Kokios reikia „Mokslo Lietuvos”

Kokios reikia „Mokslo Lietuvos”

Redakcija gavo pirmuosius skaitytojų laiškus, atsiliepiančius į raginimą kartu pamąstyti, kokios reikia Mokslo Lietuvos. Įdomu, kad greičiausiai reagavo tie, kurie patys dirba spaudos darbą arba yra su juo susiję. Už tai jiems esame dėkingi. Mokslininkai, kaip dažniausiai būna, įpratę išsakyti nuomones prieš tai gerokai pasvarstę. Matyt, taip bus ir šiuo atveju.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ekspertai iškėlė daug laikraščio trūkumų, o Andriaus Navicko nuomone, Mokslo Lietuva iš visų apžvelgiamų leidinių atrodo prasčiausiai. Žinoma, ekspertų nuomonė dar ne aksioma. Man, pavyzdžiui, gali atrodyti, kad tokio vertinimo turėtų susilaukti ir Šiaurės Atėnai, kitam gali atrodyti dar kitaip... Mokslo Lietuvoje man teko dirbti nuo antrojo numerio. Būdamas atsakinguoju sekretoriumi, gana gerai susipažinau, su kokiomis problemomis tenka susidurti tokiam specifiniam laikraščiui, todėl noriu pareikšti keletą savo pastabų. Laikraštis kadaise buvo gana populiarus. Jo tiražas siekė net 5 tūkst., o jo priedas Step by step - net 30 tūkstančių. Beje, ir Mokslininkų sąjungoje tada buvo per 2 tūkst. mokslininkų. Kodėl taip atsitiko, kad mokslininkai apleido šią organizaciją, jau esu savo nuomonę išsakęs. Dabar kalba ne apie tai, o apie laikraštį. Jo tiražas vis mažėjo iš esmės ne tik dėl redakcijos kaltės. Mano nuomone, taip atsitiko todėl, kad Mokslininkų sąjungos vadovai vis norėjo jį paversti vien savo ruporu, panaudoti jį kovai su mokslo autoritetais, padaryti jį grynai politiniu leidiniu. Mokslo institucijos ir net valdžios įstaigos manė, kad laikraštis turi vykdyti bet kokius jų nurodymus. Užuot prenumeravus laikraštį, kartais būdavo nurodoma kokį numerį surasti ir kam nunešti. Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai kartą pasipiktino, kad į pateiktų paketų kainą įskaičiavome vyniojamąjį popierių, virvę, atvežimo išlaidas. Iš visų pusių plaukdavo pastabos, kodėl nesužinome ir nerašome apie renginius. Deja, nedaug nuo tokios nuomonės nutolo ir ekspertai. Doc. Almantas Samalavičius pastebi, kad apie vienas konferencijas rašoma kaip apie dešimtmečio įvykį per kelis numerius ( pastaba, žinoma, teisinga), o apie kitas - nė eilutės. Tas eilutes technikos amžiuje ir turėtų elektroniniu paštu pateikti mokslo institucijos. Kiek bebūtų redakcijoje darbuotojų, jie niekada nespės visko sužinoti apie viską. Vis prisimenu, kaip iš JAV tada atvykęs mikrochirurgas A. Butkus stebėjosi, kad Lietuvos mokslininkai laukia, kol kas susidomės jų darbais. Jis sakėsi per metus išsiunčiąs iki 100 pasiūlymų ir informacijų ir jei gaunąs 2-3 pakvietimus, esąs laimingas. Iš čia išplaukia ir kita abejotina docento pastaba - rašiniai paviršutiniški. Kitaip ir būti negali. Jei žurnalisto rašiniai būtų profesoriaus lygio, jis ir dėstytų aukštojoje mokykloje. Žodžiu, dar gaji nuomonė - jūs apie mus rašykite, ir rašykite taip kvalifikuotai, kad joks mokslininkas neprikibtų, o mes stebėsime, kad rašytumėte gerai. Laikraštis turi būti mokslininkų diskusijų vieta. Dirbant Mokslo Lietuvoje kartą atėjo visas lapas skaičių, kurie turėjo pagrįsti autoriaus teiginį, kad jis įrodė Ferma teoremą. Po publikacijos vėl gavome skaičių kirbinę, kuri turėjo įrodyti, kad ji neįrodyta. Taip ta diskusija ‘įrodyta’, ‘neįrodyta’ tęsėsi, berods, kelerius metus. Ar gali čia ką nors patarti žurnalistas? Manau, jis turi daryti viską, kad tokių diskusijų būtų daugiau, o ne stengtis pats viską aprėpti. Mokslininkai, norėdami gero laikraščio, patys turi aktyviai į jį rašyti. Vietoje to vis dar pasitaikydavo atvejų, kad kai kurie iš jų ‘negeras’ rašančiųjų mintis vis dar norėdavo pakoreguoti. Dėl to netekta kai kurių labai kvalifikuotų autorių.

Norėtųsi keletą žodžių tarti ir apie Fondą. Žinoma, ekspertų kompetencija netenka abejoti, bet Andrius Navickas, teigdamas, kad Fondas nėra labdaros organizacija, turėtų pastebėti, kad jis kai kam ar tik toks ir nebus. Žinau, tuoj šoksime aiškinti, kad yra projektai, konkursai ir t.t. Bet netgi valstybinėse įstaigose, kurias pro padidinamąjį stiklą stebi opozicija, spauda, beveik be išimties konkursus laimi ‘savi’ žmonės. Kas analizavo, kiek iš Fondo gavo paramos giminės, mokslo draugai, bičiuliai, ar nebuvo tokių atvejų, kai gavusioje paramą redakcijoje atsirado giminaitis? Kažkodėl apie skaidrumą, viešumą Fonde nekalbama. Neteko skaityti jokių diskusijų spaudoje, per radiją, televizijoje. Čia mokesčių mokėtojų pinigai. Jiems būtų labai įdomu sužinoti, kiek, kam ir už ką eina tie pinigėliai. Ar remiami leidiniai yra tik tribūna kai kam pasireikšti, tuščiai, metų metais paplepėti tomis pačiomis temomis, ar jie be pačių autorių kam įdomūs? Kokie jų tiražai? Kiek prenumeratorių? Nepriklausomybės pradžioje galėjai sužinoti visų leidinių tiražus, kiek prenumeratorių, kiek jų parduota, kiek atiduota makulatūrai. Kodėl dabar tai paslaptis? Tegu sau tai daro komerciniai leidiniai. Jų pinigai - jų reikalas, bet čia gi mūsų visų pinigai! Mano nuomone, kol to nebus, tol gyvuos vis mirštantys, bet remiami leidiniai, arba pusgyviai leidiniai, kuriems gyvybę palaiko tik dirbtinės Fondo širdies piniginė kraujotaka.

Juozas Elekšis

Esu pedagogas. Mokslo Lietuvą ‘atradau’ prieš septynerius metus. Džiaugiuosi jį skaitydamas. Prenumeruoju.

Mano galva, kiekvienas periodinis leidinys turi užsiimti ir švietėjiška veikla. Mokslo Lietuva tai ir daro. Šį laikraštį skaito ne tik mokslininkai ir ekspertai. Žinau, kad juo domisi kelių Vilniaus gimnazijų mokytojai, net moksleiviai. Taip turėtų būti ir kitose mokyklose. Čia savo rekomendacijomis galėtų prisidėti ir Švietimo ir mokslo ministerija. Gaila, kad Mokslo Lietuvos nėra spaudos kioskuose.

Vyriausiąjį redaktorių Gediminą Zemlicką reikėtų tik pagirti už darbštumą ir produktyvumą. Žinoma, į laikraštį galėtų, net turėtų, rašyti ir patys mokslininkai.

Belieka tik pakartoti - tiems, kurie dirba, reikia padėti.

Jonas Bagdonas

Perskaičiau jūsų laikraštyje išspausdintus dviejų Ekspertų vertinimus (2006 m. spalio 12-25 d., Nr. 17 (351)) ir jie man pasirodė užsakyti, biurokratiški, piktoki, pagiežingi. Panašiomis ‘nuodėmėmis’ būtų galima ‘kaltinti’ daugelį, gal visus leidinius - svarbu, kieno ir kokia akimi į juos pažiūrėsi. O ta ‘akis’ jaučiasi ‘iš aukščiau’, taigi…

Pono Eksperto ironija, gal net sarkazmas, visur suspėjančio (rašau be kabučių) Redaktoriaus adresu tikrai ne vietoje, neetiška. Šiais dvasingumo saulėlydžio laikais kiekvienas, čia pasinaudosiu pono Eksperto lakiu, daugiaprasmiu posakiu, ‘visur lakstantis redaktorius’ yra Dievo dovana skaitytojui. Prisiveizi krūvas visokiausios rūšies makulatūrinių (panašių į tuos, kuriuos iš savo pašto dėžučių mėto daugiabučių laiptinėse gyventojai) spaudinių, kurių redaktoriai sau nekvaršindami galvos pila skaitytojui bet kokias Lietuvos, pasaulio ir tikros, ir netikros realybės pamazgas, paskalas, nešvankius niekelius, plagijuodami internetą, bulvarinius leidinius - bet ką ir bet kaip spausdindami. Lieka negausus būrelis kultūros, meno, mokslo periodinių leidinių, kurie, priešingai aplink ūžiančiam, cypiančiam, urzgiančiam, grūmojančiam bei krauju plūstančiam ekranui, spalvotam žodžio ir vaizdo niekalui, stengiasi žmoguje rasti žmogų, o ne džiaugtis kaip anie - žmogumi, virstančiu pasiutusiu žvėrimi. Taigi, rasti žmogų, besiremiantį tomis aukštosiomis vertybėmis (kurių prasmės šiame, tegu ir kintančiame pasaulyje lyg ir nesinorėtų aiškinti), asmenybę, galutinai sužlugdantį ir sunaikinantį bedugnį šulinį. HOMO CONSOMIENS - štai mūsų laiko žmogaus sąvoka. Vartojantysis žmogus. Mąstančios asmenybės valdžios, koncernų, grupuočių, firmų gaujų yra ignoruojamos ir naikinamos (nesenos žūtys: Politkovskaja, mūsų Pociūnas ir daugelis kitų).

Kasdien patiriame, išgirstame kaip mus melagingai informuoja mūsų pačių išrinktos valdžios tarnai, t. y. aukšti ir žemi pareigūnai apie šalyje vykdomas reformas visose srityse, bet regime atvirkštinius, priešingus ‘projektams’ rezultatus. O juk vyriausybėje, ministerijose, departamentuose, valstybės tarnybose dirba nemažai mokslininkų, įvairių sričių specialistų, tyrėjų, analitikų, ekspertų ar pan. Leidinys juk ne valdžios, o visuomenės įrankis, valdžia nėra paklusni leidiniui… O jeigu kreiptume mūsų žvilgsnį aukštai aukštai - kaip elgiasi mūsų vyriausybė, jai pavaldžios, mūsų gyvenimą vairuojančios (deja, labai dažnai sukeliančios ‘avarijas’) institucijos, departamentai, kitos įstaigos, įstaigėlės?.. Vagystės, apgavystės, kyšininkystės ‘mokslai’ veisiasi ir tobulėja, tad ar moksliškai analitiškai, teisingai valdoma mūsų valstybė, ar tokią šalį dar galima vadinti šiuo vardu?

Mokslininkai leidžia specialius mokslinius leidinius, kuriuose mokslo vidaus problemos, pertvarkos procesai bei jų išvados ir turėtų būti specialistų nagrinėjimui. Mokslo Lietuva, populiarus, įdomus ir informatyvus dvisavaitinis laikraštis, jo Redaktorius kalbina įvairių sričių garsius mokslininkus. Tuose tikrai įdomiuose pokalbiuose, garsių specialistų atsakymuose ir atsispindi mokslų problematika šiuolaikinėje Lietuvoje, Europoje, pasaulyje. Svarbiausia - nepataikauti (kas būdinga Lietuvos politikai) nei sparčiai globalizuojamai Europai, nei vietiniams subiurokatėjusiems mokslo tarnams. Kiek netikro mokslo, meno mūsų visuomenėje! Tuo dalyku ponai Ekspertai galėjo rimčiau pasidomėti, o ne kibti prie minėtame ML numeryje išvardytų leidinių, labai reikalingų civilizacijos ‘progreso’ teršalų dusinamai tai visuomenės daliai, kuri dirba ir kuria ne ‘dėl gardaus valgio šaukšto…’ Vienas iš tokių leidinių - Mokslo Lietuva. Panašūs leidiniai gyvuoja šiame išparduodamame, išniekinamame pasaulyje tik entuziastų dėka. Gerbiamiems ponams Ekspertams patarčiau leisti savo leidinį, atitinkantį šiuolaikinės niveliuojamos Europos dvasią: intelektualų, analitinį, imlų visoms (be išimties!) reformoms, pokyčiams moksle bei visuomenėje. Kritikuoti visažinio, vizionieriaus tonu kitų žmonių atliekamus gerus, humanistinius darbus (turiu omenyje Mokslo Lietuvą ir kitus leidinius) - juokinga misija, primenenti sovietinius imperinius laikus, kuai komunistų partijos ideologai - ždanovai, preikšai, niunkos, zimanai ir kiti - triuškino partijos organais (ne savo!) jiems nepatinkančius, per mažai bolševikinės dvasios atspindinčius literatūrinius leidinius bei kitą spaudą…

Lietuvą vis dar valdo neišnykstančios iš mūsų sąmonės ir gyvenimo praeities šmėklos. Na, jeigu ‘PARTIJA ZOVIOT…’ - čia kita kalba… Dedu tašką, linkėdamas Mokslo Lietuvai ištverti ‘partinį’ spaudimą, nes skaitytojai (svarbiausias kokybės rodiklis) tikrai mielai skaito laikraštį, populiarų, įdomų, lietuviškos dvasios, spausdinamą ant tvirto, balto popieriaus, redaguojamą kieto redaktoriaus, o gerbiamiems Ekspertams patarčiau artimiau bendradarbiauti su mokslininkų laikraščiu.

Sėkmės!

Petras Mikša