu vertėtų pateikti mūsų visuomenei informaciją, kuri tuoj po pasitarimo buvo krašto direktorijos pastangomis paskelbta vokiečių spaudoje: antrašte Naujas Klaipėdos krašto bažnyčios santykių sutvarkymas ją išspausdino Memeler Dampfboot (Beilage des Memeler Dampfboots, den 30. September 1923, Nr. 229). Spalio 4 d.: ją pakartojo klaipėdiškis vokiečių socialdemokratų dienraštis Memeler Volksstimme (Nr. 225), iš kurio padarėme savo vertimą (jame vokiškai vartotas pavardes rašome skliausteliuose).

„Krašto direktorijos mums rašoma: Kraštą atskyrus nuo Vokietijos reicho, visi bažnytiniai reikalai yra likę po senovei. Šitie dalykai, kaip ir anksčiau, priklauso Karaliaučiaus konsistorijos kompetencijai. Tai davė dingstį kilti tarp krašto gyventojų visokios rūšies nepasitenkinimui ir trynimuisi. Todėl krašto direktorija apsisprendė čia taip pat įvykdyti pertvarką. Tokie pasitarimai, pirmininkaujami krašto direktorijos prezidento, įvyko rugsėjo 28 d. krašto direktorijoje. Juose, be krašto direktorijos narių Borcherto (Borchert) ir Panaro (Pannars), taip pat religinių reikalų referento dr. Gaigalaičio (Gaigalat), dar dalyvavo: slaptasis konsistorijos patarėjas Karnacas (Karnatz) ir konsistorijos patarėjas Bankė (Banke), kaip vyriausiosios bažnyčios tarybos Berlyne atstovai, „sinodinės komisijos“ valdybos nariai: superintendentas Gregoras (Gregor), superintendentas Obereigneris (Obereigner), kunigas Reidys (Reidys) ir teisės patarėjas Hofmanas (Hoffmann), taip pat kiti parapijų bažnyčių tarybų ir gyventojų atstovai. Susitarta dėl to, kad galutinis sureguliavimas galimas tik po to, kai bus išrinktos naujos parapijų bažnyčių tarybos ir sinodai. Šie naujieji rinkimai turi įvykti kuo artimiausiu laiku, vėliausiai iki 1924 m. sausio 31 d. Jų paskyrimu ir aukščiausiąja priežiūra rūpinsis minėta sinodinės komisijos valdyba, kuri papildoma šiais nariais: kunigas Redmeris (Redmer iš Klaipėdos, ūkininkas Strekys (Strekies) iš Jakštelių, ūkininkas Dovilas (Dawils) iš Galtų ir Kunkis (Kunkis) iš Plikių. Toliau išsiaiškinta, kad Karaliaučiaus konsistorija nedelsiant nušalinama nuo kurių ne kurių reikalų, kaip antai: nuo bažnyčių, aukų rinkimų, kalėdojimų (Stollgebeuren), bažnytinių mokesčių ir atlyginimo dvasininkams. Čia taip pat laikinai turi būti atsakinga minėtoji išplėsta sinodinės komisijos valdyba. Svarbiu klausimu dėl kunigų skyrimo į vietas buvo prieita prie sutarimo, kad naujų skyrimų neturėtų būti, kol nebus galutinai suderinti mūsų bažnyčios reikalai. Taigi ir čia Karaliaučiaus konsistorija daugiau neturėtų įgaliojimų. Tuo pagrindu turėtų būti rastas laikinas klausimo sprendimas, kuris galėtų patenkinti visus gyventojų sluoksnius.“

Kaip mums vertinti šį susitarimą? Palyginti su balandžio 25 d. lietuvininkų rezoliucija, atsiskyrimo nuo Vokietijos šalininkų pozicija atrodo sušvelnėjusi: griežtai atsiribojama nuo Karaliaučiaus konsistorijos, bet nieko nesakoma dėl santykio su vyriausiąja bažnyčios taryba Berlyne. Direktorijai ir ją palaikantiems lietuvininkams, matyt, jos daugiau religinis vadovavimas nebuvo toks skaudus kaip Karaliaučiaus konsistorijos neaprėžtas administravimas.

Į akis krinta, kad išplėstosios valdybos nariu netapo V. Gaigalaitis. Neaišku kodėl: ar dėl kategoriško Gregoro grupuotės priešinimosi, ar kad pats kratėsi būti toje valdyboje. Šiaip ar taip, direktorijos šalininkai valdyboje neturėjo ryžtingo savo politinio kurso atstovo, o tai netrukus skaudžiai atsiliepė mėginimui atskirti Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčią nuo vokietininkų pastangų sužlugdyti šį susitarimą.

A. Juška monografijoje tolesnei direktorijos ir superintendento Gregoro vadovaujamos valdybos santykių raidai pateikia duomenų, kaip Gregoras su savo šalininkais parengęs naują projektą, pagal kurį Klaipėdos krašto bažnyčia lieka Karaliaučiaus konsistorijos žinioje. 1923 m. spalio 1 d. valdybos posėdyje prieš tokį vienašališką sprendimą protestavęs kun. K. Redmeris išstojo iš Klaipėdos krašto evangeliškosios valdybos.

1923 m. lapkričio 6 d. Vyriausioji bažnyčios taryba Berlyne priėmė Ypatingąjį potvarkį dėl bažnytinių organų rinkimų Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių vyskupijose ir suteikimo bažnytinės kontrolės įgaliojimų išplėstajai Klaipėdos krašto sinodinei valdybai. (Notverordnung, betr. Neuwahl der kirchlichen Körperschaften in den Diözesen Memel, Heydekrug und Pogegen und Übertragung kirchenaussichtlicher Befugnisse auf den erweiterten memelländischen Landessynodalvorstand), kuris buvo išspausdintas Bažnyčios įstatymų ir potvarkių laikraštyje (Kirchliches Gesetz- und Verordnungs-Blatt, 1923, Nr. 7, S. 71–73; už šios publikacijos ir ypač vertingos Valentino Gailiaus knygos kopijų atsiuntimą nuoširdžiausiai dėkoju ponui Artūrui Hermanui). Šiame potvarkyje Klaipėdos krašto bažnyčios priklausomybė neliečiama: juo tiktai nustatoma rinkimų procedūra. Todėl jį galima traktuoti lyg ir rugsėjo 28 d. vykusių ir iš dalies sutartų derybų tąsą. Lietuvių pusei dėl jo protestuoti lyg nebūta pagrindo.

Kitas dalykas 1924 m. kovo 17 d. provokiškų atstovų konferencijoje priimti naujieji bažnyčios įstatai, kuriais Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia be išlygų grąžinama Berlyno ir Karaliaučiaus priklausomybei (apie tai žr. A. Juškos monografijoje, p. 206–207). Šiuo kartu direktorija tokio akto negalėjo nutylėti.

Nuotraukoje:

Klaipėdos krašto kunigai. Sėdi: Prysas (Klaipėda), Eikė (Šilutė), Bemelaitis (Šilutė), vyriausiosios evangelikų bažnyčios tarybos Berlyne prezidentas Konradas, generalinis superintendentas Francas Gregoras (Klaipėda), Jopas (Verdainė), Otas Obereigneris (Plaškiai), Zalevskis (Kretingalė); stovi: Tenikaitis (Rukai), Leidereiteris (Vilkyškiai), Bergaitis (Pašyšiai), Magnus (Viešvilė), Radkė (Dovilai), neatpažintas, Šernius (Klaipėdos kraštas), anksčiau dirbęs Šilutėje Ragainės superintendentas Garmeisteris, Juknaitis (Paleičiai), Olafas (Rusnė), Ribaitis (Priekulė), Kiorneris (Klaipėda), fon Zasas (Klaipėda), Jurkaitis (Vyžiai), Oksas (Saugos), Šernius (Pagėgiai), Mozeris (Verdainė), Keršys (Priekulė), neatpažintas, Reidys (Klaipėda). Bažnyčios lange matyti prof. Pfeiferis iš Karaliaučiaus su sūnumi. Faksimilė iš Šilutės muziejaus fondų. Pavardės publikuojant sulietuvintos