MOKSLASplius.lt

Kalbą nagrinėti kaip bet kurį fizinį objektą (2)

Kalbą nagrinėti kaip bet kurį fizinį objektą (2)

Kalba - tai tam tikrų sistemų visuma

Priminėte mokslinės fonologijos pagrindėją kalbininką Nikolajų Trubeckojų. Lietuviams N. Trubeckojaus pavardė gali būti įdomi ir tuo, kad tai Gediminaičių dinastijos palikuonis.


Tikrai taip. Tiesa, man nežinoma, ar šio kalbininko moksliniame pavelde yra lietuviškų tekstų, bet jo palikimas mums tebėra aktualus, ir net jo klaidos mums įdomios kaip mokslinio pažinimo dalykai. Bet mes truputį nukrypome nuo temos, nes pradėjome kalbą apie uždaras sistemas.

Antai žodžių tvarka kalboje yra tam tikra uždara sistema, kurią patogu aprašyti formaliai arba pusiau formaliai, t. y. matematiškai - terminais, transformacijos terminais, draudimais, atmetimo filtrais, nes kalboje esama ir nepageidaujamų dalykų.

Panašiai ryšius tarp veiksmažodžio ir jo argumentų taip pat galima nagrinėti išreiškiant tam tikrais matematiniais parametrais. Tai ir daroma nuo XX a. vidurio. Galima pasakyti, kad kalba - tai ne vien uždara sistema, bet tam tikras ‘agregatas’, kurį sudaro įvairios sistemos. Kai kurios jų yra uždaros, kitos susipina, gal net kertasi tos pačios kalbos erdvėje. Kalbu labiau apie kalbos modelį, remdamasis turimomis maksimaliai visuminėmis žiniomis apie kalbą. Kalba yra toks darinys, kurio tam tikros dalys ‘susiorganizuoja’ ir yra palyginti uždaros sistemos. Tačiau tas uždarumas nėra absoliutus. Yra veiksniai, susiejantys vokalizmą su konsonantizmu, kartais net fonetiką su sintakse ir su morfologija.

Jokia kalba neegzistuoja vakuume, net jei tai būtų salos gyventojų, kurie mažai bendrauja su išoriniu pasauliu, kalba.

Kodėl bušmenai ir hotentotai caksi

Kad taip yra šiais laikais, suprasti nesunku, bet kaip skirtingos kalbos santykiavo tarpusavyje, tarkime, priešistoriniais laikais? Arba tada, kai kalbos dar tik formavosi.


Tai paslaptis ir tyrinėtojams. Kartais susiduriame su geografinės lingvistikos paradoksais, kai Šiaurės Europos kurios nors tautelės kalboje paplitę vadinamieji duslieji sonoriniai garsai - l, m, n, r tariami per nosį. Pasirodo, tie patys per nosį tariami garsai yra paleoarktinėse kalbose - airių, islandų, eskimų.


O Pietų pusrutulyje?


Yra ir Pietų pusrutulyje. Įdomu tai, kad visi šie dalykai egzistuoja žmonių, kurie negalėjo tarpusavyje daug bendrauti, kalbose. Tiesa, skandinavai bendraudavo, plaukiodavo vieni pas kitus, nuplaukdavo į Airiją, pasiekdavo ir Grenlandiją. Vis dėlto neaišku, kodėl būtent šioje Žemės rutulio dalyje susiformavo tokios kalbos ypatybės.

Kitas pavyzdys iš Pietų pusrutulio. Pietų Afrikos tautų - bušmenų, hotentotų - kalbose galima pastebėti tam tikrus caksimuosius garsus, spragsėjimą, klykavimą. Tai ne šiaip caksėjimas, o reikšmingi garsai - tai, ką N. Trubeckojus vadina fonemomis. Tie caksėjimai, šūkčiojimai ir klyktelėjimai nepastebėti kitose kalbose ir regionuose, arba bent jau beveik nežinomi.


Gal bušmenų ir hotentotų caksėjimai - tai paukščių ir kitų gyvūnų skleidžiamų garsų mėgdžiojimas?


Galimas daiktas, tačiau čia yra pavojus paskelbti bušmenus kalbos atžvilgiu esant arčiau gamtos. Taip, jie gyvena miškingose Afrikos platumose, taigi labai susiję su gamta. Tačiau tai nereiškia, kad pliaukšimieji, spragsimieji ar caksimieji garsai yra primityvesni už bet kurį lietuvių ar rusų kalbos garsą.

Kodėl pirmykštis žmogus taip ilgai tylėjoTačiau į paprastą klausimą ‘kodėl?’ mokslas bent kol kas nepajėgus atsakyti? Gal pats klausimas neteisingai formuluojamas?


O ar galima paaiškinti, kodėl vienose Žemės rutulio vietose randama aukso ar alavo, o kitose - ne? Bijau, kad tikslaus atsakymo gali ir nebūti.


Vis dėlto geologija yra gana tikslus mokslas, kuriam nereikia būrimo iš kavos tirščių.


Neginčysiu. Geologai randa ryšių tarp Žemės paviršiaus struktūros ir gelmėse glūdinčių iškasenų, o kalbininkai patenka į sudėtingesnę padėtį, nes tokio akivaizdaus ryšio tarp aplinkos, kurioje gyvuoja kalba, bei vidinių kalbos reiškinių nėra. Tad šiuo požiūriu analogijos tarp gamtos mokslų ir lingvistikos nerasime, nors geografinis išsidėstymas ir panašus.


Tai lingvistikos ligšiolinių taikomųjų metodų silpnoji vieta? O gal nekorektiška kelti klausimų, kurie šiam mokslui neturi prasmės?


Klausimai ‘kodėl’ ir ‘kaip’ yra visiškai dėsningi, mokslui būtini. Kitas dalykas, kad ne visada galime į juos gauti patenkinamus atsakymus dėl esamo mokslo lygio. Pavyzdžiui, kol kas nepavyksta išaiškinti, kaip atsiranda bušmenų bei hotentotų šūkčiojimai, klyktelėjimai. Tai problema. Aišku, kad jeigu koks nors reiškinys egzistuoja, tai reikia pamėginti išsiaiškinti, kuriuo momentu atsirado ir kuriose kalbose paplito.


Abejotina, ar pavyktų rasti kokį lingvistus padrąsinantį bušmenų rašytinį šaltinį.


Tokių rašytinių šaltinių rasti nepavyks, tačiau yra tam tikros mokslinio tyrimo procedūros, kurios gali padėti.