Kelionė iš Vilnijos į Zanavykų kraštą (6)

Pradžia Nr. 13

Cingų labdaros fondas (vadovas Jonas Endriukaitis) ir VšĮ Sintautų akademija (projektų vadovas Vitas Girdauskas) į vienadienę ekskursiją Zanavykų patriotų takais pakvietė Vilniaus apskrities kai kurių lietuviškų mokyklų mokytojus ir moksleivius. Lietuviškumo propaguotojams Vilnijos krašte norėta parodyti ir visiškai skirtingo istorinio likimo Lietuvos kraštą – Zanavykiją. Vienas iš šios kelionės informacinių rėmėjų – Mokslo Lietuvos laikraštis.

Mokytojai vieta vištidėje

Pirmaisiais pokario metais su Brunu Sutkumi, lekėtiškių vadintu Broniumi, susipažino Bernardas Aleknavičius, mūsų geras pažįstamas iš jau spausdintų rašinių. Bernardas 1946–1947 m. dirbo Lekėčių valsčiaus draudimo inspektoriumi, tad jam tekdavo bendrauti su daugeliu žmonių, kone visus daugiau ar mažiau pažinoti. Kokį Bronių Sutkų tada pažino?

Žinojo esant savo buvusios mokytojos Lekėčiuose Antaninos Povilaitienės įnamiu, sovietų valdžios konfiskuoto Povilaičių ūkio ūkvedžiu. Blogai lietuviškai kalbantis kresnas vyras, veikiau dar jaunuolis. Kad blogai kalbėjo lietuviškai, niekas nesistebėjo, juk mažalietuvis, gimęs ir augęs anapus Šešupės, Prūsijoje. Daugiau nieko apie atvykėlį nežinota, žmonės nelabai ir stengėsi lįsti į dūšią – tokie buvo laikai. Ne ką iš atskiro vieno kito pokalbio sužinojo ir Bernardas.

Mokytojos Antaninos Povilaitienės vyras Antanas Povilaitis, Kuro girininkijos girininkas, kažkur dingo 1946 m. sausiui baigiantis. Vėliau sužinota, kad jį suėmė NKVD, girininkas buvo nuteistas 10 metų lagerio, kalėjo Karagandos srityje ir į Lietuvą nebegrįžo. Povilaičių ūkis buvo konfiskuotas, mokytoja Povilaitienė su dviem vaikais buvo iškelta gyventi į vištidę, o jų namuose kuriam laikui įkurdintos besikuriančios Šakių apskrities įstaigos. Kuo sovietų valdžiai nusikalto Povilaičiai?

Galimas dalykas, tuo, kad karo metais ūkio darbams buvo paėmę tris rusų kareivius, patekusius į vokiečių nelaisvę. Šie gyvenimo sąlygomis nesiskundė, per pusantrų metų pramoko lietuviškai, bendravo su lekėtiškiais. 1944 m. pavasarį jų išsivesti į mišką atėjo raudonieji partizanai. Išsivedė prievarta, nes belaisviai kariauti nenorėjo.

Karui pasibaigus, valdžios akyse Povilaičiai buvo darbo žmonių išnaudotojai, niekingi buožės – ar daug reikėjo norint žmogų suimti, nacionalizuoti turtą, o motiną su vaikais ištremti į vištidę? Pradinukų mokytoja karo metais vos suvesdavo galą su galu, o pokaryje išvis plakėsi kaip žuvis ant ledo. Žmonės tą matė ir stengėsi „išnaudotojai“ padėti: į mokyklą vaikai ateidavo su buteliais pieno – mokytojai ir jos vaikams. Kai kurią dieną per daug tų butelių ant palangės atsirasdavo, mokytoja paprašydavo vaikų susitarti, kad ne visi neštų tą pačią dieną.

Tai štai Povilaičių nusavintą ūkį buvo įsakyta tvarkyti Broniui Sutkui, „buvusiam samdiniui“, iš mažalietuvio po truputį pradėjusio virsti didžialietuviu. Įnoringas ir nenuspėjamas likimas suvedė du žmones, kurių du atskiri gyvenimai susibėgo į vieną, bendrą. Tiesa, Antanina buvo gerokai vyresnė už Bronių, bet vyrą ir moterį rišančios jėgos buvo stipresnės už skiriančias. Savo knygoje Sutkus rašo, kad Antanina jam buvo ir žmona, ir motina, o iš šiai moteriai skirtų žodžių buvo matyti, kad ji jaunam vyrui tuo metu buvo didžiulė gyvenimo atrama.

Savanoris į Sibiro tremtį

Greitai pačiam Broniui teko tapti svarbia gyvenimo atrama Antaninai. Ji jautė, kad tuo viskas nesibaigs. Didesni ir mažesni valdžios šulai nepamiršdavo A. Povilaitienės, terorizuodavo, grasindavo, o vieną 1949 m. dieną tie grasinimai išsipildė – Antaninai Povilaitienei pranešta, kad ji ištremiama. Laukė Sibiras. Bronius Sutkus savanoriškai pasiprašė kartu važiuoti į tremtį ir tuo gerokai visus nustebino. Karininkas liepė parašyti prašymą, gal su tokiu atveju susidūrė pirmą kartą. Juk Sutkaus niekur netrėmė, Lekėčiai buvo tapę jo naujo pokarinio gyvenimo dalimi, suvedė su mylima moterimi, kurios trauka pasirodė esanti stipresnė už prieraišumą gyvenamajai vietai.

Šiandien iš laiko nuotolio vertindamas savo gyvenimo virsmus, Brunas Sutkus neabejoja, kad ta savanoriškai jo pasirinkta tremtis paskui mylimą moterį į Sibirą išgelbėjo jam gyvybę. Mat visuotinio sekimo valstybėje vienoje vietoje geriau neužsibūti. Kad ir kiek galima priekaištauti sovietinėms įstaigoms, bet saugumas dirbo gerai. Kiek būtų besivijęs Sutkaus gyvenimo siūlas, bet vieną dieną kamuolys būtų išvyniotas, paaiškėtų, kas iš tikrųjų esąs tas „buvęs samdinys“, taip nuoširdžiai tvarkantis Povilaitienės ūkį.

Dingimas iš NKVD akiračio Lekėčiuose Sutkui padėjo laimėti laiko. NKVD jam visą laiką lipo ant kulnų, bet tyliai, sekdama kiekvieną Sutkaus žingsnį. Neaprašinėsime jo gyvenimo peripetijų Sibire, baisaus sovietinio gyvenimo marazmo, kurį autentiškai savo knygose yra perteikę lietuvių tremtiniai. Norint iš vidaus geriau pažinti sovietijos „rojų“, stalininę Rusiją, tie prisiminimai išliks kaip nenuneigiami, nužmoginančią sistemą demaskuojantys dokumentai. Tik gaila, kad jų neskaito tie, kuriems labiausiai pravartu būtų skaityti.

Kuriam laikui prabėgus, Brunas Sutkus (iš Broniaus vėl virto Brunu) ir Antanina Povilaitienė Sibire sukūrė šeimą. Jų išgyvenimai, patirtos fizinės ir dvasinės kančios, pažeminimai Sutkaus knygoje Snaiperis perteikti labai įtaigiai ir autentiškai. Norintieji geriau pažinti mažalietuvio, tapusio didžialietuviu, gyvenimą Sibire, tą knygą susiras ir perskaitys.

Mes atkreipsime dėmesį į Sutkaus charakterio bruožą, kurį būtų galima įvardyti kaip gilų pareigos suvokimą ir ištikimybės jausmą. Jau pati jo savanoriškai pasirinkta tremtis į Sibirą rodo, kad tos savybės buvo giliai įsišaknijusios šio žmogaus charakteryje ir akivaizdžiai pasireikšdavo jo gyvenimo poelgiuose.

Vėl tarp gyvenimo ir mirties

Vieną įspūdingą Sutkaus gyvenimo susitikimą tiesiog būtina prisiminti. Keitėsi laikai, stalininius pakeitė Chruščiovo „atlydys“, Sovietų Sąjungoje buvo pasirašytos įvairios tarptautinės sutartys, taip pat su Federacine Vokietija. Brunas Sutkus ėmė rūpintis, kaip iš Sibiro ištrūkti į Vokietiją, nes širdyje jautėsi tos šalies pilietis, nors dokumentai sakė ką kita. Sovietų valdžia darė visokių kliūčių, kad B. Sutkaus prašymai nepasiektų VFR ambasados Maskvoje. Sutkus ryžosi pats nukakti į ambasadą.

Tuo metu Sutkų pasiekė žinia, kad mirė jo tėvas. Sūnus nepamiršo tėvui duoto pažado: palaidoti šalia motinos. Štai tos tėvo valios vykdyti ir išsirengė į Lietuvą. Kelias vedė per Maskvą. Iš Jaroslavlio stoties pervažiavęs į Baltarusijos stotį turėjo pakankamai laiko iki traukinio išvykimo į Vilnių. Ryžosi nueiti į VFR ambasadą, bet gatvėje petingų vyrukų buvo įsodintas į lengvąjį automobilį ir nuvežtas į KGB rūmus. Ten buvo tardomas, ne pirmą kartą jam buvo priminta, kad jis esąs Sovietų Sąjungos pilietis ir apie jokią Vokietiją tegul nesapnuoja. Tardymo metu pamatė ant stalo gulinčius savo užrašus, vokiškai rašytus eilėraščius. Tie raštai jam buvo dingę traukinyje, vadinasi, visą laiką buvo sekamas.

Staiga į kambarį įeina generolas – suprato iš raudonų lampasų. Pats Jurijus Andropovas, Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komiteto pirmininkas. Pradeda klausinėti apie Sutkaus, kaip vokiečių kariuomenės snaiperio, įspūdingus laimėjimus karo metais. Kaip sugebėjo įveikti geriausius Sovietų kariuomenės snaiperius, iš kur toks šaltakraujiškumas ir aukščiausio lygio profesionalumas? Sutkus ramiai dėsto, kaip šaudęs žvirblius ir varnas Šešupės pakrantėse, kaip tą pačią Šešupę teko „prisijaukinti“ stengiantis įveikti vokiečių pasieniečių užkardas ir slaptavietes, nes norint išgyventi vietiniams žmonėms teko imtis kontrabandos. Sutkus pasakojo Andropovui savo gyvenimo istoriją, o šis klausėsi labai susidomėjęs. Iš užduodamų klausimų buvo matyti, kad saugumo vyriausiasis Sutkų pažįsta kaip nuluptą, stebisi jo nepaprastais gebėjimais ir nori suvokti, iš kur tokie fenomenai šioje žemėje kartsykiais išdygsta.

Įdomu, ar Andropovas žinojo, kad šio suimtojo garbei karo metais Berlyne buvo surengtas didelis pobūvis? Sutkus buvo iškviestas iš fronto į Berlyną, kur turėjo būti apdovanotas. Hitleris nedalyvavo, bet generolų ir net maršalų apdovanojimo ceremonijoje ir jo garbei skirtame pobūvyje pakako. Grandinis Sutkus sėdėjo prie vieno vaišių stalo su aukščiausiais Vokietijos kariniais vadovais, atsakinėjo į jų klausimus. Prieš tai buvo pamokytas, kaip dera į kokį klausimą atsakinėti. Pobūvio metu išlenkė konjako taurę, nors niekada ligi tol svaigalų nevartojo ir nerūkė. Sudorojo dvi porcijas guliašo, ir tai jam pačiam padarė ne mažesnį įspūdį kaip maršalų ir generolų tvirtas rankų paspaudimas. Visi norėjo paspausti ranką taiklaus šūvio meistrui…

Sunku pasakyti, ar Andropovas užklausė Sutkaus apie tą pobūvį? Knygoje Sutkus to nemini, nes svarbesni buvo kiti dalykai. Jis jautė, kad vėl balansuoja tarp gyvenimo ir mirties. Jį norėta užverbuoti, pajungti sovietų propagandos mašinai. Būtų suokęs užsienio žurnalistams, koks rojus gyventi Sovietų Sąjungoje, kur taip laisvai plačia krūtine kvėpuoja tarybinis žmogus. Sutkus nuo tokio bendradarbiavimo iškart griežtai atsisakė. Jeigu kaltas – sodinkit, šaudykit, bet išgama jis nebūsiąs. Buvo karys ir dirbo kare įprastą kario darbą. Jo kovos draugai krito mūšio lauke, jis buvo mirtininkas, bet per stebuklą išliko gyvas. Jeigu tai jo kaltė – teiskite.

Andropovui ori buvusio priešo kario laikysena padarė įspūdį. Jis paaiškino, kodėl nenorima Sutkaus išleisti į Vokietiją: jis bemat būtų panaudotas kaip ideologinės propagandos įrankis prieš Sovietų Sąjungą.