Ak, gražus Dangau, tėviške gerųjų...

Gausiai susirinkę renginio dalyviai išklausė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų doc. dr. Silvos Pocytės, prof. Rimanto Sliužinsko ir doc. dr. Nijolės Strakauskaitės pranešimų, dalyvavo diskusijoje visiems aktualia kultūros paveldo išsaugojimo tema, galėjo įvertinti Nidos vidurinės mokyklos mokinių fotografijų parodą Krikštai – Kuršių nerijos senųjų kapinių simbolis, taip pat fondo keliaujančią parodą Aplankyti paveldo objektai. Meninę programą Po tėviškės dangum atliko solistai Aušra Liutkutė ir Aurimas Raulinavičius, kuriems akomponavo pianistė Lina Giedraitytė.

Renginiui laikas pasirinktas po Visų Šventųjų ir Vėlinių, kai visa gamta ir žmonių nusiteikimas sakytume labiausiai tinka apmąstymams apie žmogaus būtį ir būties tąsą kitų žmonių atmintyje ir materialiuose atminimo ženkluose. Vieninteliai reikšmingi dalykai, kartu su žmogaus darbais, kurie išlieka išsirengus ir į savo didžiausiąją kelionę. Suprantama, be VšĮ Thomo Manno kultūros centras darbuotojų pastangų jeigu toks renginys ir būtų galėjęs įvykti, būtų surengtas kitoje vietoje ir kitu laiku.

Kuršių nerija lapkričio pradžioje – tarsi visai kitas pasaulis. Vilniuje kelias paras snigo, krito šlapdriba, sniego tižalas po kojomis ir nuo medžių nudrėksti lapai kėlė ne pačias linksmiausias mintis, o Kuršių nerijoje beržai dar džiugino auksinių lapų pinigėliais, aplink dar daug žalumos, o ir saulė nešykšti pro debesis parodyti savo šviesaus veido. Jūra ir marios yra tie akumuliatoriai, kurie per vasarą sukauptą šilumą po truputį atiduoda šiam įstabiam žemės kampeliui, kuriame neatsitiktinai mėgo poilsiauti vokiečių rašytojas Nobelio literatūrinės premijos laureatas Tomas Manas. Tiesa, rašytojas Kuršių nerijos lapkričio pradžios savotiško žavesio nepatyrė, nes Nidoje poilsiaudavo vasarą. Bet ir trijų vasarų 1930–1932 metais pakako, kad žmonių sąmonėje Nida ir Tomas Manas išliktų tarsi viena kitą papildančios sąvokos. Tuo labiau, kad rašytojo vasarnamis tapo kultūros centru, be kurio renginių sunku įsivaizduoti Neringos miesto gyvenimą.

Kultūrinis Eduardo Jonušo žygdarbis

Pagirkime gero žodžio nusipelniusius Nidos vidurinės mokyklos mokinius – Akvilę Andrijauskaitę, Audrių Vrubliauską, Karoliną Jasaitytę, Audrą Bagdonaitę ir Karolį Januševskį už parengtą subtilią fotografijų parodą, skirtą Kuršių nerijos kapinaičių krikštams. Ne mažesnio pagyrimo nusipelno ir dailės mokytoja Nijolė Kondrotaitė, padėjusi šią parodą surengti.

Vis dėlto ypatingos pagarbos ir padėkos žodžio nusipelno Nidoje gyvenantis dailininkas, tapytojas ir skulptorius Eduardas Jonušas, Neringos miesto garbės pilietis. 1969 m. apsigyvenęs Neringoje atidavė jai visą savyje slypintį talentą, kartu savo talentą sotino šio savito žemės kampelio teikiamais įspūdžiais, taip reikalingais menininko sielai. Išpuošė Neringą savo sukurtomis skulptūromis. E. Jonušas pirmasis XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje ėmėsi gelbėti nykstančius iš medžio padarytus antkapinius paminklus – krikštus, kurių paskutinieji baigė nunykti Nidos kapinėse šalia Marijos Krikščionių Pagalbos liuteronų bažnyčios. E. Jonušas visuomenei parodė, koks tai savitas paveldas. Pats dailininkas ir buvo tas žmogus, kuris ne vien kitus mokė, bet ir pats ėmėsi atkūrinėti tuos baigiančius nunykti krikštus – surinko krikštų liekanas, restauravo daugiau kaip šimtą šių paminklų. E. Jonušo pastangomis Nidos kapinės įgijo etnografinių bruožų, noriai lankomos.

Ir ne vien krikštų atkūrėju reikėtų vadinti šį menininką. Jis sutvarkė pirmojo Kuršių nerijos kopų želdintojo D. Kuverto kapą, padėjo restauruoti Nidos bažnyčios interjerą, rinko ir rūpinosi išsaugoti senąsias kuršių vėtrunges. Kartais nejuntame, kad į daug ką iš šio savito krašto paveldo šiandien žvelgiame tarsi paties E. Jonušo akimis. Tai pasakytina ir apie pagal iš Vokietijos atvežtus brėžinius atkurtąją plokščiadugnę kuršmarių valtį Kuršis, kuriai pokario metais prigijo kurėno vardas. E. Jonušas pirmąsias šiam kraštui būdingas valtis atkūrė, suteikė tarsi naują gyvenimą, o menininko pavyzdžiu pasekė ir kiti entuziastai. Vienas kurėnas jau raižo ir Galvės ežero vandenis Trakuose, nors tai kuršmarių seklumai perplaukti pritaikyta plokščiadugnė.

Gaila, kad E. Jonušas nedalyvavo pristatomame renginyje – sveikata kėlė rūpesčių. Užtat dalyvavo jo žmona Thomo Manno muziejaus centro direktorė Vitalija Jonušienė, kurios lūpomis išsakyta E. Jonušo pozicija dėl aptariamų senųjų kapinių atminimo ženklų ir apskritai dėl paveldo išsaugojimo. Apie tai kiek vėliau. Nepaisant kylančių sunkumų Neringos miesto valdžios iniciatyva daromi darbai, kad šis paveldas tyliai nenugrimztų į nebūtį.

Šio krašto savitumą buvo stengiamasi užmiršti

Klaipėdos universitete veikiančio Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorės doc. dr. Silvos Pocytės ir kitų jos kolegų tyrinėjimo akiratyje atsiduria ne vien Kuršių nerijos, bet viso Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldas, todėl mūsų pasakojimas neapsiribos vien Nidos kapinaitėmis, nors ir šiam vienam objektui tiktų surengti atskirą, gal ir ne vieną, konferenciją. Nuo 2006 m. Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute vykdomas projektas fiksuoja ir tiria konfesinį paveldą, išlikusį Klaipėdos krašte. Grupėje be istorikų ir etnologų darbuojasi teologijos ir literatūros mokslų daktarai, kalbininkai. Jie siekia užfiksuoti ir ištirti tai, ką dar galima ištirti įvairiais aspektais – kultūriniais, socialiniais, kalbiniais pjūviais. Daug kas negrįžtamai prarasta, bet ir išlikusi medžiaga labai iškalbinga, turi didžiulę mokslinę vertę.

Klaipėdos krašte mirusieji būdavo pagerbiami paskutinį lapkričio sekmadienį, tad visas šis mėnuo mums tarsi iš aukščiau duotas apmąstymams apie išėjusiuosius ir jų pagerbimo, atminties įprasminimo ženklus. Nieko nuostabaus, kad klaipėdiečiai mokslininkai savo pristatomoms temoms pasirinko labai derantį pavadinimą iš vienos šio krašto laidotuvių giesmės – Ak, gražus Dangau.

S. Pocytė priminė šio krašto senas protestantiškas kultūros tradicijas, nes iš šių tradicijų plaukė ir atsisveikinimo su mirusiuoju papročiai – laidojimo, paminklų statymo ir kiti. Šie papročiai atspindi žmonių santykio su Dievu paieškas. Per laidojimo ritualą, paminklų statymo ypatumus, giesmes aiškėja to ryšio su Dievu paieškos ir įtvirtinimas. Neatsitiktinai protestaniškajai Bažnyčiai prigijo „giedančios Bažnyčios“ epitetas. Giesmėse tyrinėtojai atseka protestantiškojo judėjimo užuomazgų net iš XVI–XVII amžiaus.

Kaip teigia S. Pocytė, pervažiavę Klaipėdos kraštą nuo Nemirsetos iki Smalininkų, būtinai užsukę ir į Kuršių neriją, dar rastume apie tūkstantį išlikusių senųjų liuteroniškųjų kapinių. Didžiojo istorinio kataklizmo metais, po Antrojo pasaulinio karo šis kraštas pateko į visai kitas politines, socialines ir kultūrines sąlygas, labai nepalankias buvusiam šiame krašte lietuvininkų religiniam, istoriniam ir kultūriniam paveldui. Toli gražu ne visas materialusis paveldas išliko – labiausiai nukentėjo tas, kuris ryškiausiai bylojo apie čia gyvenusius žmones.

Tad nors tų senųjų liuteroniškųjų kapinių yra daug, retos kurios stebina tvarka, derama pagarba mirusiesiems ir jų atminimo ženklams. Dažniau esti priešingai: atklydėlį į kapines pasitinka sunkiai įžengiamas šabakštynas, apgriuvę ar bjauresnės rankos nulaužti kryžiai, kartais išversti paminklai. Kodėl taip yra, nuo kada lietuviai ir žemaičiai nustojo gerbti mirusiuosius, kokios apnašos užklojo jų širdis ir sąžinę? Esama paaiškinimo.

Pokariu iš esmės pasikeitė šio krašto gyventojų sudėtis. Čia gyvenę lietuvininkai ir vokiečiai, arba klaipėdiškiai, kitaip dar „memelenderiais“ vadinami, su į vakarus besiritančia karo banga pasitraukė į Vokietiją, o į jų gimtąsias žemes ir miestus atvyko nauji gyventojai iš įvairių Lietuvos vietovių. Miestuose, ypač Klaipėdoje, įsikūrė daug įvairiataučio gaivalo iš kone visų buvusios Sovietų Sąjungos regionų. Atkakėliams, neišskiriant nė lietuvių ir žemaičių, ši iš esmės naujai kolonizuojama teritorija ir tebuvo tik teritorija – svetimo tikėjimo žmonių žemė, šviesių jausmų nežadinusi. Todėl ir elgtasi kaip kad visuose kraštuose elgiasi atkakėliai. Kuo greičiau užmiršti kadaise buvusį gyvenimą ir ten gyvenusius žmones, reiškė patiems įsitvirtinti ir pradėti savo gyvenimo istoriją svetimoje teritorijoje. Vietinių Klaipėdos krašto gyventojų liko gal 6–7 tūkstančiai – maža saujelė, palyginti su užplūdusiais ateiviais. Senieji gyventojai yra liuteronų tikybos – šis veiksnys taip pat didina atskirtį tarp senųjų ir naujųjų gyventojų.

Archyvas po atviru dangumi

S. Pocytė Klaipėdos krašto kapines vadina archyvu po atviru dangumi – kokią prasmę įdeda į šią lakią metaforą? Senuose kryžiuose ir paminkluose tyrinėtojos akis „ganosi“ tarsi po mažai paliestą žodingą erdvę – giesmių ištraukas, kartais jau vien nuotrupas aplūžusiuose kryžiuose. Svarbiausia gal net ne tos giesmių ištraukos, kaip ir ne patys tie kryžiai ar paminklai. Tas giesmes galima rasti ir giesmynuose, tad ne giesmės svarbiausia, kad ir kiek gražios būtų. Paminkluose esama labai vertingų dvikalbių užrašų, vokiškų ir lietuviškų, kurie byloja apie čia gyvenusius žmones. Jie taip ir kalbėjo, tomis dviem kalbomis bendravo. Lietuvininkai paprastai mokėjo ir vokiškai. Tomis kalbomis su mirusiaisiais kapinėse atsisveikindavo jų artimieji, giminės ir apylinkės žmonės, laidojimo paminklai ir atspindi krašte gyvenusių žmonių savitumą. Todėl tie užrašai labai informatyvūs, nors glausti: vardas ir pavardė, tiksli gimimo ir mirties data, nurodant mėnesį ir dieną, dažnai mirusiojo profesija, pareigos. Tai svarbus informacijos šaltinis tyrinėtojams, nes matyti, kas buvo krašto gyventojas, kokia jo kultūrinė aplinka ir t. t. Nuėjusios nuo istorijos arenos žmonių kartų kartos, be kurių darbų ir siekių neįmanoma šio krašto, kartu ir visos Lietuvos, istorija.

S. Pocytė pastebi, kad senosios kapinės įtrauktos į valstybinį nekilnojamojo turto registrą, bet tuo kartais ir baigiasi visas jų reikšmingumas valstybės mastu. Nėra jokio reglamento, nuostatų, kaip tos kapinės turi būti prižiūrimos ir tvarkomos. Gerai, jeigu savo artimųjų kapų tvarkymo iniciatyvos imasi iš šių vietų kilę, bet užsienyje gyvenantys išeiviai ar jų palikuonys. Kartais tvarkymo iniciatyvos imasi šio krašto tradicijų ir papročių nežinantys asmenys, senas liuteroniškas kapines pradedantys „turtinti“ naujovėmis, nieko bendro neturinčiomis su šio krašto savitumu.