Baltistika, suvokta kaip visuma

Eduardas Volteris buvo vienas svarbiausių Rusijos etnografinio muziejaus baltistikos eksponatų rinkėjų, dirbusių pirmuoju muziejaus gyvavimo etapu. Šiuo laikotarpiu svarbiausia muziejaus užduotis buvo greitai sukaupti eksponatų, surinkti kolekcijas. Būdamas Sankt Peterburgo valstybinio universiteto privatdocentu, 1910–1913 m. E. Volteris Kuršo gubernijoje studijavo žemaičių buitį. Iš jo ekspedicijų surinktosios kolekcijos – muziejaus lietuviškos medžiagos aukso fondas. Daiktiniai šaltiniai papildomi nuotraukų kolekcijomis: Volteris nuotraukomis dubliavo net kai kuriuos daiktinius eksponatus, ir dabar tai labai praverčia, nes muziejaus eksponatai (ypač per karą) galėjo būti prarasti ar apgadinti.

Lituanistikos fondo kuratorė prisipažįsta, kad dirbdama su E. Volterio nuotraukomis, daiktais, tiesiog matanti prieš save šį žmogų – aistringai susidomėjusį, mylintį ir vieną, ir kitą tautą. Tai atspindi ir pristatyta medžiaga. E. Volteris buvo pionierius ne tik dėl to, kad naudojo fonografą – jis savo darbams pradėjo naudoti korespondenciją, taip, kaip yra dirbama ir mūsų laikais. Jam padėdavo kunigai, vietinė inteligentija, studentai, kurie, kaip sakytume šiandien, jo ekspedicijose atlikdavo praktikas.

Papasakojusi ir apie didelę įvairių lietuviškų kasdieninių, darbinių, šventinių rūbų kolekciją ir ištisus unikalius tautinių drabužių komplektus – ypač vertingą šaltinį, kuris laukia tolesnio tyrinėjimo ir publikavimo, O. Kondratjeva pakvietė visus konferencijos dalyvius apsilankyti Rusijos etnografiniame muziejuje, kuriame šiuo metu lietuviški eksponatai kartu su latvių, estų, ir suomių buities daiktais, drabužiais, muzikos instrumentais ir kt. yra dalis Šiaurės Vakarų krašto parodos.

Taigi trečiąją dieną ir skyrėme parodai, kurios ekspozicijose – Žemės žmonės, Jūros žmonės, Miško žmonės ir t. t. – žemdirbių, pajūrio, miško, taigos gyventojų tradiciniai drabužiai, avalynė, buities rakandai ir kiti daiktai, nuotraukos. Muziejuje pasitiko ir apie parodą, turimus eksponatus, jų kaupimo būdus, šaltinius, bendradarbius pasakojo Šiaurės vakarų ir Pavolgio tautų etnografijos skyriaus vedėja Olga Fišman. Buvo įdomu matyti eksponuojamą lietuviškų tradicinių Užgavėnių sceną, taip pat kaip per Kalėdas papuoštą katalikišką altorių. Pastarosios ekspozicijos beveik visi daiktai suvežti iš Lietuvos, tik prakartėlė ir jos medinės skulptūrėlės – svarbiausias bažnytinis Kalėdų akcentas – rusų menininkės rankų darbas, taip pat darniai įsiliejantis į visumą. Visais muziejaus gyvavimo laikais eksponatų būdavo ne tik gaunama iš šalių, kurių kultūra pristatoma, bet ir dirbama rusų menininkų – kad ir tam tikrų daiktų tikslių kopijų ar originalių, bet labai panašių į autentiškus, dirbinių. Konferencijos dalyviams buvo leista pasiklausyti ir garso įrašo, paprastai grojamo parodos lankytojams – jame skamba visų minėtų šalių įrašai – nuo Kalevalos iki lietuviškų sutartinių ir tradicinės šokių muzikos.

Apsilankymu Rusijos etnografijos muziejuje ir užbaigtas visų trijų šalių mokslui bei kultūrai svarbus, dalyviams – šiltas ir turiningas, Eduardo Volterio 150-ųjų metinių minėjimo renginys. Konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu parengtus straipsnius ketinama spausdinti atskiru leidiniu – taip bus įamžinti šių dienų mokslininkų sudėlioti akcentai plačioje žymiojo baltisto veikloje. Vis dėlto konferencijos dalyviai pripažino, kad Eduardas Volteris buvo primirštas: apie jį iki šiol nėra parašyta nė vienos monografijos, tebėra neatsakyta į daugybę klausimų. Net konferencijos ir apsilankymo Rusijos etnografijos muziejuje metu pastebėti, atrasti dalykai dar laukia tyrinėjimo, ir šioje srityje Latvijos, Lietuvos ir Rusijos mokslininkų bendradarbiavimas būtų ypač prasmingas.

Vilma Balsytė

P. S. Už vertingas pastabas ir nuoširdų talkinimą rengiant straipsnį autorė dėkoja doc. Aleksejui Andronovui ir Jekaterinai Fedorinai.

____________________________

* Apie šią asmenybę skaitykite Zeniaus Šilerio straipsnį Ar daug apie jį žinome: Eduardas Volteris, spausdintą Mokslo Lietuvoje 2006 m. balandžio 6–26 d. Nr. 7(341).