Nuo mokslinyčios iki kolegijos

Julius Norkevičius

Žemaitijos kolegija sukvietė buvusius ir dabartinius mokyklos vadovus, dėstytojus, darbuotojus, auklėtinius į šventę, kuri skirta paminėti žemės ūkio specialistų rengimo Rietave 150-ies metų kelią. Dabartinės kolegijos direktorius Jonas Bačinskas apžvelgė mokyklos įkūrimą, čia vykusius pokyčius, darbo sunkumus ir laimėjimus. Daug žemės ūkio specialistų rengimo istorijos puslapių priminė kalbėję šventinės popietės dalyviai. Kiekvienas pasisakymą baigdavo sveikinimu, gražiais linkėjimais šiandienos kolegijai. Ir beveik kiek-vienas į gražių žodžių pynę įpindavo Oginskių, kurie Rietavą valdė nuo 1763 m. iki XX a. pradžios, vardą. Toks kalbėtojų siekis neatsitiktinis.

Istorikai, kiti praeities tyrinėtojai pripažįsta, kad Rietavas bene labiausiai suklestėjo valdant Oginskiams. Ypač daug svarbių, įsimintinų darbų atliko Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863). Bene pats svarbiausias ir drąsiausias jo darbas – žmonių išlaisvinimas iš baudžiavos 1835 metais. Dvaro šeimininkui ramybės nedavė menkas Žemaitijos žemės ūkio produktyvumas. Jo įsitikinimu, kad kraštas suklestėtų, reikia laisvų mokytų ir sveikų žmonių. Kunigaikštis suteikė laisvę valstiečiams, tačiau jiems labai trūko žinių naujoviškai ūkininkauti. Pasitaręs su kitu šio krašto šviesuoliu Laurynu Ivinskiu, I. Oginskis ryžosi steigti specialios paskirties mokyklą.

1856 m. I. Oginskis kreipėsi į Rusijos imperijos švietimo ministrą, prašydamas leisti Rietave įsteigti žemės ūkio mokyklą. Leidimo iš carinės valdžios negavo. Tai neatšaldė naujovių, pokyčių siekusiojo ryžto. Dvaro šeimininkas nusprendė mokyklą steigti pats ir ją išlaikyti savo lėšomis. Tokiam žingsniui reikėjo gerai pasiruošti: pasirūpinti pastatais, mokymo materialia baze, sudaryti mokymo programas, kitus dokumentus. Labai pravertė I Oginskio pažintis su Rusijos ir užsienio mokyklomis. Tačiau didžiausią įspūdį jam paliko netoli Tilžės veikianti Drangauskynės žemės ūkio mokykla. Todėl savajai vadovauti pakvietė čia dirbantį, lietuviškai kalbantį ir rašantį agronomą Karlą Otą Minichą.

Po trejų metų kunigaikštis vėl kreipėsi į Rusijos imperijos švietimo ministrą. Šį kartą ypač pabrėžė, kad mokykla rengs agronomus praktikus Žemaitijos dvarams. Sulaukė teigiamo atsakymo, tačiau su išlyga: mokykla gali būti steigiama trejų metų bandomajam laikotarpiui.

Rietavo ūkininkystės mokslinyčia (taip ji tada buvo pavadinta) duris atvėrė 1859 m. sausio mėnesį. Tai buvo pirmoji Lietuvos žemės ūkio mokykla, kurioje mokyta lietuviškai. Mokiniai sukviesti baigiantis 1858 m. gruodžiui. Mokslinyčioje galėjo mokytis ne jaunesni kaip 17 metų jaunuoliai. Jaunesni buvo priimami tik pateikę tėvo ar globėjo raštišką sutikimą. Visi turėjo pristatyti elgesio pažymėjimą, dokumento iš mokyklos nereikalauta. Stojantieji privalėjo turėti bendrą išsilavinimą, kad galėtų sėkmingai klausyti dėstomų dalykų, mokėti skaityti, rašyti, skaičiuoti keturiais aritmetikos veiksmais. Stojančiuosius egzaminuodavo mokyklos direktorius, o priimtųjų sąrašą tvirtindavo mokyklos globėjas I. Oginskis.

Iš pradžių devyni mokiniai buvo visiškai išlaikomi, vėliau jų daugėjo. Baigę mokyklą, jie likdavo tarnauti I. Oginskio palivarkuose ir dvare. Kiti mokiniai maistu ir drabužiais apsirūpindavo patys. Už mokymą, bendrabutį, šviesą, kurą nereikėjo mokėti. Mokyklos tvarka, mokinių darbu ir elgesiu rūpinosi direktorius. Bet kuris drausmės pažeidimas nelikdavo nepastebėtas, nesulaukęs atitinkamos bausmės. Už itin didelius prasižengimus, netinkamą elgesį mokinį galėjo pašalinti iš mokyklos, jei tam pritardavo jos globėjas.

Mokyklai Maldučių kaime, netoli Rietavo pastatytas dviejų galų namas. Viename gyveno direktorius, kitame – mokiniai. Be to, pastatytas raudonų plytų tvartas, didelis kluonas, arklidė, klėtis, pastatas kūlimui, įrengta drenavimo sistema. Mokslinyčiai skirta 360 dešimtinių žemės, kuri pavadinta Agronomijos palivarku. Iš jų prakti-niam mokymui skirta 60 dešimtinių ariamos žemės, 10 dešimtinių ganyklų, 13 dešimtinių pievų. Agronomijos palivarkas aprūpintas pagerintų veislių arkliais, galvijais, angliškų veislių avimis, kiaulėmis ir javų sėklomis. Taip pat nupirktos naujausios žemės ūkio mašinos – kuliamoji, keli agregatai grūdams valyti, javapjovė, šienapjovė, žolės ir šiaudų smulkintuvai.

Archyve išlikusi Lauryno Ivinskio kaligrafiška rašysena surašyta ūkininkystės mokslinyčios programa. Čia nurodyta mokymo bazė, mokymosi laikas (dveji metai), mokinių priėmimo sąlygos, mokymo tikslai – suteikti auklėtiniams teorinį ir praktinį išsilavinimą, parengti juos savarankiškai ūkininkauti ir taip kelti krašto žemės ūkį.

Mokymo programa – iš septynių skyrių. Tai užsiėmimas ir gyvenimas mokykloje; ūkio mokslas: bendrasis, tautos; žemės ūkio mokslas: klimatas, dirvožemis, žemės ūkio mašinos ir įrankiai, žemės dirbimas, trąšos, sėjamosios, nusausinimas; sodininkystė, daržininkystė, gyvulininkystė, augalininkystė, pievininkystė, buhalterija, dvarų apkainavimas, praktikos darbai; miškų ūkio mokslas: miškų auginimas ir priežiūra, miško taksacija ir naudojimas, miškų ekskursijos; gyvulių gydymas: naminių gyvulių priežiūra, arklių kaustymas, veterinariniai užsiėmimai; mokslas apie žemės trobesius; matematika: aritmetika, praktinė geometrija, laukų matavimas ir niveliavimas.

Nei lietuviškos terminijos, nei vadovėlių nebuvo. Todėl mokiniai privalėjo labai atidžiai klausytis aiškinimo, svarbiausius faktus ir teiginius užsirašyti. Ką išmokdavo, turėdavo papasakoti ir parašyti raštu, teorines žinias gebėti taikyti praktiškai. Toks mokymo krūvis diktavo labai įtemptą dienotvarkę. Mokiniai kėlėsi ketvirtą valandą ryto. Po pusvalandžio jau vie-nos valandos teorinė pamoka. Paskui pusryčiai, kuriems skirtas tik pusvalandis. Papusryčiavę mokiniai iki dvyliktos valandos dalyvavo praktiniuose užsiėmimiuose.

Mokinių žinios buvo vertinamos 4 balų sistema: 1 – labai gerai, 2 – gerai, 3 – pakankamai, 4 – vidutiniškai. Baigu-sieji dvejų metų mokymosi kursą, laikė viešus egzaminus. Neišlaikęs kurio nors egzamino, mokinys galėjo būti paliktas dar vieniems mokslo metams. Absolventai gaudavo mokslinyčios baigimo atestatus. Norintiesiems išduodavo ir elgesio pažymėjimą.

Mokykla išleido dvi ar tris laidas ir nustojo veikusi. Kodėl? 1863 m. vasario 18 d. mirė mokslinyčios steigėjas ir globėjas Irenėjus Oginskis. Tai buvo skaudus smūgis mokyklai ir visam Rie-tavo kraštui. Dvaro paveldėtoja Olga Oginskienė mokyklos reikalais beveik nesirūpino. Nereguliariai šelpiami mokiniai išsiskirstė į namus. Įtakos turėjo ir 1863 m. sukilimas – sukilėlių, kurių gretose buvo ir nemažai mokslinyčios mokinių, susirėmimai su kariuomene.

I. Oginskio sektinas sumanymas mokyti valstiečius naujoviškai ūkininkauti Rietave niekada nebuvo užmirštas. Tačiau ši tradicija vėl atgimė tik 1925 m. spalio 3 d., kai Lietuvos katalikių moterų draugijos centro valdybos prašymu įkurta Rietavo mergaičių žemesnioji ūkio mokykla. Ji įsikūrė triaukščiame dvaro name. Tai privati mokymo programa, tvarka – kaip ir valstybinių žemės ūkio mokyklų. Rietavo mergaičių žemesnioji ūkio mokykla veikė tais pačiais principais, kaip ir
I. Oginskio ūkininkystės mokslinyčia – teorines pamokas keitė praktikos darbai, kurie vyko kiekvieną dieną, atsižvelgiant į sezoną.

Rietavo mergaičių žemesnioji ūkio mokykla 1947 m. pertvarkyta į dvimetę sodininkystės-daržininkystės mokyklą. Po trejų metų vietoj sodininkų priimti pirmieji būsimieji agronomai. Jų priimta net šešiasdešimt. Tai buvo didesnių pokyčių pradžia. 1951 m. sodininkystės-daržininkystės mokykla pradėta pertvarkyti į žemės ūkio technikumą. Dar po kelerių metų prie pavadinimo atsirado žodžiai tarybinis ūkis, technikumas. Keitėsi ir mokymo programos. Daugiau dėmesio imta skirti mechanizacijai, gyvulininkystės, socialistinių įmonių organizavimo klausimams.

Ilgą laiką technikumas veikė, tačiau buvusio dvaro pastatuose buvo ankšta. Po didelių vargų, beldžiantis į aukštų valdininkų duris 1972 m. prasidėjo naujo technikumo komplekso statybos darbai. Pradėtas statyti erdvus, modernus, 600 vietų mokymo korpusas, aktų ir sporto salės, bendrabutis, valgykla, uždaras baseinas, mokomosios dirbtuvės, žemės ūkio mašinų paviljonas, garažai, gyvenamieji namai dėstytojams, vaikų darželis, katilinė, kiti įrengimai. Erdvios patalpos leido didinti mokinių priėmimo kontingentą, sparčiai gausėjo ir dėstytojų, darbuotojų bendruomenė. Kartu kasmet buvo ir gausesnės absolventų laidos. Per dešimtmetį (1970–1979 m.) Rietavo tarybinio ūkio technikumo dieninį skyrių baigė 472 agronomai, tiek pat agronomų neakivaizdininkų, atitinkamai 905 ir 731 technikai mechanikai ir 225 gyvulininkystės fermų mechanikai.

Per kitą dešimtmetį moksleivių skaičius išaugo iki 1250, dirbo 70 dėstytojų ir 13 praktinio mokymo meistrų. Parengta ir daugiau jaunų specialistų: 527 agronomai, 1045 technikai mechanikai ir 437 technikai elektrikai. Neakivaizdinis skyrius savarankiškai veiklai parengė 286 agronomus, 469 technikus mechanikus.

Atkūrus nepriklausomybę Rietavo žemės ūkio specialistų rengimo mokykla dar ne kartą keitė pavadinimą ir mokymo profilį. Ar ne metus vadinosi žemės ūkio mokykla. Paskui – aukštesnioji žemės ūkio mokykla. Gerokai keitėsi ir rengiamų specialistų pavadinimai. Kai kurie ir visai nauji. Be tradicinio žemės ūkio techniko mechaniko atsirado miškininkai, žemės ūkio komercijos, maitinimo įmonių verslo organizavimo, žemės ūkio technologijos specialistai, geodezininkai ir žemėtvarkininkai, automobilių technikos priežiūros ir remonto darbuotojai. Agronomai tapo ūkininko padėjėjais – augalininkais.

Bendruomenė nepasitenkino pasiektu tikslu – siekė aukštesnės kategorijos. Lietuvos švietimo ir mokslo ministro įsakymu 2002 m. Rietavo aukštesnioji žemės ūkio mokykla pertvarkoma į Žemaitijos kolegiją, kurioje vyrauja neuniversitetinės studijos, plėtojama mokslo taikomoji ir konsultacinė veikla.

Rietavo Žemaitijos kolegija turi du padalinius, kurie įsikūrę Telšiuose ir Mažeikiuose. Tai Rietavo vadybos, Rietavo technologijų, Telšių meno ir pedagogikos fakultetai ir Mažeikių studijų centras. Kolegijoje šiandien studijuoja daugiau kaip 2300 studentų, dauguma iš jų – Rietave. Yra dieninės ir neakivaizdinės studijos.

Žemaitijos kolegija studentams siūlo 14 studijų programų. Tai geodezijos ir žemėtvarkos, mašinių techninio eksploatavimo, elektros įrenginių techninės priežiūros, želdynų ir jų dizaino, buhalterinės apskaitos, verslo vadybos, verslo informacinių sistemų, kompiuterinės technikos, dailės ir technologijų, muzikos, šokių pedagogikos, kultūrinės veiklos vadybos, kaimo turizmo vadybos, socialinio darbo studijų programos. Žemaitijos kolegijai suteikta licencija vykdyti 33 darbo rinkos profesinio mokymo programas, organizuojami kvalifikacijos kėlimo kursai.

Apžvelgtas 150 metų žemės ūkio specialistų rengimo Rietave kelias nuo Irenėjaus Oginskio ūkininkystės mokslinyčios iki mo-dernios, visuomenėje pripažintos, sparčiai plėtojančios tarptautinį bendradarbiavimą, įsiliejusios į Europos aukštojo mokslo sistemą Žemaitijos kolegijos. Baigiant šią apžvalgą štai ką būtina paminėti: I. Oginskio ūkininkystės mokslinyčios mokiniai sąlygiškai buvo laisvi nuo pamokų, praktinių užsiėmimų sekmadieniais ir šventadieniais. Kodėl sąlygiškai? Iš išlikusių dokumentų, senųjų rietaviečių prisiminimų aiškėja, kad tos dienos skiriamos buvo mokinių švietimui, auklėjimui. Ši prasminga tradicija tęsiama, plėtojama minėto tipo rietaviškėje profesinio rengimo mokykloje. Visą laiką ji buvo Rietavo, viso Žemaitijos krašto ryškus kultūros židinys. Technikumas ypač garsėjo meno saviveiklos kolektyvais ir sportininkais ne tik Rietave, Žemaitijoje, bet visoje Lietuvoje ir net už jos ribų. Rietavą ir toliau garsina kolegijos saviveiklininkai, sportininkai. Šioje veikloje mokiniams sektiną pavyzdį rodė jų dėstytojai, kartu su savo auklėtiniais šokę, dainavę, sportavę.

Pirmąją Rietavo ūkininkystės mokyklą mena Atminimo akmuo Maldučių kaime

Programos sudarytojui talkinęs, o vėliau mokytojavęs mokslinyčioje Laurynas Ivinskis

Mokslinyčios steigėjas ir globėjas kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis

Rietavo ūkininkystės mokslinyčios direktorius Karlas Otas Minickas