Dėl habilitacijos ir kitų mokslo sistemos dalykų

Švietimo ir mokslo ministerija kreipėsi į akademinę visuomenę ir kitus suinteresuotus asmenis, prašydama iki spalio 30 d. išsakyti savo nuomonę habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo klausimu. Diskusijos dėl habilitacijos neslopsta jau kone nuo Nepriklausomybės paskelbimo metų, tarsi tai būtų kertinis mūsų mokslinio gyvenimo pamatas. Pasisakyti paprašėme ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto pirmąjį prorektorių prof. Edmundą Kazimierą Zavadską, Lietuvos mokslų akademijos narį korespondentą.

Visa Lietuva - ‘specialistų’ kraštas. Visi esame ‘krepšinio treneriai’, kiekvienas galime pasakyti, kaip reikia pertvarkyti žemės ūkį, kaip sėti, kaip parduoti, nors daugelis net nežinome, kaip kvepia ariama žemė, ar džiūsta šienas...

Tas pats ir dėl habilituoto daktaro laipsnio egzistavimo perspektyvų. Todėl manau, kad Jūsų klausimas apskritai ne visai korektiškas. Argi žmogus, kuris nėra gynęs daktaro ar habilituoto daktaro disertacijos ir niekada negins, gali dėl jos pareikšti kompetentingą nuomonę?

Šiuo atveju reikia ne ‘nuomonės’, o objektyvios sampratos ir nuostatos dėl mokslo plėtros perspektyvos, to proceso organizavimo ir vadybos. Taigi visų kvietimas pasisakyti gali būti vertinamas tik kaip nepagarba Lietuvos mokslo visuomenei.

Apie habilitacijos reikalingumą ar nereikalingumą turėtų samprotauti ir spręsti tie, kurie patys yra habilituoti daktarai?

Taip, tik tie, kurie išmano habilitacijos esmę. Be to, nesąmoningai suabsoliutinama pati sąvoka habilitacija. Reikia kalbėti ne apie habilitaciją, o apie antrą mokslo laipsnį. Faktas, kad daugelyje pasaulio valstybių įteisintas antras mokslinis laipsnis. Kai sakoma, kad mokslo antrojo laipsnio nėra JAV, pamirštama, kad toje šalyje kitokia sistema: tapti tikru profesoriumi (full professor) dar sudėtingiau, negu Lietuvoje habilituotu daktaru. Pretendentui keliami dar didesni reikalavimai.

Didžiojoje Britanijoje yra tyrėjo pagerbimo už rezultatyvią mokslinę veiklą laipsnis Doctor of Science. Toks pat laipsnis yra Danijoje ir Airijoje. Kažkodėl pamirštama, kad Prancūzijoje yra habilituoto daktaro laipsnis. Kitas dalykas, kad apginančiųjų tą mokslo laipsnį nedaug - vienetai. Ten nėra griežto reikalavimo, kad habilituotas daktaras ar gavęs Doctor of Science laipsnį būtinai gautų profesoriaus vietą. Ir Lietuvoje neturi būti tokio absoliutinimo. Galima įvesti tokią vertinimo sistemą, kaip yra JAV: ‘tikru’ (full) profesoriumi gali tapti asmuo įvertinus daugelio metų įdirbį moksle. Habilituoto laipsnio neturėjimas vis dėlto neturi sukurti tokios padėties, kad mokslų daktaras negalėtų tapti profesoriumi. Jeigu žmogus savo gebėjimus įrodo apibendrindamas savo mokslinius darbus ir nori antrojo laipsnio, tai kodėl jam reikėtų drausti?

Vokietijoje habilitacija reikalinga norintiesiems dėstyti universitete?

Taip, būtent universitete, nes aukštosios technikos mokyklos (Fachhochschule) dėstytojams antrojo laipsnio nereikia. Fundamentinių mokslų atstovai - fizikai, chemikai, matematikai - norėdami dirbti universitete, būtinai habilituojasi. Inžineriniuose moksluose net ir daug universitetų darbuotojų gauna ‘tikro’ profesoriaus laipsnį be habilitacijos. Vokietijoje nėra formalaus reikalavimo, kad inžinerijos mokslų atstovai būtų vienodinami su fundamentinių mokslų atstovais. Reikalavimai skirtinguose moksluose skiriasi, kaip ir straipsnių su citavimo indeksais kiekis. Vokietijoje apie indeksus kai kurių mokslų atstovai nieko nėra girdėję ir nė kiek dėl to nesigraužia. Labai geri savo srities specialistai projektuotojai ar gamybos praktikai yra gavę ‘tikro’ profesoriaus laipsnį įvertinus jų patirtį, ir būtent šie asmenys puikiai reiškiasi kaip pedagogai ne tik aukštosiose technikos mokyklose, bet ir universitetuose. Žinau daug inžinierių, kurie be antrojo laipsnio dirba Vokietijoje katedrų vedėjais, institutų direktoriais ir panašiai.

Pagaliau ir sovietinėje sistemoje buvo galima gauti docento vardą be mokslinio laipsnio, t. y. negynus mokslų kandidato disertacijos. Profesoriaus vardą buvo galima gauti be mokslų daktaro laipsnio, apsigynus mokslų kandidato disertaciją. Tokios išimtys galėjo būti taikomos įvertinant asmenybės gyvenimiškąją patirtį, pedagoginius gebėjimus, parašytas knygas, vadovėlius.

Monografijos buvo vertinamos? Ne taip, kaip dabar, kai vertinant mokslinio darbo rezultatus, viso gyvenimo monografija kartais prilyginama moksliniam straipsniui.

Monografija monografijai nelygu. Ir mūsų laikais už vertingas monografijas kartais turėtų būti suteikiamas habilituoto daktaro laipsnis, bet norėjau pasakyti, kad ir be disertacijos kai kurie mokslininkai galėdavo gauti mokslo laipsnius. Taip būdavo ne vien menų, bet ir technikos srityje. Užtekdavo parašyti nedidelę skelbtų darbų apžvalgą.

Kas nori, kad vadžios būtų atleistosTarkime, Lietuvoje būtų visai atsisakyta habilitacijos. Ar tai reikštų visišką vadžių atleidimą moksle? Kodėl dėl habilitacijos tiek daug triukšmo, kur čia šuo pakastas?

To ir siekiama - palengvinti kelią į aukščiausius postus. Trisdešimtmetis, tik ką apsigynęs mokslų daktaro disertaciją, dar toli gražu nėra pasirengęs tapti profesoriumi. Mano nuomonė tvirta, nes asmenybė turi įgyti gyvenimiškos patirties, subręsti. Savo darbu, publikacijomis žmogus turi įrodyti, kad subrendo, yra vertas atsakingų pareigų ir profesoriaus vardo. Įrodyti, kad sugeba apibendrinti atliekamus tyrimus, vadovauti doktorantams. Juk neatsitiktinai bene 95 proc. ISI žurnaluose cituojamų Lietuvos mokslininkų yra habilituoti daktarai.

Tačiau neteisinga, kai patirtis ir išmintis suplakama su citavimo indeksais. Dabar Lietuvoje mokslininkai ir mokslo institucijos vertinami pagal publikacijas ir dėl to šalies ūkis tik kenčia, nes nuvertinami taikomieji darbai, reikalingi Lietuvos ūkiui. Lietuva - ne tokia turtinga valstybė, kad mokslininkai galėtų dirbti tik ‘pasauliniam mokslui’ ir tik fundamentinius darbus. Juk turtingose JAV, kur mokslui skiriama vos ne 3 proc. BVP, daugiau mokslininkų dirba taikomuosius darbus, o fundamentiniai darbai, kuriems paprasčiau rasti kelią į žurnalus su citavimo indeksu, sudaro tik nedidelę mokslo darbų dalį. Apskaičiuota, kad vienas straipsnis, kuris patenka į žurnalą su citavimo indeksu, JAV kainuoja apie 1 mln. dolerių. Tiek JAV skiriama pinigų ir fundamentiniam mokslui.

Lietuvos mokslininkai, tarp jų ir technikos universiteto darbuotojai taip pat išmoko rašyti straipsnius į žurnalus su citavimo indeksu, tų straipsnių kreivė smarkiai auga. Ir tai nepaisant to, kad dėstytojai perkrauti darbu auditorijose. Jiems tenka 2-3 kartus daugiau studentų nei užsienyje. Tuos žmones reikėtų labiau gerbti, o ne niekinti nuolat skambančiais teiginais, kad rimto mokslo Lietuvoje nesą.

Aukštųjų mokyklų profesūra sparčiai sensta, galima išgirsti balsų, kad jauniems dėstytojams, norintiems užimti katedros vedėjų ir kitas aukštesnes pareigas, dirbtinai sudaromi sunkumai.

Vyresni kolegos stengiasi ilgiau dėstyti universitetuose, nes vien iš pensijos sunku išgyventi. Kas nori skursti? Jeigu universitetams tie darbuotojai reikalingi, tai jie ir stengiasi dirbti. Tai dažniausiai aktyvūs universiteto nariai. Tačiau vis dėlto ne ši priežastis lemia, kad universitetuose nedaug jaunų dėstytojų. Pamėginkite į universitetą pasikviesti gabų jauną žmogų už dabartinį asistento ar docento atlyginimą. Be to, galimybę tęsti darbus vyresnio amžiaus kolegoms sprendžia universiteto senatas.

Išties pasaulyje ir kone visose visuomenėse gerbiami vyesnio amžiaus žmonės, bet Lietuvoje nejaučiame tos natūralios žmogiškos pagarbos. Kartais ir iš studentų lūpų išsprūsta neapgalvoti žodžiai garbesnio amžiaus profesorių adresu. Autoritetų nebereikia? Nejau visuomenėje prarandami paskutiniai žmogiškumo požymiai? Spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose žaižaruoja jaunųjų kultas, tarsi jaunas amžius būtų savaime privilegija.

Tai labai nemalonūs reiškiniai. Lietuvoje gali išgirsti sakant: ‘buvęs profesorius’, ‘buvęs inžinierius’ ar net ‘buvęs mokslininkas’. Ar gali būti buvęs mokslininkas? Juk neišgirsi - ‘buvęs dailininkas’ ar ‘buvęs kompozitorius’. Matyt, kažkam naudinga sumenkinti protingų, intelektualių žmonių autoritetą. Ar ne taip pat niekinamos, žeminamos Lietuvos aukštosios mokyklos? Ir kas tą daro - dažniausiai patys tų mokyklų absolventai.

Pila vandenį ant globalizatorių malūno ratų. Kartais atrodo, kad į užsienį tobulintis ponaitis išvyko vien tam, kad grįžęs juodintų savąją Alma mater, kuri jam suteikė žinių, faktiškai atvėrė vartus į pasaulį.

Tai paprasčiausiai nepadoru ir tam tikra užsienio universitetų reklama: girdi, siųskite savo vaikus studijuoti į užsienį. Taip skatinamas ‘protų nutekėjimas’, o paskui kurpiamos programos, kaip tuos protus susigrąžinti. Kaip juos susigrąžinsi, jeigu universiteto dėstytojų ir profesorių atlyginimas Lietuvoje mažesnis už tą, kurį kompiuterių firmelėje ar net valstybinėje tarnyboje gauna tik ką universitetą baigęs bakalauras. Statybos bendrovėje pradedantis inžinierius gauna 4 tūkst. litų, o to galima tik palinkėti jį išugdžiusiam profesoriui. Ar taip turi būti save gerbiančioje valstybėje?

Esame tarptautinės mokslo rinkos dalyviaiNejau visos valdžios iniciatyvos aukštojo mokslo gyvenime yra nenusisekusios?

Kodėl visos? Skatinimas siekti geresnės mokslo darbo kokybės, rašyti straipsnius į tarptautinius žurnalus su citavimo indeksais buvo iš esmės teisingas. Mūsų mokslininkai labai pasitempė, pagerėjo jų publikacijų kokybė.

Bet ką vėl girdžiu. Girdi, mokslininkai prisitaikė prie tarptautinių reikalavimų, kurpia niekam nereikalingus straipsnius ir knygas, užsitikrina balus ir finansavimą, o tikri mokslininkai ir vėl pasijunta esą nustumti.

Ką reiškia ‘prisitaikė’? Vadinasi, prisitaikė ir visi kiti užsienio mokslininkai, rašantys į tuos žurnalus? Kai Lietuvoje atsirado žurnalų, kurie pripažįstami tarptautiniu mąstu, patenka į tas pačias pasaulio, tarp jų ISI duomenų bazes, prasidėjo šnypštimas prieš tuos žurnalus - jau blogai. O juk tuose žurnaluose jau senai spausdinami straipsniai, kuriuos recenzuoja užsienio recenzentai, pagaliau savo straipsnius spausdina ir užsienio mokslininkai. Vyksta normalus tarptautinis vertinimas, mokslinė apytaka. Mūsų mokslininkai ne ‘prisitaikė’, o suprato tarptautinius reikalavimus ir sugeba juos išpildyti. Esame tarptautinės mokslo rinkos dalyviai, mums nedaromos jokios lengvatos.

Tai kodėl vis kartojama, kad prirašyta daugybė niekam nereikalingo šlamšto, - taip imituojamas ar simuliuojamas mokslas?

Yra vertintojų, kurie vertina tik savo pačių ir savo srities darbus, o visa kita jiems - šlamštas. Vieną kartą jau esu sakęs, kad galima vertinti ir taip: straipsnyje mokslo yra tiek, kiek jame yra matematikos (Leonardo da Vinci žodžiais) ar kiek jame yra biotechnologijos arba nanotechnologijos. Deja, kai kurie mūsų mokslininkai taip ‘vertina’. Aišku, tai sukelia tik juoką, nes ką tu, žmogau, gali spręsti apie kitos krypties, šakos ar srities darbus? Tai siauro akiračio vertintojai, nejaučiantys pagarbos kito darbui. Ką aš galiu spręsti apie medicinos subtilybes ar biofiziką, jeigu dirbu visai kitoje tyrinėjimų srityje? Tačiau visų sričių ‘vertintojų’, absoliutaus žinojimo apologetų dar esama apsčiai.

Apsukę ratą grįžtame prie to, nuo ko pradėjome: mokslo dalykus turi vertinti tik to dalyko žinovai, o ne bet kas ‘iš gatvės’. Panašiai ir apie habilitacijos reikalingumą ir nereikalingumą, pagaliau ir kitus su habilitacija susijusius subtilumus turėtų vertinti, ko gero, ne bakalaurai ar magistrantai, gal net ne daktarai, bet patys tą mokslinį laipsnį turintys mokslininkai.

Kompetentingų užsienio mokslininkų ekspertizė gali būti naudinga. Tačiau jos suabsoliutinti negalima. Mane stebina, kai iš JAV atvykęs humanitaras profesorius pradeda kritikuoti prastą technikos mokslų padėtį Lietuvoje. Matyt, jam buvo pakišta tendencingai parengta medžiaga. Kitame laikraštyje skaitau, kad Lietuvoje gerai rengiami medikai ir inžinieriai, todėl jie lengvai įsidarbina, net stvarstomi užsienyje. Tai kuriuo ‘ekspertu’ tikėti?

Ir iš tiesų mūsų inžinieriai lengvai įstoja į užsienio universitetų doktorantūrą, o mokslų daktarai, išvykę į Didžiąją Britaniją ar kitą valstybę, dirba universitetuose dėstytojais, ten vertinami. Tai kur ‘vertintojų’ ir kritikų logika?

Visagalio dolerio traukaŠiame pokalbyje nuskambėjo viena kita gaidelė, kuri jau girdėta Jūsų įsimintiname pašnekesyje su biotechnologijos mokslo atstovu prof. Arvydu Janulaičiu ‘Mokslo Lietuvos’ redakcijoje. Praėjo daug metų, ar nuo to laiko kas pasikeitė Lietuvos moksle?

Man atrodo, kad mokslo aplinka pasidarė dar piktesnė, nepakantesnė. Labai daug agresyvumo. Manau, jog mokslininkai neturėtų taip agresyviai kalbėti vienas apie kitą. Technikos ir technologijos mokslų atstovai niekada taip piktai nekalba apie humanitarus, biochemikus ar nanotechnologus. Nemėginame nagrinėti ir vertinti iš savo varpinės filosofų įžvalgų ar lituanistų siekių. Dažniausiai su pagarba kalbame apie kitų sričių mokslą. Bet atsiranda norinčiųjų apie mus pasakyti ir nepalankių vertinimų… Mintyje turiu, žinoma, atskirus asmenis, o ne atskiras mokslų sritis ar kryptis.

Bendros kultūros stoka? Moksliniai laipsniai dar savaime nereiškia aukštos vidinės kultūros? O gal esmė ne kultūra, bet lemia paprasčiausias noras patraukti antklodę į savo pusę? Įsivaizduojama, kad tiesiog kito mokslo sąskaita?

Aišku, stinga vidinės kultūros, bet dažniausiai lemia ‘visagalio dolerio trauka’. Buvęs Lietuvos universitetinių aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos prezidentas prof. Juozas Antanavičius pažymėjo, kad esama pasiutusio noro už tą patį darbą gauti kelis atlygius. Iš to kyla siekis įteisinti kelias mokslo kryptis kaip pagrindines ir labai reikalingas, ir iš visų įmanomų fondų ir šaltinių joms gauti papildomų lėšų. Kartais tenka pavartyti ataskaitas, ką per kelerius metus nuveikia tų ‘prioritetinių’ krypčių atstovai. Net ima juokas, nes tiek pat padaro ir neprioritetinių sričių atstovai. Kur tie žadėti atradimai, už kuriuos suploti milijonai? Ar Lietuva už tuos papildomus pinigus pradėjo gaminti naujus preparatus, tarptautinę rinką užkariavo nauja lietuviška pramonės produkcija? Juk ne. Net ir tos srities įmonių kažkodėl neatsirado. Štai ir visa prioritetų nauda.

Tačiau juk nesate apskritai nusistatęs prieš mokslo prioritetus?

Svarbu matyti, kas slypi už pavienio fakto. Štai kad ir mūsų universiteto atsiradimo istorija, prasidėjusi nuo tuometinio Kauno politechnikos instituto filialo Vilniuje, iš kurio išaugo Vilniaus inžinerinis statybos institutas. Jam atsiradus, Vilniuje susiformavo techninė inteligentija, kurios ligi tol nebuvo. Specialistai buvo vežami iš Rusijos. Tenka girdėti kalbas, kad Lietuvoje pakanka rengti bakalaurus, o magistrus mums parengs kitos, toliau pažengusios, šalys. Nejaugi siekiama, kad specialistais mus vėl aprūpintų užsienis. Jie mums vadovaus, mes dirbsime. Sena dainelė.

Žinoma, į aukštąsias mokyklas patenka ir silpniau pasirengusių jaunuolių, bet gana dažnai tie silpnieji vėliau tampa gerais gamybininkais politikais, verslininkais. Universiteto pažymiai ne visada parodo tikruosius žmogaus gebėjimus. Bilas Geitsas taip pat nėra baigęs universiteto.

Apskritai mūsų valstybėje požiūris į mokslą prastas, ir jeigu taip tęsis, universitetų uždarinėti nė nereikės - patys užsidarys. Net padvigubinus dabartinį finansavimą vis tiek jis bus per mažas. Jeigu asistento atlyginimas perpus mažesnis už valstybės darbo užmokesčio vidurkį, tai kur dar galima ristis? Visiškai nesureguliuoti dalykai, bet kažkam to ir reikia.

Ir pabaigoje. Suprantu, kad Jūsų nenudžiugino Švietimo ir mokslo ministerijos kvietimas pasisakyti dėl habilitacijos reikalų?

Ir negali džiuginti, nes reprezentatyviai apklausai reikia atitinkamų atsakančių asmenų išrankų. Atsakantis atsakančiam nelygus. Yra metodai, kaip moksliškai reikia daryti tokias apklausas. Dabar gautas nuomones susumuos, padarys klaidingas išvadas ir toliau klaidins visuomenę. Štai prieš tokias apklausas ir ‘nuomones’ griežtai pasisakau.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas