„Dunojus“ skandina „Prahos pavasarį“

Iškart po sovietų kariuomenės invazijos buvo sušauktas neeilinis ČKP suvažiavimas. Jis patvirtino naują ČKP vadovybę su pirmuoju sekretoriumi A. Dubčeku priešakyje. Suvažiavimas vyko Prahos priemiestyje Vysočanuose. Darbininkai gynė prieigas prie Vysočanų, kur vyko suvažiavimas, tad sovietams jo sužlugdyti nepavyko. Tuo metu A. Dubčekas kartu su penkiais kitais prezidiumo nariais rusų jau buvo suimtas ir prievarta išvežtas į Maskvą „perauklėti“.

Kitaip buvo tvarkomi santykiai su Čekoslovakijos prezidentu Liudviku Svoboda. Į Prezidento rezidenciją Prahos pilyje atvykusį naujos „vyriausybės“ atstovą V. Biliaką su pasiūlymu palaikyti „vyriausybę“ prezidentas L. Svoboda paprasčiausiai išvijo. Čia sovietai apsišovė. Biliakui taip ir nepavyko Svobodai įteikti „darbininkų ir valstiečių revoliucinės vyriausybės“ pareiškimo.

Svarbiausios „Prahos pavasario“ permainos

Vienas svarbiausių pokyčių – tai stagnatoriškos Čekoslovakijos valdžios pakeitimas. Buvo pakeistas valstybės prezidentas ir ČKP pirmasis sekretorius A. Novotnas, naujuoju vyriausybės vadovu tapo Oldržichas Černikas ir daugelis kitų. Tiesa, daug senos „komandos“ narių savo kėdes sugebėjo išsaugoti. Ne mažiau svarbi permaina buvo cenzūros šalyje panaikinimas. Tai parodė garsusis manifestas Du tūkstančiai žodžių (manifeste iš tiesų buvo lygiai du tūkstančiai žodžių), išspausdintas laikraščiuose kaip kreipimasis į visus Čekoslovakijos žmones. Jame labai griežtai buvo pasisakyta prieš tuometinę Čekoslovakijos komunistų partiją, jos stalininį pokarinį terorą prieš „liaudies priešus“. Galima priminti, kad pokariu žuvo daugybė Čekoslovakijos piliečių, buvo sušaudytas ir komunistų partijos vadovas Rudolfas Slanskis, daugelis kitų. Tai štai manifestas, kurio autoriumi laikomas žymus rašytojas Liudvikas Vaculikas, komunistų partijos nusikaltimus iškėlė į viešumą, demaskavo. Manifestas buvo vienas iš ryškiausių Prahos pavasario simbolių.

Iš savo „politrukų“, „zampolitų“ nuolat girdėdavome peikiant manifestą Du tūkstančiai žodžių, kaip kontrrevoliucionierių manifestą. Įdomu, kad ir A. Dubčekas, tapęs ČKP pirmuoju sekretoriumi, nepritarė šiam manifestui. Iš tiesų manifestas buvo labai aštrus. Toli gražu ne visiems komunistams atrodė priimtinas toks griežtas turinys. Būtina pasakyti, kad būtent nuo J. Stalino asmenybės kulto demaskavimo XX TSKP suvažiavime 1956 m. ir Čekoslovakijoje jau buvo prabilta apie komunistų partijos nusikaltimus prieš savo šalies žmones.

Toliau apie didžiausias Prahos pavasario pradėtas permainas. Buvo atkurtos prieš Antrąjį pasaulinį karą egzistavusios organizacijos ir politinės partijos (nors komunistų partijai buvo paliktas „vadovaujamasis“ vaidmuo). Atsivėrė valstybės siena, iš Čekoslovakijos buvo galima laisvai išvykti į užsienio šalis. Ir bene svarbiausia permaina – sparčiai buvo reformuojama ekonomika. Ekonomikos reformos „galva“ buvo žinomas ekonomistas Ota Šikas, vėliau priverstas emigruoti. Buvo atsisakoma plano, įvedami rinkos ekonomikos elementai.

Suprantama, kad ši pertvarka vyko sudėtingai, buksuodama, nes savivaldybėse, įmonėse sėdėjo seno sukirpimo vadovai, o ką jau kalbėti apie partokratus ir biurokratus, kurių pažiūros taip greitai nesikeitė kartu su prasidėjusiomis permainomis. Pakako sabotažo atvejų. Įdomu, kad net Novotnas neoficialiai lyg ir pritarė ekonomikos reformai, nors gerai suprato, kad ją įgyvendinus, baigsis komunistų partijos diktatas. ČKP buvo labai konservatyvi, net reakcinga, tad kalbėti apie lengvus reformos žingsnius neišeitų.

Pamatė permainų ištroškusią tautą

Kaip sakyta, sovietų desantininkai su „specnazu“ įžengė į Čekoslovakiją naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją. Iš Lietuvos į Čekoslovakiją buvo įvesta Kaune dislokuota parodomoji desantininkų divizija ir Alytaus desantinis pulkas. Būtent pastarojo pulko desantininkai Prahoje suėmė Čekoslovakijos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Aleksandrą Dubčeką, Prahos pavasario simbolį. Jis buvo sumuštas, apsvaigintas vaistais, kaip koks nusikaltėlis nuvežtas į Maskvą. Ten buvo priverstas pasirašyti Maskvos protokolą, atsistatydinti iš ČKP pirmojo sekretoriaus pareigų. Čekijoje prasidėjo Dubčeką pakeitusio sovietams „sukalbamesnio“ Gustavo Husako era.

Kokią Čekoslovakiją išvydote, kokį įspūdį padarė žmonės? Kaip pats jauteisi atvežtas į pokyčiams pakilusią šalį?

Kaip tuo metu mes, dvidešimtmečiai būtinosios tarnybos kariai, kiti gal metais dvejais vyresni, jautėmės? Buvome jauni, daug ko nesuvokėme, daug ko negalėjome suvokti. Mums tas žygis į užsienio šalį pirmiausia buvo nuotykis. Bet to nereikėtų suvokti kaip čekų ir slovakų siekių niekinimo. Išsiveržti iš įgrisusių kareivinių – tai jau permaina kareivio gyvenime.

Mums tuo metu tai buvo ne šiaip „nuotykis“, bet tyro oro gurkšnis. Pamatėme permainų ištroškusią tautą, pasiryžusią keisti ligi tol buvusį gyvenimą. Čekoslovakijos ekonomika metai iš metų smuko vis žemyn, planinės ekonomikos valdymo metodai nepasiteisino. Gyventojai buvo nepatenkinti blogėjančia šalies ir savo ekonomine padėtimi. Prahos pavasaris permainas pradėjo ne dėl to, kad atėjo laikas pakeisti senus simbolius naujais. Priežastys pirmiausia buvo ekonominės. Aišku, ir politinės.

Tačiau tuometinis Čekoslovakijos gyvenimas, tegul ir smukęs, pačių čekų ir slovakų manymu, mums, jauniems kareivukams, buvo kaip šviesos ir turtingumo pavyzdys. Maisto parduotuvės pilnos produktų, spaudos kioskuose apsčiai laikraščių ir žurnalų, kokių mes nei Lietuvoje, nei visoje sovietijoje nematėme. Gailiuosi, kad tų laikraščių, žurnalų, atvirukų, vėliau uždraustų, neatsivežiau į Lietuvą – būtų istorinių dienų dokumentai. Bijojome visa tai laikyti, nes buvome prigrasinti neliesti kaip užkrato. Mūsų „partizanai“ buvo gerokai vyresni, protingesni, daugiau suprantantys, kas tuo metu vyko, sugebėjo tos literatūros atsivežti.

Kokias užduotis vykdėte Čekoslovakijoje? Kur buvote dislokuoti?

„Partizanai“ iš Lietuvos buvo dislokuoti Čekoslovakijos miškuose, vėliau mes buvome apgyvendinti kareivinėse. Mūsų 139 pulkas buvo įkurdintas Dečino pilyje. Dečinas – tai Šiaurės Čekijos pasienio miestas vaizdingoje vietovėje, prie Elbės (čekiškai Labės) upės. Kadaise tai buvo vokiškas miestas, pasienyje su tuometinės VDR Saksonija. Iš Drezdeno karinių sandėlių mums atveždavo maisto, aprangos, karinės amunicijos.

Ačiū Dievui, kad buvome iš tų, kuriems nereikėjo pakelti ginklo. Kaip zenitinės artilerijos pulko seržantas, su kitais bendro likimo kariais turėjau saugoti karinį aerodromą. Stovėjo MIG’ai ir kiti kariniai lėktuvai.

Nuo ko saugojote?

Nuo imperialistų kėslų. Mums taip buvo kalama kas dieną. Ir, žinoma, nuo čekų…

O čekoslovakų kariuomenė nesaugojo? Beje, kokie buvo sovietų ir Čekoslovakijos kariuomenių santykiai?

Čekoslovakijos gynybos ministras gen. Martinas Dzuras iškart gavo nurodymą iš Maskvos nesipriešinti įvedamos Varšuvos sutarties šalių kariuomenės veiksmams. Ir čekoslovakų kariuomenė nesipriešino, panašiai kaip Lietuvos kariuomenė 1940 m., kai Sovietų Sąjunga paskelbė Lietuvos vyriausybei ultimatumą ir įvedė 150 tūkst. papildomos kariuomenės kontingentą, neva, saugoti tuos 20 tūkst. karių, kurie Lietuvoje buvo dislokuoti dar nuo 1939 m. spalio mėnesio.

Čekoslovakijos kariuomenė to meto Europoje buvo viena geriausių pagal savo parengtį, tačiau pasipriešinti kolosui buvo neįmanoma, blaivūs protai tą suprato. Karo akademijos kursantai buvo pasiryžę priešintis ginklu, bet to neprireikė.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas