Lietuvos istorijos kunigaikščio sukaktis

Jo Lietuvos istorija parašyta stilinga kalba, nes autorius sekė antikos istorikais, kurie buvo ir istorikai, ir literatai. Todėl jų veikalus įdomu skaityti. Kartais ir A. Kojalavičius reiškiasi daugiau kaip grožinės literatūros kūrėjas. Stingant autentiškų žinių iš vadinamojo pagoniškojo laikotarpio, autorius eksploatuoja legendines žinias, kuria siužetus. Lietuvius kildino iš senovės herulių, o ne iš romėnų, kaip tuo metu buvo įprasta. Europą supažindino su Lietuvos praeitimi. Knyga buvo svarbi ir vėlesniais amžiais. Savo universaliais gabumais ir įvairiašake veikla priminė renesansinio užmojo asmenybes, nors gyveno ir kūrė jau baroko laikais.

Jo įvairiapusiškumą primena ne vien parašytieji veikalai, bet ir laimėjimai retorikos srityje, nors savo brolio Kazimiero Vijūko-Kojalavičiaus gal nepralenkė. Neturėtume pamiršti administracinės pedagoginės A. Vijūko-Kojalavičiaus veiklos Vilniaus akademijoje (universitete) – buvo jos vicerektoriumi, o 1653–1655 m. – rektoriumi. Ne tiek jau daug lietuvių kilmės rektorių yra buvę senajame Vilniaus universitete. Pats buvo šios Alma mater auklėtinis, gimtajame krašte išaugęs žymus mokslininkas. Jo pavyzdys rodė aukštą mokslinį potencialą, kurį Vilniaus universitetas buvo pasiekęs nuo savo veiklos pradžios 1579 metais. Tą LDK mokslo ir kultūros pakilimą ilgiems dešimtmečiams sustabdė 1655 m. karas su Maskva, pirmoji per visą LDK istoriją Vilniaus okupacija ir prasidėjęs visos valstybės nuosmukis.

Menkiau pažįstame A. Vijūką-Kojalavičių kaip teologą, jis reiškėsi ir kaip biografas, parašė darbą net iš fizikos. Įdomu, kad viena pirmųjų jo išspausdintų knygų buvo skirta Lietuvos jėzuitų provincijolo tėvo Bartilijaus gyvenimo aprašymui. Nereikėtų pamiršti ir A. Kojalavičiaus parašytos pirmosios Lietuvos bažnyčios istorijos Įvairenybės apie bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (1650 m., Vilnius). Šis veikalas išspausdintas ir 2004 m. pasirodžiusioje A. Vijūko-Kojalavičiaus antrojoje knygoje Lietuvos istorijos įvairenybės. Knygoje yra išsamūs komentarai, pratarmę parašė Tėvas Antanas Saulaitis, įdėti Dariaus Antanavičiaus, Giovanna Brogi Bercoff (Milano universitetas), Elmanto Meilaus, Zigmanto Kiaupos, Dariaus Kuolio straipsniai.

Ir, žinoma, niekaip negalime pamiršti jo nuopelnų Lietuvos heraldikai. Išleistos trys A. Kojalavičiaus sudaryto LDK ir Lenkijos bajorų herbyno redakcijos, viena lotynų ir dvi lenkų kalba. Anot istoriko F. Piekosinskio (Piekosiński), seniausios redakcijos rankraštis saugomas grafų Kosakovskių bibliotekoje Varšuvoje, XVIII a. nuorašas – pas grafus Dzialynskius Kurnike. Antroji redakcija A. Kojalavičiaus buvo pavadinta Compendium (Santrauka), būtent šios redakcijos rankraštį F. Piekosinskis 1897 m. panaudojo knygoje Herbarz rycerstwa W.X. Litewskiego takzwany compendium. Joje aprašoma Lietuvos ir Lenkijos bajorų heraldika, pateiktos herbų iliustracijos. Informatyviausias leidinys, A. Kojalavičiaus rašytas lotynų kalba, yra Nomenclator, jame daugiausia LDK kilmingų šeimų herbų.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

1650 m. Gdanske (Dancige) išleistosios Alberto Vijūko-Kojalavičiaus SJ „Lietuvos istorijos“ I tomo titulinis lapas

Darius Kuolys su A. Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorija“

A. Vijūko-Kojalavičiaus „LDK bajorijos herbynas“ (1897 m.)

A. Vijūko-Kojalavičiaus 400-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti forumo pranešėjai: iš dešinės – renginio vedėjas Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Vanda Zaborskaitė, Liudas Jovaiša ir Alvydas Nikžentaitis (nuotraukoje nėra Mintauto Čiurinsko)

Buvusiuose Vileišių rūmuose dabar įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas