Kalbą nagrinėti kaip bet kurį fizinį objektą (2)

O antropologijos metodai? Gal žmogaus kaukolės struktūra, gomurio ir gerklų ypatybių tyrinėjimai padėtų išspręsti kai kuriuos klausimus?

Tai labai trapus ir nepatikimas tyrinėjimų pagrindas, sprendžiant lingvistines problemas. Mūsų kolega Sergejus Starostinas, deja, jau miręs, tyrinėjęs pačius kalbų giminystės pamatus, manė, kad praėjo kelios dešimtys tūkstančių metų nuo to laiko, kai susiformavus šiuolaikiniam žmogui būdingoms gerkloms ir kalbos aparatui, žmogus pagaliau prabilo. Žmogus ‘pavėlavo’ prabilti apie 30 tūkst. metų, nors turimas kalbos aparatas jau leido jam kalbėti. Kodėl mūsų protėviai taip ilgai tylėjo, sunku pasakyti. Šiandien bušmeno, lietuvio ir kino kalbos aparatų tarpusavyje priešinti negalėtume, skirtumų nėra, nors visų šių kalbų garsai labai skirtingi. Garsinis kalbos aparatas visų vienodas, todėl lietuvis puikiausiai galėtų išmokti bušmenų šūkčiojimus ir caksėjimus, lygiai kaip ir specifinius kinų kalbos garsus. Žinoma, tam reikia specialaus pasirengimo.

Taigi, jei ne mes, tai mūsų palikuonys kiniškai išmoks - skamba drąsinančiai.

(Juokiasi.) Bent jau odos spalva nereiškia, kad žmogus negalėtų išmokti bet kurios pasaulio kalbos garsų.

Tad ką vis dėlto tiria
kalbų tipologijaPrie ko veda kalbų tipologų tyrinėjimai? Ką žmonija gerai suvoks po 50, gal po 100 metų, jeigu ir toliau plėtos kalbų tipologijos metodus?

Kol kas tipologija - tai pasaulio kalbų tyrinėjimo metodas. Kita vertus, tai ir teorinė disciplina. Vienas mokslininkas teigė, jog teorija be faktų - niekas, kita vertus, ir faktai be teorijos - tai tušti maišai, kurie patys nestovės. Taigi, neturėdami maišo, t. y. teorijos, negalėsime aprašyti turimų faktų. Problema ta, kad nežinome, kiek pasaulyje yra kalbų ir kiek jų išmirs per artimiausius 30-50 metų. Pasaulyje daug kalbų, kuriomis kalba 20-50, tegul ir 100 žmonių. Jeigu tų kalbų neaprašysime, jos žmonijai bus visiškai prarastos. Tuo užsiima tipologai, bet tai taikomasis uždavinys.

Fundamentinis tipologų uždavinys - tikrinti universalistų, operuojančių dedukciniais metodais, tvirtinimą, esą veiksnį ir tarinį turi visos kalbos, o papildinio neturi tam tikros kalbų klasės. Tipologai visa tai gali patikrinti, o jeigu aptiks prieštaraujančių duomenų, galės įrodyti, kad universalistų ar deduktyvistų teiginiai neišlaiko kritikos, arba bent jau yra prieštaringi. Taip trumpai apibūdinčiau kalbų tipologijos reikšmę.

Kaip čia yra, kad nesugebama suskaičiuoti, kiek pasaulyje yra kalbų? Kodėl tai sudėtinga?

Manau, kad pasaulio kalbų nėra daugiau kaip 10 tūkstančių. Mokslininkai pateikia skirtingus skaičius: nuo 3 iki 10 tūkstančių. Aišku, kad paklaida labai didelė, nes be rašytinės kalbos ne visada aišku, ypač sudėtingesniais atvejais, kur atskira kalba, o kur tik dialektas. Kai kuriuose Kaukazo rajonuose kiekvienas aūlas kalba savąja kalba. Panašiai Naujojoje Gvinėjoje, Amazonės džiunglėse ir kitose sunkiai pasiekiamose Žemės rutulio vietose. Indoeuropiečių kalbos ištirtos daug geriau, negu kitų šeimų kalbos. Antai Indijoje yra nemažai indoeuropiečių kalbų. Vis dėlto indoeuropiečių kalbų šeima nėra didžiausia pasaulyje.

Kad mažų tautelių kalbos neišmirtųTikriausiai kasmet miršta po kalbą, o gal net po kelias. Ką žmonija praranda?

Kalbos žūva panašiai kaip gyvūnų rūšys. Prarasdami kalbą, mes prarandame duomenis, informaciją, jau nekalbu apie tai, kad su nykstančia kalba prarandama ir dalis to regiono kultūros. Prarasdami kalbinius duomenis, nuskurdiname ir visą kalbų šeimą, kuriai priklauso nykstanti kalba. Tai viso kalbinio regiono praradimas.

O ką prarandame mes, lietuviai, rusai, anglai, jei kur nors Kenijoje ar Burundyje miršta paskutiniai mažos tautelės atstovai, mokėję savąją kalbą?

Ką praranda žmonija, paaiškės vėliau. Su senovės prūsų išnykimu žuvo ir prūsų kalba, kuri buvo jungiamoji baltų ir slavų kalbų grandis. Laimė, išliko tam tikrų prūsų kalbos duomenų, kai kuriuos pavyksta rekonstruoti. Jeigu to nebūtų, nuolat kiltų daugybė klausimų, o į juos šiandien kalbininkai vis dėlto randa atsakymus.

Kaip apsaugoti tas nykstančias kalbas? Bent mokslui, jei jau iš gyvenimo traukiasi.

Yra tarptautinė programa, kuria stengiamasi padėti nykstančioms kalboms. Tačiau daugiausia priklauso nuo pačių tų kalbų atstovų - ar jie turi pakankamai jėgų ir noro išlaikyti savo kalbą.

Europoje taikomi ir kai kurie ekstralingvistiniai metodai, kai, pavyzdžiui, fryzų kalbai Nyderlanduose ar farerų kalbai Danijai priklausančiose Farerų salose paskelbiamas pavojus, o tos kalbos paplitimo regionai reikalauja autonominių teisių ir t. t. Tomis kalbomis leidžiami laikraščiai ir žurnalai, bent jau kalbos požiūriu tai naudinga. Vis dėlto jeigu tėra 100 kuria nors kalba kalbančių žmonių, tai jau nebūtų problemos sprendimas. Jei patiems tų tautelių nariams atrodo paranku pereiti į didesnės tautos kalbą ir kultūrą, vargu ar kokios nors priemonės galėtų numalšinti tą norą.

Ne kiekvieną pavyzdį reikia perimtiLietuvių kalbai išnykimas dar negresia, bet yra nemažai pavojaus ženklų. Kad ir mokslo rezultatų vertinimas. Jei vertinami tik straipsniai, išspausdinti anglų kalba ISI žurnaluose, tai kaip tai pavadinti: lietuvių mokslo terminijos ir apskritai lietuvių kalbos stiprinimu ar silpninimu?

Mokslininkui svarbu, kad ten, kur jis dirba, būtų mokslinė aplinka, ir būtent tokia aplinka, kurioje būtų galima bendrauti gimtąja kalba. Lietuvos mokslininkams - lietuvių kalba. Štai kodėl man atrodo labai svarbu tai, ką daro Akselis Holvutas Lietuvių kalbos institute. Jis leidžia lietuvių kalba mokymo priemones, autoritetingų mokslininkų prašo parašyti įvadus į vieną ar kitą kalbotyros sritį. Kai kurias iš tų knygų A. Holvutas užsako Salų kalbotyros vasaros mokyklų lektoriams, kai kurias iš jų pats A. Holvutas verčia į lietuvių kalbą. Tai svarbu ir būtina daryti jau vien tam, kad būtų plėtojama lietuvių kalbos mokslinė terminija. Manau, kad tai ir turėtų būti kiekvieno mokslininko pareiga, nes labai svarbu, kad kiekviena nacionaline kalba būtų galima išreikšti visa, kas rašoma ir didžiosiomis pasaulio kalbomis.

Beje, lietuvių kalba lingvistų pasaulyje nėra laikoma mažos tautos kalba - tai viena iš klasikinių Europos lingvistų kalbų.

Tačiau mokslininkams svarbu dalyvauti pasaulinio mokslo procese, o su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi. Tenka spausdinti publikacijas anglų kalba. O terminijos reikalams plėtoti siūloma mokslo populiarinimo literatūra arba įvairių sričių mokslų santraukos.

Man atrodo, kad būtų absurdas, jeigu Lietuvos aukštosiose mokyklose studentams būtų dėstoma anglų kalba, nors tai įprasta šalyse, kur dauguma studentų - užsieniečiai. Tada pereinama prie tarptautinio bendravimo kalbos. Taip yra Norvegijoje ir kai kuriose kitose šalyse.

Šio skandinavų pavyzdžio nereikėtų perimti?

Blogas ar geras pavyzdys - ne man spręsti. Tik man atrodo, kad skandinavai yra kitame akademinio mokslo lygmenyje, bent jau palyginti su buvusios Tarybų Sąjungos nepriklausomomis valstybėmis. Vakarų Europos šalyse, taip pat Skandinavijoje bet kuris dėstytojas ir studentas praktiškai gali kalbėti ir rašyti darbus dviem arba trim kalbomis. Mūsų regione tokią kalbinę kultūrą dar reikėtų ugdyti. Bet kuriuo atveju man atrodo nenormalu, kai norvegas į norvegą kreipiasi angliškai. Šiuo metu teisinga nuostata, kad mokoma ir dėstoma gimtąja kalba, o užsienio studentai turėtų mokytis kalbos, kuri toje šalyje yra įprasta.

Man atrodo, kad Lietuvoje dėstymą lietuvių kalba palaiko pati Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo sistema. Manau, kad nereikia kelti klausimo, kuria kalba rašyti straipsnį - gimtąja ar anglų. Jeigu straipsnį parašau anglų kalba ir išspausdinu prestižiniame žurnale, tai rusų kalba tą straipsnį būtinai spausdinu Rusijoje. Štai toks sprendimas, manau, yra pats teisingiausias. Taip reikėtų daryti ir lietuviams.

Vasaros mokyklų reikėtų ir moksleiviamsPokalbio pabaigoje pamėginkime apibendrinti Salų gramatikų vasaros mokyklos reikšmę jaunų kalbininkų ugdymui, apskritai kalbos mokslui Lietuvoje.

Rusijoje rengiamos panašios jaunųjų lingvistų mokyklos, tačiau jos orientuotos į jaunesnę auditoriją. Tose mokyklose dalyvauja moksleiviai, kurie domisi kalbos mokslu. Rengiamos matematikų ir būsimųjų kalbininkų olimpiados - tai tradicijai jau apie 30 metų. Tų olimpiadų užduotys tokios, kad norinčiam teisingai atsakyti moksleiviui visai nebūtina mokėti papuasų ar darginų kalbas. Reikia suprasti matematiką, kombinatoriką, logiškai mąstyti ir mokėti teisingai perskaityti pateiktą užduotį. Tada bet kuris moksleivis gali įveikti olimpiados užduotis, o jei susidomi būtent kalbine medžiaga, tai gali turimą matematinį modelį taikyti kalbinėms užduotims spręsti.

Salų vasaros mokykla unikali tuo, kad orientuota į studentus magistrantus ir doktorantus. Būtų gerai Lietuvoje rengti panašaus pobūdžio vasaros mokyklas ar būrelius ir mokyklinio amžiaus jaunuoliams, kad kuo jaunesni žmonės įgytų kalbotyrinio raštingumo pradmenis.

Esu tikras, kad Salų mokyklos naudingos ir Lietuvos akademinei veiklai, nes tų mokyklų rengėjai - tai Lietuvių kalbos instituto mokslininkai. A. Holvutas vadovauja naujos akademinės lietuvių kalbos gramatikos kūrimui. Manau, kad ta gramatika atitiks pasaulinio lingvistikos mokslo reikalavimus, bus puiki paspirtis dėstytojams, mokytojams ir studentams. Pranešimai, kuriuos išgirdome Salose, kaip tik ir atspindi darbą, kurį dirba A. Holvutas, Artūras Judžentis ir kiti Lietuvių kalbos instituto darbuotojai.

Šiandien kaip tik išklausėme labai įdomų jauno kalbininko Jurgio Pakerio pranešimą, kuris buvo ir techniškai parengtas labai pavyzdingai. Net toks prastai lietuviškai suprantantis lingvistas kaip aš galėjo pasisemti naudos. J. Pakerio pateiktus faktus galėjau palyginti su rusų ir vokiečių kalbomis, rasti panašumų ir skirtumų. Gavau duomenų, kuriuos galėsiu pritaikyti savo paskaitose Maskvoje.

Mačiau, kaip kolegos iš Lenkijos, Šveicarijos, Sankt Peterburgo domisi lietuvių kalba, ir man tai labai malonu.

O pati vietovė - Salų miestelis, apleisti Salų dvaro rūmai?..

Vietovė nuostabiai graži. Manęs neerzina ir apleisti rūmai - prie apleistų rūmų ir parkų mes Rusijoje pripratę. Vis dėlto net ir apleistas dvaras man atrodo patraukliau, negu į naujojo milijonieriaus rankas patekę ir sutvarkyti, bet neprieinami mokslininkams ir studentams rūmai. Tikėkimės, kad ateityje Lietuvos valstybė imsis ryžtingų veiksmų ir kultūros paveldas bus tvarkomas, prižiūrimas. Jei ateityje atsiras Salų dvaro rėmėjų ar fondų, kurie padės juos tvarkyti, pritaikyti dabarties reikmėms, bus puiku. Tada naujam gyvenimui prisikels ir Salų miestelis.

Kol kas Salų vasaros mokyklos kalbininkams primena gal net lauko sąlygas, o prie jų mes juk taip pat pripratę.

Labai patiko kultūrinė programa, kuri buvo pasiūlyta Salų vasaros mokyklos dalyviams. Tai ir Kauno styginių kvartetas, kuris mums grojo Mocartą ir lietuvišką muziką, ekskursija kateriu po Dviragio ežerą, pėsčiųjų žygiai, ekskursijos - visa tai puiku. Galėjau pajusti Šiaurės Lietuvos kraštovaizdį. Rokiškyje didelį įspūdį paliko Liongino Šepkos drožinių ir skulptūrų ekspozicija, tik gaila, kad negalėjome įsigyti nė vieno atviruko, jau nekalbant apie DVD įrašus. Tai nepateisinama.

Dėkodamas už turiningą pašnekesį, kartu noriu išreikšti įsitikinimą, kad tai ne paskutinė vasaros mokykla Salose, kurioje galėjau Jus kalbinti.

Ačiū, aš taip pat to tikiuosi.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas