Gilinant baltų proistorės tyrinėjimų vagą (2)
Proistorė istorikams – ne istorija? Net tarp mokslo žmonių pasitaiko, kad jie domisi tik tuo, kas priklauso jų tyrimų sričiai, tarsi bijotų per toli nukrypti nuo savojo mokslo. Jūsų patirtis rodo, kaip svarbu domėtis ir kitomis sritimis.
Uždarumas ir iš to kylantis interesų siaurumas net labai paveikė istorikus. Pasakysiu daugiau: Lietuvoje tėra gal tik keli istorikai, kurie rimtai žvelgia į mūsų proistorę ir ją vertina. Kitiems tai – ne istorija. Tad nėra ko stebėtis, jeigu jie padaro nemenkų klaidų savo darbuose, nes nesuvokia pagrindo, ant kurio senoji kultūra išaugo ir kurią jie nagrinėja.
Kitaip tariant, nagrinėja kultūrą be pamatų. Apskritai kur tie pamatai glūdi, kada prasideda istorija?
Prasideda nuo žmogaus atsiradimo.
Mums aiškino, kad prasideda nuo rašytinių šaltinų ir nuo Herodoto – istorijos „tėvo“.
Tai profesionalus istorikų aiškinimas. Nemanau, kad jis teisingas ir štai kodėl. Tik dalis istorijos tiriama nuo rašytinių šaltinių pradžios, be to, labai menka dalis. Ypač kai nenorima semtis žinių iš kitų sričių ir pasidomėti, kuo jų tyrimai gali padėti. Proistorė yra ta pati istorija, o archeologija – savarankiška istorijos mokslo šaka. Jos savarankiškumo istorijos mokslų sistemoje yra tiek, kiek ji turi savo tyrinėjimų objektą – senuosius paminklus, tikslą – rekonstruoti seniausiąją, dažniausiai ikirašytinę istoriją ir savus tyrimo metodus. Per rašytinius šaltinius giliausios praeities neištirsi, todėl reikia naudoti kastuvus, šepetėlius, mikroskopus, gamtamokslinių tyrinėjimų metodus. Deja, dažnas istorikas, kuris rašo apibendrinančius dalykus, užgriebia proistorės dalykus kartais nepasidomėjęs naujausiais tos srities laimėjimais.
Kai archeologija ir etnografija viena kitą papildo Kita vertus, mokslas prasideda ten, kur esama tam tikros interesų ir tyrinėjimų atskirties: gretutinis objektas – tai ne mano objektas. Kol šio suvokimo nėra, negali būti ir mokslo.
Visiškai teisingai. Kitaip ir būti negali. Dažnai painiojami du skirtingi dalykai – pasirinktojo reiškinio tyrimas, rezultatų sklaida ir panaudojimas. Kai tiri, įsigilini tiek, kad suvoktum esmę. O kai ištiri, gauni patikrintus rezultatus, gali kelti hipotezes. Tada ateina laikas savo rezultatus lyginti su daugeliu kitų dalykų. Būtent taip ir elgiausi. Tyrinėdamas Vidurio Lietuvos I–IV a. mirusiųjų laidojimų kryptis gavau rezultatą, kurį norėjau suprasti: kodėl vienomis kryptimis palaidotų mirusiųjų randama labai daug, o kitomis kryptimis – labai mažai. Paaiškėjo, kad pagal saulės laidos kryptis palaidojimų krypties dažnio pikai susidaro rudenį apie spalio mėnesio pabaigą ir prieš ankstyvą pavasarį – maždaug nuo vasario. Tada griebiausi medicinos mokslų. Ką apie mirtingumą sako medicina?
Išsekusio organizmo rezultatas – didesnis mirtingumas?
Po žiemos – didesnė tikimybė užsikrėsti užkrečiamomis ir vidurių ligomis, padaugėja peršalimų. Juk neatsitiktinai gydytojai kartais įspėja apie padidėjusios kosminės radiacijos pavojus, rekomenduoja vengti ilgiau būti saulėje ir pan.
O kodėl mirtingumas padidėdavo rudenį?
Apie spalio pabaigą. Kodėl – iki galo nepavyko išsiaiškinti. Gal neatsitiktinai Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės buvo minimos per patį mirčių dažnio piką – lapkričio 1 ir 2 dieną. Taip pat ir Užgavėnės sutampa su prasidedančiu pavasariu, t. y. antruoju mirtingumo piku. Pranė Dundulienė, aprašinėdama Užgavėnes, pabrėždavo: daug dalių turėjo Užgavėnių šventė, viena iš jų – laidotuvių inscenizacija. Visi ritualai atėjo iš seniausių laikų. Mirusiuosius laidota visais metų laikais, tačiau daugiausia – spalio pabaigoje ir vasarį.
Mirusiųjų neskubėdavo atiduoti žemei. Kuo žymesnis mirusysis, tuo ilgiau stengiamasi jo kūną išlaikyti, kad giminės galėtų susirinkti ir pagerbti išeinantįjį. Proistorėje žinomas 40 dienų tarpšventinis ciklas. Visai įtikima, kad mirusiųjų tame tarpšventiniame cikle nelaidojo. Įrengdavo laikiną kapą, o tikrosios laidotuvės vykdavo švenčių metu. Pagaliau prisiminkime istorijos moksle žinomus ir užfiksuotus faktus. Skitų karaliui mirus, jo kūnas buvo vežiojamas pusę metų, kol Skitija atsisveikindavo su savo valdovu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiūnų laidotuvėms buvo ruošiamasi metus ir daugiau. 1640 m. miręs Kristupas II Radvila buvo palaidotas 1641 m. pavasarį. Tiek laiko reikėjo, kol buvo paruoštas jo kūnas, įkapės, pasirengta iškilmingai laidojimo ceremonijai. Ką visa tai reiškia žvelgiant iš XVII amžiaus patirties į I–IV amžiaus gilumas? Žmonės buvo sukaupę daug mirusiojo kūno išlaikymo patirties. Archeologinėje praktikoje pasitaikė toks faktas: tyrinėjant Dauglaukio kapinyną Tauragės rajone 38-ajame kape atidengėme skobtinį karstą, kuriame buvo daug išlikusios organinės medžiagos. Tą medžiagą nuvežiau į Vilnių, kur ją tyrinėjo jau amžiną atilsį Eugenija Šimkūnaitė. Štai ką ji man išaiškino.
