Baltistika, suvokta kaip visuma

Baltistikos pasaulis šiemet mini 150-ąsias žymaus mokslininko Eduardo Volterio gimimo metines* . Ta proga rugsėjo pabaigoje Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, kur E. Volteris ilgą laiką dirbo Lyginamosios kalbotyros katedros privatdocentu, vyko tarptautinė mokslinė konferencija Eduardas Volteris ir baltistika kaip kompleksinis mokslas. Konferencijos pavadinimas atspindi išties platų mokslininko interesų ratą: daugiau kaip 400 jo darbų skirta baltų kalbotyros, folkloro, etnologijos, tekstologijos ir archeologijos klausimams. Ši asmenybė sieja tris valstybes – Latviją, kurioje E. Volteris gimė, aktyviai bendradarbiavo su šios šalies mokslininkais ir kultūros veikėjais, Rusiją, kurioje praleido daug akademinės bei kultūrinės veiklos metų, ir Lietuvą – jos tyrinėjimams skirta didžiausia dalis mokslininko darbų.

Mokslinę konferenciją E. Volterio jubiliejui rengė Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Baltistikos centro vadovas doc. Aleksejus Andronovas, Latvijos universiteto Baltų kalbų katedros asocijuotoji profesorė Lidija Leikuma bei Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė doc. Danguolė Mikulėnienė. Atidaryme žymus šio Universiteto indoeuropeistas, latvių kilmės profesorius Leonardas Hercenbergas (Leonard Gercenberg) ypač džiaugėsi Sankt Peterburge atgaivinta baltistikos tradicija. Sveikinimo žodį tardamas Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge Eitvydas Bajarūnas prisipažino, kad mokslinė konferencija, kurioje dalyvauja daugiau kaip 20 visų trijų šalių mokslininkų – kalbininkų, etnologų, istorikų, archeologų – jam puiki proga susipažinti su baltistikai svarbia asmenybe ir jos darbais.

Konferencijoje bene daugiausia pranešėjų pristatė E. Volterio kalbinį palikimą ir jo vietą dabartinėje baltistikoje. Dr. doc. Danguolė Mikulėnienė išskyrė tris didžiausius E. Volterio nuopelnus lietuvių dialektologijai. Pirmiausia Volteris – lietuvių tarmių rinkimo iniciatorius ir rinkėjas, antra – lietuvių tarmių klausimyno sudarytojas; deja, mūsų dialektologai šiuo klausimynu nebesinaudojo. Galiausiai Volteris – Lietuviškosios chrestomatijos (Ėčņīāńźą˙ õšåńņīģąņč˙, Sankt Peterburgas, 1901–1904 m.), kurioje yra ir senosios raštijos paminklų, ir tarminių tekstų – autorius. E. Volteris nepaprastai daug nuveikė per labai trumpą laiką: jo aplankyta 128 punktai, kuriuose užrašyta tarminių tekstų, ir tai, A. Sabaliausko duomenimis, per 15 mėnesių! Lietuvių tarmės užrašytos lotyniškais rašmenimis, ir, nors dar nebuvo specialių transkripcijos ženklų, kalbininko sugebėta labai tiksliai sužymėti tarminių žodžių fonetines ypatybes, iš užrašytų tekstų matyti, kad jis gerai mokėjęs kalbą, jautęs leksiką.

Lietuvių dialektologijos klausimais, kuriuos prieš šimtmetį sprendė ir E. Volteris, pranešimus skaitė Lietuvių kalbos instituto mokslininkai: dr. Rima Bacevičiūtė, dr. Kazimieras Garšva, Daiva Kardelytė-Grinevičienė ir dr. Asta Leskauskaitė; Veronika Adamonytė pažvelgė į baltų onomastikos problemų sprendimus E. Volterio darbuose, dr. Vilija Sakalauskienė aptarė E. Volterio darbų reikšmę ir vietą Lietuvių kalbos žodyne. Latvijos universiteto profesorė Lidija Leikuma skaitė pranešimą Eduardas Volteris ir latgalių tekstai, Brigita Bušmanė (Brigita Bušmane) kalbėjo apie valgių pavadinimus latvių tautosakoje, prof. Ojaras Bušas (Ojārs Bušs) iš Latvijos universiteto Latvių kalbos instituto savo pranešime susiejo Augusto Bylenšteino (August Bielenstein) tyrinėjimus, finougristiką ir „šiek tiek“ E. Volterį, Ana Stafecka (Anna Stafecka) iš Latvių kalbos instituto suteikė galimybę pažvelgti į E. Volterio ir Rainio susirašinėjimą, doc. Sarma Kliavinia (Sarma Kļaviņa) iš Latvijos universiteto Filologijos fakulteto kalbėjo apie E. Volterio paramą latvių kalbininkams XX a. 1-ajame ketvirtyje, o Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Baltistikos skyriaus vadovas doc. Aleksejus Andronovas pasakojo, ką pavyko išsiaiškinti nagrinėjant dviejų lingvistinėje literatūroje minimų M. Daukšos Katekizmo egzempliorių istoriją.

Konferencijoje etnologijos ir folkloristikos tyrinėtojai dėmesį sutelkė į latvistiką. Dr. Lilitos Vanagos (Latvijos universiteto Latvijos istorijos institutas) pranešimas – E. Volteris ir latvių etnologija, Una Smilgainė (Una Smilgaine, Latvijos universiteto literatūros, folkloro ir meno institutas, Latvių folkloro archyvas) pristatė vieno E. Volterio minėto latvių etnografinio momento – šerių išpėrimo naujagimiams – senąją, tradicinę formą ir interpretavimą bei jos aktualizavimą mūsų dienomis; Mara Vyksna (Māra Vīksna) aptarė Eduardo Volterio indėlį į Latvju Dainas ir latvių liaudies dainų akademinį leidimą, Gatis Uozuolinis (Gatis Ozoliņš) iš Daugpilio universiteto skaitė pranešimą Vestuvių aprašymas Eduardo Volterio „Vitebsko gubernijos latvių etnografijos medžiagoje“, o Ieva Vytuola (Ieva Vītola, Latvijos kultūros akademija) palygino tautosakos rinkimą Latvijoje E. Volterio laikais ir mūsų dienomis. Rusijos etnografijos muziejaus darbuotojas Vitalijus Galiopa pristatė E. Volterio 1918 m. rankraštį, kuriame patikslinama vakarinė latvių etnografinė riba.

E. Volterio veiklos archeologijos srityje reikšmę to meto ir dabarties mokslui išryškino Gintautas Zabiela (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), Aleksejus Kibinis (Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Istorijos fakultetas) svarstė E. Volterio ir vėlesnių tyrinėtojų hipotezes dėl Zietelos gyventojų kilmės, Romanas Šyrouchovas (RMA Sambijos-Notangos archeologinė ekspedicija) grįžo prie E. Volterio archeologinių darbų ir kuršių problematikos.

Įvairių mokslo sričių atstovai, skaitydami pranešimus konferencijoje, pažymėjo, kad būtent E. Volteris padėjo ne vienos srities pagrindus, pirmasis pradėjo vienokią ar kitokią mokslinę veiklą, pastebėjo ir aprašė svarbius kultūros, etnografijos dalykus.

Su E. Volterio asmenybe konferencijos dalyviai galėjo susipažinti ne tik iš skaitomų pranešimų, bet ir paties mokslininko ekspedicijose darytų nuotraukų, kurių įspūdinga paroda buvo surengta auditorijoje. Nuotraukose iš Rusijos etnografijos muziejaus fondų išvydome, į ką ekspedicijų metu krypdavo E. Volterio žvilgsnis, ką jam atrodė verta ir būtina įamžinti. Kaip pristatydama parodą pasakojo šio muziejaus lituanistikos fondo kuratorė Olga Kondratjeva, Volteris buvo ne tik fotografas iš pašaukimo, bet ir folkloristas – apie tai byloja jo fiksuoti buities ir švenčių momentai. Iškalbinga kad ir tokia detalė: nuotraukoje matoma milžiniška guoba, ir kitoje nuotraukos pusėje E. Volterio pastaba – esą pasakojama, kad šiame medyje Joninių naktį raganos rengiančios puotas. Svarbūs E. Volteriui buvo ir atvirukai – daugybę jų parveždavo iš ekspedicijų, vėliau muziejuje dalis jų buvo perfotografuota. Lituanistinėje kolekcijoje ypač daug nuotraukų su kryžiais; pasak O. Kondratjevos, išties nepaprastai atrodo kryžių „miško“ fone stovintis jaunimo choras arba mergaitės baltomis Pirmosios Komunijos suknytėmis. Daugybė medinių, geležinių kryžių, koplytėlių kaimų pakelėse, sodybų pakraščiuose ar šalia klėties, – nuotraukose atsispindi viskas, kas buvo aplinkoje. E. Volterio objektyvą traukė ūkiniai pastatai, tvoros su perlipomis, žinoma, taip pat ir šioje aplinkoje gyvenantys žmonės.