Andrius Rudamina: tarp legendos ir tikrovės

O kas tvirtina, kad jis puikiai tą kalbą mokėjo? Nebent populiarioje publicistikoje.

Juk žavimasi, kad taip trumpai pabuvojęs Kinijoje sugebėjo kinų kalba parašyti knygą Kouduo richao. Beje, 2007 m. išleista jos faksimilė ir vertimas į anglų kalbą Diary of Oral Admonitions. Visų pirma, knyga buvo išleista 1640 m. ir, deja, ji sugriauna bet kokį tvirtinimą, kad jos autorius yra Rudamina.

Gerbiamasis profesoriau, ar mūsų pasirinktas kalbėjimo būdas, kuris primena A. Rudaminos pašnekesius su savo mokiniais, o gal ir pasekėjais, nėra ėjimas prie tam tikros pavojingos ribos? Mūsų kartais net pernelyg įžvalgus skaitytojas moka ne tik skaityti tarp eilučių, bet kartais įžvelgia tokias prasmes, net klastas, apie kurias nei Jūs, nei Jūsų nuolankus tarnas nė nepagalvojo. Todėl atsakomybė už spausdintą žodį turi būti nepriekaištinga. Kitas dalykas, kaip tai pavyktų įgyvendinti. Ar iš šio pašnekesio neatrodys, kad norima Andrių Rudaminą, Lietuvos XVII a.
mokslo istorijos pasididžiavimą, nukelti nuo pjedestalo?

Jokiu būdu nesutinku, kad bandydami atkurti Rudaminos veikimo Kinijoje būdus, teisingai suprasti jo asmenybę kėsinamės į jo nuveiktą darbą ar misijos svarbą. Nė vienas iš europiečių misionierių po penkerių buvimo metų Kinijoje nesugebėjo parašyti knygos kinų kalba. Tad ir Andrius Rudamina mūsų bandyme jį suvokti iškyla kaip būdingas XVII a. jėzuitų misionierius. Daugumos jų likimai buvo panašūs į šio lietuvio likimą. Savarankiškai nė vienas tų misionierių, o tai buvo juk rinktiniai, patys mokyčiausi asmenys iš Europos, nesugebėjo kinų kalba jokios knygos išleisti. Bent jau savarankiškai.

Tai kaip ta mistifikacija atsirado? Kodėl būtent jam, lietuviui, priskirtas sugebėjimas padaryti tai, ko niekas kitas iš Europos misionierių neįstengė?

Ta klaida įsivėlė veikiausiai XIX a., kai prancūzas jėzuitas Luji Fister (Louis Pfister, 1833–1891), sudarinėdamas 450 jėzuitų, veikusių Kinijoje, sąrašą, po kiekvieno jėzuito pavarde išvardijo jo nuveiktus darbus. Išvardytos Julijaus Aleni parašytų apie 30 knygų, dauguma jų – kinų kalba, yra ir keletas lotyniškų, nes rašyta Europos skaitytojams. Štai po A. Rudaminos pavarde L. Fister pateikia keturias pozicijas. Viena knyga – mūsų minimas Pasikalbėjimas su kunigu (Konduo richao). L. Fister rašo, kad ši knyga nėra parašyta Rudaminos, daugiausia tai – J. Aleni mintys, pokalbiai užrašyti šešių kinų literatų. Nežinau kaip atsitiko, bet šią L. Fisterio labai aiškiai išsakytą mintį Lietuvoje sugebėta apversti aukštyn kojom. Jei tikėtume Lietuvoje skelbtais tekstais, knygą Pasikalbėjimas su kunigu parašė A. Rudamina ir be jokių išlygų. Jėzuitų veiklos Lietuvoje tyrinėtojas Paulius Rabikauskas rašė truputį atsargiau: gal ne visą knygą, bet antrą skyrių priskyrė A. Rudaminai. Knygoje iš viso yra aštuoni skyriai. Pradedant nuo trečio, ten nėra nėi vieno Rudaminos pokalbio. Jis jau buvo miręs, o pokal-biai tęsėsi iki 1640 metų. Knyga buvo išleista 1640 m., o ne 1630 m., kaip teigia Fisteris.

Prieštaraujate ir P. Rabikausko teiginiui?

Ne visai. Rabikauskas teisingai atstatė Andriaus Rudaminos mirties datą – 1631 m., o ne 1632 metais. Ant-ro skyriaus pokalbiai datuojami 1631 metais. Pokalbiai kitų skyrių įvyko vėliau, po Rudaminos mirties.

Drįstu teigti, kad buvau pirmasis, kuris skaičiau Lietuvoje tos knygos vertimą iš kinų kalbos.

Ką toliau rašo Luji Fisteris? Jis tvirtina matęs du rankraščius, kurie parašyti A. Rudaminos. Vienas – apie 10 paveikslėlių seriją, kurią šiek tiek jau bandėme aptarti. Tie paveikslėliai aptarti ir knygoje Pasikalbėjimas su kunigu. Kitas rankraštis, kurį Fisteris priskiria Rudaminai, skirtas 20 paveikslėlių aptarti. Pats L. Fisteris įvelia dviprasmybę, kuri virto klaida kitų autorių rašiniuose.

Jūs matėte tuos paveikslėlius?

Keletas yra atspausdinta Rudaminos pokalbyje, nors labai prastos kokybės. Po kiekvienu paveikslu yra tekstas parašytas lotyniškai. Paveikslėliai išspausdinti Antverpene (Belgija). 1605-tais metais. Taip įvelta klaida galėjo atsirasti tuojau po Rudaminos mirties. Tris ankstyvus šaltinius reikėtų peržiūrėti. Šio teksto šaltinis – portugalo Bento de Matos. Pastarasis buvo iškviestas pavaduoti Rudaminą, kai šis susirgo ir negalėjo tęsti savo misijos. Portugalas buvo vienas iš tų keturių jėzuitų, kuris atsakinėjo į kinų literatų klausimus, bet jau po Rudaminos mirties ir kai jis buvo pramokęs kiek kalbos. Jis savo pokalbiuose atsakė į 35 kinų literatų klausimus ir parašė Rudaminos nekrologą.

Antras šaltinis rašant apie A. Rudaminą buvo lenkų jėzuitas Voicechas Menčinskis (Wojciech Męczinski, 1598–1643), kurį vėliau žiauriausiu būdu nužudė japonai. Menčinskis žinių skolinosi iš Bento de Matos ir rašė lenkų kalba. Atsiuntė tą rašinį į Lenkiją. Trečias šaltinis – tai lietuvis jėzuitas Janas Ignacas Levickis (Jan Ignacy Lewicki, 1608–1646 02 26).

Bet tai neblogai derėjo su noru save ir savo pirmtakus sureikšminti.

Sunku pasakyti, ar Menčinskis netyčia padarė klaidą, o gal norėjo pabrėžti savo kraštiečio Rudaminos nuopelnus.

Bet Andrius Rudamina visa savo veikla mano akyse iškyla daug įdomesnis negu vien kaip jam priskirtos knygos autorius. Kyla keletas įdomių klausimų: iš kur jis gavo teleskopą?

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Mokslas ir misija jėzuitų veikloje. Jėzuitai, dirbę kaip karališkieji astronomai imperatoriaus dvare Pekine: Mateo Ricci, Adam Schall, Ferdinand Verbiest (su teleskopu), Paul Siu (Guangqi) ir pastarojo vaikaitė Candida Hiu. Piešinyje matomos jėzuitų darbo priemonės