Ar reikalinga habilitacija?

Vilniaus universiteto Ekologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas habil. dr. Vincas Būda.

Kiekvienai reformai reikia gaišti laiką, reikia lėšų - be jų neįmanomas nė menkiausias ‘krustelėjimas’. Todėl keliamo klausimo negalima atsieti nuo kitų mokslo reikalų, svarstyti be konteksto.

Kokia nauda ir kokia kaina ta nauda galėtų būti pasiekiama? Nepamirškime, kad ji gali būti ir tikra, ir tik tariama. Prisipažinsiu, kad rimtų argumentų ‘už’ habilitacijos naikinimą nesu girdėjęs. Kartais pasigirstantis teiginys, kad habilitaciniam darbui rašyti tik gaištamas laikas, nėra rimtas: laikas gaištamas ir daktaro disertacijai rašyti, ir studijoms aukštojoje, vidurinėje ar pradinėje mokykloje, tačiau dėl to jų nesiūloma atsisakyti...

Tuo tarpu argumentų ‘prieš’ habilitacijos naikinimą yra. Šiuo metu, ir habilituoti daktarai, ir nehabilituoti gali konkuruoti užimant tas pačias pareigas - juridinių kliuvinių nėra. Jei tokių būtų - sunkiau vyktų geidžiamas protų susigrąžinimas iš kai kurių užsienio šalių, tad gerai. Sutikdami, kad daugelyje Vakarų šalių iš tiesų nėra antrojo mokslinio laipsnio - habilitacijos, - negalime nepastebėti, kad ten yra nepalyginamai aukštesni reikalavimai pirmajam (daktaro) laipsniui. Mūsų šalyje šie reikalavimai visiškai menki, net atsižvelgiant į varganas galimybes - pakanka paskelbti du mokslinius straipsnius vietinėje spaudoje. Jei nenorime habilituotų daktarų, bet siekiame turėti lygiaverčius vakariečiams daktarus, turime gerokai kilstelti kartelę siekiantiems daktaro laipsnio (tą jau senokai daro mūsų kaimynai estai). Betgi Lietuvoje mokslo daktarų vis dar trūksta daugybei naujųjų neuniversitetinių aukštųjų mokyklų! Trūksta beveik kaip oro! Be aukštos kvalifikacijos mokslininkų šios aukštųjų studijų institucijos nėra ir nebus panašios į pavadinimą atitinkančias... Beje, tie dvistraipsniai daktarai, kurie nieko daugiau nekuria, ateityje greičiausiai kels naujų problemų...

Tad šiuo metu nėra pats tinkamiausias laikas svarstyti apie habilitacijos naikinimą. To bus galima imtis tik tada, kai turėsime parengę pakankamai daktarų, atitinkančių europinius standartus. Beje, ir tada nepamirškime, kaip buvo prieškario Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vyresnysis patarėjas habil. dr. Alfonsas Ramonas.

Kaip valstybės tarnautojas šiuo metu negaliu pasisakyti prieš Mokslo ir studijų įstatyme įteisintą habilitacijos procedūrą, tačiau pasisakau prieš habilituoto daktaro laipsnio teikimą, nes nuo 2002 m. tokio laipsnio nėra jokiame Lietuvos įstatyme. Pats perėjau antrosios (habilituoto daktaro) disertacijos gynimo procedūrą, kad man nebūtų priekaištaujama - nesugebi pasiekti šio laipsnio, todėl ir priešiniesi jam. Įrodžiau, kad sugebu. 2002 m. Vyriausybė buvo pateikusi Seimui Mokslo ir studijų įstatymo projektą, kuriame buvo parašyta, kad Lietuvoje teikiami daktaro ir habilituoto mokslo daktaro laipsniai. Siūliau iš Vyriausybės projekto apskritai išbraukti habilituoto mokslo laipsnio sąvoką. Tačiau Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete buvo paklausta: ką daryti su tais, kurie jau turi šį laipsnį. Tada pasiūliau žodį teikiami pakeisti žodžiu pripažįstami. Taip ir buvo pritarta komiteto išvadoje dėl minėto Mokslo ir studijų įstatymo projekto, kurį Seimas priėmė 2002 m. birželio11 d. Iki šiol iš esmės nepakeistoje to įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje reglamentuota tik habilitacijos tvarka, kurią nustato Vyriausybė.

Dabartinė habilitacijos procedūra galėtų būti (iš esmės taip ir yra) mokslininko, norinčio gauti profesoriaus vardą, prisistatymas visuomenei. Habilitacijos svarstymo metu, viešoje iš anksto skelbtoje paskaitoje mokslininkas turi įrodyti, kad tam tikroje mokslo srityje gavo naujų rezultatų, kad kėlė naujas idėjas, kad apsigynęs daktaro disertaciją parašė tam tikrą skaičių mokslinių darbų, monografijų, vadovėlių. Tokia habilitacijos procedūra gali likti, bet visiškai nereikalingas habilituoto daktaro laipsnis. Pats žodis habilitacija reiškia pripažinimą, tinkamumą profesoriaus pareigoms (lot. habilitas, kilm. habilitatis - tinkamumas). 1991 m. šis žodis nelabai vykusiai buvo pasirinktas antrojo daktaro laipsniui įvardyti. Habilituoto daktaro laipsnis yra reliktas iš tų laikų, kai SSSR buvo teikiami du mokslo laipsniai - mokslų kandidato ir mokslų daktaro. Todėl ir dabar dar yra likusių gana daug to laiko daktarų, pervadintų habilituotais daktarais, nusiteikusių ir įsitikinusių, kad Lietuvoje tebeteikiami du mokslo laipsniai, nes Vyriausybės nutarimas dėl habilituoto daktaro laipsnio teikimo dar nėra panaikintas. Tai klaidina mokslininkus, kartais nebesusigaudančius, kodėl kitame Vyriausybės nutarime yra reglamentuota habilitacijos procedūra, o ne habilituoto daktaro mokslo laipsnio teikimo procedūra. Beje, iš habilitacijos nereikėtų daryti fetišo, nereikėtų ir į pačią procedūrą žvelgti labai formaliai - mano nuomone, dauguma gabių ir produktyvių mokslininkų po kelerių metų sėkmingo darbo universitete ar institute turi parodyti akademinei bendruomenei savo mokslines publikacijas, skaityti viešą paskaitą, sulaukti oponentų vertinimo ir būti pripažinti tinkamais užimti profesoriaus pareigas. Jei dėstytojas ar mokslo darbuotojas, dirbantis pagrindinėse pareigose universitete ar institute, per 10 metų (po 2 kadencijų) neturi mokslinės produkcijos, tai gal labai aiškiai reikia pasakyti, kad pasiieškotų kitokio darbo.

Man visada didelę nuostabą kėlė tai, kad niekada niekas nėra kvestionavęs Aukštojo mokslo įstatyme nustatytų gana griežtų reikalavimų mokslininkui, einančiam profesoriaus pareigas. Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 4 dalį ‘Profesoriaus pareigas einantis mokslininkas turi rengti mokslininkus, dėstyti studentams, formuoti mokslinių tyrimų kryptis ir joms vadovauti, skelbti tyrimų rezultatus recenzuojamuose mokslo leidiniuose’. Kažkodėl visada sakoma, kad labai svarbus antrasis mokslo laipsnis, bet niekas nekelia tokio klausimo, kad yra gana daug profesoriaus pareigas einančių habilituotų daktarų, kurie neatitinka Aukštojo mokslo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Jei akademinė bendruomenė universitete ar mokslo institute aukščiausias akademines pareigas eiti patikėtų gabiausiems, veržliausiems mokslininkams, turintiems naujų idėjų, galintiems suburti mokslinius kolektyvus tarptautiniams ir Lietuvos projektams įgyvendinti, gal tada nebekiltų klausimų, kiek jų ‘antpečiuose yra žvaigždučių’.

Lietuvos mokslų akademijos prezidentui profesoriui Zenonui Rudzikui ne kartą esu sakęs, kad pasiūlytų išrinkti į Akademiją gabius jaunus mokslininkus, neturinčius habilituoto daktaro mokslo laipsnio, bet praėjusius habilitacijos procedūrą ir tinkamus eiti profesoriaus pareigas. Džiaugiuosi, kad Akademija pradėjo pripažinti tokius mokslininkus, tinkamus būti Akademijoje.

Manau, kad diskusija tarp mokslininkų dėl dviejų mokslo laipsnių iš esmės yra diskusija tarp seno (2 laipsniai) ir naujo (1 laipsnis) požiūrio į Lietuvos mokslo progresą. Aš pasisakau už vieną stiprų daktaro laipsnį ir jaunų gabių mokslininkų teisę užimti aukščiausias akademines pareigas.

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. habil. dr. Zenonas Rokus Rudzikas.

Šį klausimą performuluočiau taip: ar reikia skatinti dirbančiuosius ypač gerai. Kaip Lietuvos mokslų akademijos prezidentas esu suinteresuotas skatinti ypač gerai dirbančius mokslininkus, jie turi būti apdovanoti už savo laimėjimus. Dabar įkurtoje Europos tyrimų taryboje kaip tik siekiama skatinti tokius darbuotojus. Panašių nuostatų laikomasi Europos Sąjungos 6 ir būsimoje 7 Bendrojoje programoje. Habilitacijos laipsnis kaip tik yra skatinimo forma. Lietuvoje dabar yra nustatyti minimalūs reikalavimai įvairioms pareigybėms. Tačiau ką daryti su tais, kurie tenkina maksimalius reikalavimus, kurie keliagubai viršija minimalius reikalavimus, valstybiniu mastu nesirūpinama.

Daktaro laipsnis - aukščiausia studijų pakopa, o habilituoto daktaro laipsnis - aukščiausia mokslinės veiklos pakopa. Habilitacijos mokslo laipsnis leidžia įvertinti tuos, kurie ypač daug nuveikia moksle, taigi yra tai patvirtinantis dokumentas. Apie habilitacijos laipsnį turėtų spręsti mokslų darbuotojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, tie, kurie gali siekti šio laipsnio. Mokslininkus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, pagal apibrėžimą maždaug trečdalį savo laiko turinčius skirti moksliniam darbui, reikia skatinti kilti karjeros laiptais, siekti pripažinimo.

Negalime aklai vadovautis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, nes ten yra kitokia mokslo sistema, savi mokslininkų skatinimo mechanizmai. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse yra filosofijos daktaro (Ph. Dr.) ir mokslų daktaro laipsniai. Kitose šalyse yra tituluoto profesoriaus laipsnis, jis suteikiamas tik labai daug pasiekusiems mokslininkams ir aukštųjų mokyklų dėstytojams. Iš esmės visose šalyse mokslininkai skatinami siekti geresnių rezultatų, skiriasi tik forma.

Habilitacijos laipsnio teikimo priešininkai kaip argumentą dažnai mini Jungtines Amerikos Valstijas - jose nėra habilitacijos. Bet ši šalis yra labai specifinė, su ja nė negalime lygintis. Kadangi JAV ‘susiurbia’ gabiausius viso pasaulio mokslininkus, konkursuose konkrečioms pareigoms užimti dalyvauja šimtai pretendentų. Ten nėra toks svarbus mokslinis laipsnis, nes renkamasi pagal mokslinę biografiją. Lietuvoje padėtis visiškai kitokia, todėl svarbu užtikrinti mokslinės veiklos vertinimo objektyvumą ir nešališkumą.

Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tarybos pirmininkas akad. Leonardas Sauka.

Habilitacija būtinai reikalinga, ir ne tik kaip garbės vardas, kokiu dabar ją siekiama paversti. Tai vienas veiksmingiausių būdų skatinti mokslininkus gilinti savo specialybės žinias, rengti daug išsamesnius ir svarbesnius darbus. Šie darbai yra vertinami kaip daug aukštesnio lygio mokslinė veikla negu daktaro disertacija.

Švietimo ir mokslo ministerija jau ne mažiau kaip šešeri ar septyneri metai vis kelia habilitacijos problemą. Sukvietusi mokslo institucijų atstovus užduoda vis tą patį klausimą - ar ji reikalinga? - ir gauna vis tą patį atsakymą - habilitacija būtinai turi išlikti. Bet po kurio laiko, tarsi nebūtų girdėjusi mokslininkų nuomonės, vėl, žiūrėk, iš naujo imasi gvildenti habilitacijos reikalingumo klausimą. Juk kompromisinis variantas - garbės vardas, nesiejamas su pareigomis, kokiu dabar norima padaryti habilitaciją, yra visiškai kitas reikalas, ir visi tai supranta. Man keistai atrodo noras panaikinti akstiną mokslininkams geriau atlikti savo darbą, siekti geresnių rezultatų.

Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas dr. Rimantas Zizas.

Mano nuomone, habilitacija visiškai nebūtina ir net nereikalinga. Gyvenimas ir be habilitacijos viską surikiuoja į savo vietas, atsijoja ir atrenka. Čia esama labai daug formalumo, noro didžiuotis mokslo laipsniais. Habilitacijos procedūrai mokslininkai bergždžiai eikvoja savo laiką, jėgas ir sveikatą. Juk daugumoje Vakarų šalių nėra habilituoto mokslo daktaro laipsnio, tad kodėl Lietuvoje turėtų būti kitaip?

Parengė Rūta Krasnovaitė