Ar įmanoma Lietuvos energetinė nepriklausomybė (2)
Pasak studijos autorių, Lietuva laiku nesiėmė pakankamų priemonių savo energetiniam saugumui užtikrinti, gyventojai mažai informuoti apie galimus padarinius. Kalbindami vieną iš studijos autorių dr. Stasį BAČKAITĮ, Amerikos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos vicepirmininką mokslo reikalams, pamėginsime į problemą pažvelgti ir Amerikos lietuvių akimis. Kaip sukurti grandinę Lietuvos mokslų akademijoje vyko konferencija, skirta Ignalinos AE uždarymo ir apskritai energetikos reikalams. Be mokslininkų, dalyvavo energetikai su energetikos ministru A. Sekmoku priešakyje, pramonės ir verslo atstovai, tad problema buvo nagrinėjama visapusiškai. Priimta rezoliucija.
Rezoliuciją skaičiau. Tai gana bendras, bet neišsamus labai sudėtingos ir kritiškai svarbios situacijos įvertinimas. Išvardyti veiksmai siūlo daugiau ar mažiau gana nedrąsius žingsnius siekiant energetinės saugos ir nepriklausomybės. Tačiau to nepakanka. Ar Lietuvos MA renginyje buvo užsiminta, kas laukia gyventojų uždarius AE, su kokiomis tiekimo ir kainų problemomis bus susidurta krizės sąlygomis, kai daugumai gyventojų yra labai sunku sudurti galą su galu? Krizės padėtis reikalauja drastiškų žingsnių. Beje, neteko girdėti, kad kas nors minėtas rezoliucijas būtų įtraukęs į veiksmų planą ar suteikęs politinės svarbos. O ką apie visa tai žino visuomenė? Nėra nei visuomenės, nei vartotojų indėlio. Tai ir yra problema, kad mokslininkai ir specialistai padiskutuoja savo aplinkoje (dažniausiai vis tie patys), bet atrodo nepalieka niekam svarbos jausmo. Matyt, šios diskusijos neišjudina nei Vyriausybės, nei Seimo ir ypač visuomenės, kuri nieko apie tai dažniausiai nežino. Išskyrus vieną profesinį žurnalą, kasdienėje spaudoje neteko apie tai skaityti. Sprendžiant tokias svarbias problemas būtina įtraukti visuomenę, visuomenines ir profesines organizacijas.
Amerikoje į tokią veiklą yra įsitraukusios ir nevyriausybinės visuomeninės organizacijos – jos iškelia rūpimas problemas, pateikia alternatyvas. Organizacijų atstovai yra išklausomi, į jų pageidavimus atsižvelgiama priimant sprendimus. Energetikos ar kitų sričių ekspertų nuomonė nebūtinai turi būti svarbiausia priimant galutinius sprendimus. Ekspertai paprastai kalba apie savo srities technologinius dalykus, o mums reikia atsižvelgti ir į visuomenės bei aplinkosaugos reikalavimus.
Sprendžiant Lietuvos energetikos ateities problemas, reikia sudaryti išsamų veiklos planą: numatyti energijos poreikius, energijos šaltinių alternatyvas, parinkti prioritetus, prieinamas kainas, technologines galimybes ir taip pasiekti norimus tikslus, jų įtaką visuomenei socialiniu ir finansiniu požiūriu.
Naudojantis kaimynų, pavyzdžiui, Danijos arba Švedijos patirtimi, jų grandinės planus nebūtų sunku pritaikyti Lietuvos sąlygoms. Nebūtina pradėti didžiuliu mastu – galima pasirinkti vieną ar kitą regioną. Tai galėtų būti Lietuvos žemės ūkio, Ūkio ir Energetikos ministerijų bendras projektas: sudaroma speciali nepriklausoma darbo grupė, numatomi aiškūs tikslai, skiriamas finansavimas. Tokie grupiniai darbo metodai taikomi Vakarų šalyse. Šiuo atveju nereikia nieko naujo išrasti, o ir išeivija galėtų pagelbėti.
Atsinaujinantys šaltiniai turėtų sudaryti pagrindinę grandinės dalį siekiant energetinės nepriklausomybės bei socialinių ir finansinių problemų sprendimo.
Vienas iš labai svarbių atsinaujinančių energetikos šaltinių – medienos atliekos ir nauji želdiniai biokuro gamybai. Reikėtų rasti tokių želdinių, kurie Lietuvos sąlygomis geriausiai ir greičiausiai augtų ir būtų kaloringiausi išgauti daugiausia šiluminės naudos. Svarbu susipažinti su kitų šalių patirtimi ir, jei ji tinka Lietuvos sąlygoms, jas perimti arba bent iš jų pasimokyti. Antai Švedijoje tam tikslui auginami karklai. Gal ir Lietuvoje būtų galima imtis ko nors panašaus? Būtų sunku patikėti, kad turint Žemės ūkio universitetą, jis negalėtų pasiūlyti šiam reikalui pačių tinkamiausių ir geriausiai apsimokančių šilumos gamybai augmenų.
Panaši sistema Lietuvoje įgyvendinta su biodegalų gamyba: ūkininkai sėja rapsą, iš jo gaunamas biodyzelinas. Reikalai juda.
Puiku. Tikėkimės, kad biodyzelino gamyba didės ir valstybė skatins jį naudoti gyventojų poreikiams. Žinoma, reikėtų labai atidžiai ištirti, kad biodyzelino gamybai nebūtų sunaudojama daugiau energijos, negu gaunama.
Lietuvos energetikos institute atliekami labai naudingi taikomojo pobūdžio užsakymai: gaminami įvairūs technologiniai įrengimai šilumai gauti iš medienos atliekų, kuriama įranga, skirta iš atliekų paruošti įvairiems katilams tinkamas kuro granules, bet jų užsakovai – dažniausiai užsienio bendrovės. Blogai, kad ne visos Lietuvos savivaldybės turi lėšų būti tų darbų ar įrangos užsakovais.
Kad tokie užsakymai vykdomi, sveikintinas reiškinys. Vadinasi, kai kurias medienos atliekų panaudojimo technologijos Lietuva jau turi. Tačiau šių išteklių negalima panaudoti vietinėse jėgainėse. Kyla klausimas, iš kur savivaldybės gaus lėšų importuojamam kurui, kai jo kaina padvigubės? Esu tikras, kad savivaldybės ieškos tinkamų sprendimų. Būtų gerai šiuos reikalus pradėti spręsti nedelsiant: sudaryti planą, ko ir kada reikės, ir pradėti telkti rezervus tokiai įrangai įsigyti.
Naudą pajutęs verslas daro stebuklus – taip mums buvo kalama, kai Lietuvoje pradėtas propaguoti laisvos rinkos modelis. Bet iš pokalbio su Jumis atrodo, kad vien rinka pasikliauti per maža. Reikia ir valstybės pastangų. Kas tą darbų grandinę, apie kurią prabilote, turėtų užfiksuoti, propaguoti ir diegti? Ūkio ar Energetikos ministerijos gali skatinti tokią veiklą tik per projektus, ES Struktūrinius ar kitokius fondus. Gal Jūs turite ir kitų siūlymų?
Reikia kam nors pradėti iš esmės spręsti energetikos klausimus. Elekt-ros energija yra ekonomikos variklis, visuomenės veiklos pagrindinis ramstis. Didelėje valstybėje daug galimybių konkurencijos būdu gauti energijos iš skirtingų gamintojų. Tačiau net ir JAV kiekvienoje valstijoje yra vienas pagrindinis elektros energijos gamintojas, kuris užtikrina elektros tiekimą visiems gyventojams, net ir tolimiausiuose užkampiuose, be jokių kainų skirtumo. Mažai valstybei kaip Lietuva, nebūtinai tinka nereguliuojamos laisvos rinkos modelis, nuo kurio priklauso valstybės ir žmonių gerovė. Tą puikiai parodė LEO.LT patirtis. Manyčiau, ypač dideliems ir visuomenės gerovei svarbiems projektams valstybė turėtų tarti paskutinį žodį, nes šalies negalima palikti privataus kapitalo savivalei.
Žinoma, tiek valstybė, tiek didžiosios elektros generavimo ir tinklų paskirstymo įmonės turėtų skatinti naujų technologijų diegimą, pavyzdžiui, naujų energijos šaltinių vystymą, gerinti elektros gamybos ir jos perdavimo našumą, didinti energijos gamybą turimais ištekliais, skatinti energijos taupą, mažinti vartotojams energijos kainas ir t. t. Tai galėtų būti daroma parodomaisiais arba praktiškais projektais, kuriuos valstybė ir elektros gamintojai turėtų remti. Taip pat moksliniai institutai pagal valstybės užsakymus būtų įpareigoti įvertinti pasaulinę energetikos šaltinių ir jų panaudojimo patirtį, pavyzdžiui, vystant atsinaujinančius energijos šaltinius, išrenkant mums tinkamiausias technologijas. Jas pradėti diegti pakaktų nuo miesto arba regiono. Vienur inovacijos gali labai gerai veikti, kitur gal tam netinkamos sąlygos, pavyzdžiui, vėjo jėgainėms.
Kitas kelias – inovacijų skatinimas konkurso būdu. Lietuvos žmonės gana išradingi, ypač ištikus bėdai. Kodėl nesudaryti sąlygų tokioms inovacijoms parengti? JAV technologijos ir standartų departamentas tokį metodą naudoja jau daugiau kaip dešimtmetį.
Kur daugiau miškų, kur jie kertami, medienos atliekos naudojamos – Kazlų Rūdoje ar Varėnoje. Medienos atliekų deginimo katilines statyti Lietuvai padėjo skandinavai. Bet visur tokių katilinių nepastatysi, nes pristigs medienos atliekų.
Su atliekomis nemažai vargo, nes nežinoma, kiek jų bus ir kokios kokybės, kiek kainuos atliekas surinkti, apdoroti, džiovinti, transportuoti, paruošti deginimui ir pan. Kad sistema būtų efektyvi, veiktų kaip laikrodžio mechanizmas, reikia medienos auginimą programuoti, auginti tinkamus augmenis fermose arba plantacijose. Lietuvoje yra 500 tūkst. hektarų nedirbamos žemės. Jeigu juose būtų auginami energetikos poreikiams tinkami augalai, galime būti tikri, kad energijos gamybai žaliavos nepritrūks. Tai būtini darbai norint užtikrinti Lietuvos ekonominę nepriklausomybę, nes iškastiniai degalai ateityje nepigs, o konkurencija didės. Tad atsinaujinantys energijos šaltiniai bus naudojami vis dažniau. Jų naudojimą reikia skatinti visais įmanomais būdais, ir pradėti kuo anksčiau.
Atominė energetika – energetinio saugumo garantas Uždarius Ignalinos AE alternatyvioji energetika gali būti tik viena iš išeičių, o siekiant įgyvendinti visos būtinų darbų grandinės funkcionavimą prireiks ne tik didelių investicijų, bet ir pastangų.
Yra įvairių alternatyvų. Radikaliausia būtų pranešti ES, kad susiklosčius nepaprastoms ekonominėms aplinkybėms Lietuva negali uždaryti Ignalinos AE nesibaigus licencijos galiojimo laikui, nebent ES finansuotų kaštų skirtumą tarp dujomis ir branduoliniu kuru generuojamos energijos. Reikėtų pateikti planą, kaip Lietuva ketina elgtis uždarius Ignalinos AE. Sudarant planą svarbu pateikti atsinaujinančių šaltinių naudojimo galimybes, pavyzdžiui, vėjo, biokuro.
Galią ir kaštus reikia įvertinti ir palyginti su didžiulės atominės jėgainės variantu. Didelių atominių jėgainių statybos darbai vieni brangiausių. Pavyzdžiui, trečios generacijos reaktoriaus kaina numatoma apie 5–6,7 tūkst. JAV dolerių už instaliuoto kilovato galią, kai atsinaujinančio kuro jėgainės kaina vieno KW galiai – 1–1,5 tūkst. JAV dolerių, vėjo jėgainei – 1,5–2 tūkst. JAV dolerių. Nemanau, kad didelės atominės jėgainės – vienintelė išeitis. Danija, Švedija, Ispanija, Šveicarija ir kitos šalys pasiryžusios naudoti savo turimus atsinaujinančius energijos šaltinius. Lietuvos atveju pripažintina, kad nė vienas iš atsinaujinančių šaltinių negalės patenkinti visų Lietuvos energetikos poreikių. Tačiau panaudojant visus galimus išteklius, galima daug pasiekti. Kad ir vėjo jėgainės. Turint Baltijos jūros šelfe ir Lietuvos pajūryje 400–500 tokių 5 MW jėgainių, vėjuotomis dienomis būtų galima pagaminti daugiau elektros energijos negu Lietuvai reikia. Esant energijos pertekliui, tam tikru paros metu būtų galima ją akumuliuoti. Dabar tam tinkamiausia Kaišiadorių (Kruonio) hidroakumuliacinė elektrinė, galinti prireikus elektros energiją gaminti vietinėms reikmėms arba eksportui. Tokių akumuliacinių ir hidroelektrinių Lietuvoje turėtų būti daugiau.
Nors elektros gamybai naudoti gamtines dujas geras sprendimas, jas gauti visada rizikinga. Laikui bėgant dujų tiekimas gali tapti nepatikimas ne tik dėl per aukštų kainų, bet ir dėl kitokių priežasčių. Visai neseniai buvo sustabdytas dujų tiekimas per Ukrainą. Tai buvo skausminga patirtis ir kitoms Europos šalims, todėl laukti kitų malonės neverta ir neprotinga. Reikia mokytis pasinaudoti ES patirtimi ir nešvaistyti turimų išteklių. Atsinaujinančios energetinės išteklių grandinės funkcionavimui reikės daug pastangų ir finansinių išteklių, bet jos palaipsnis įgyvendinimas būtų daug lengviau pakeliamas nei ilgalaikis ir milžiniškų išlaidų reikalaujantis įsipareigojimas statyti didžiulę atominę elektrinę.
Yra ir Lietuvos patirtis, kai staiga buvo nutrauktas naftos iš Rusijos tiekimas per naftotiekį „Družba“.
Monopolininkas tiekėjas bet kada gali pasakyti, kad nuo šiol mokėsite pusantro ar du kartus brangiau už dujas ar naftą, nebent to nenumato sutartis ir yra pakankamai kuro atsargų. Teismai ir tarptautinės sankcijos gali padėti išspręsti šias problemas, bet ne tada, kai nutraukiamas energijos tiekimas. Pirkėjas neturi pasirinkimo, vadinasi, neturi energetinės nepriklausomybės. Lietuvos atveju Būtingės terminalas buvo apgalvota alternatyva. Ji padėjo išspręsti naftotiekio uždarymo sukeltas problemas. Todėl reikia ieškoti alternatyvų sprendžiant ir IAE uždarymo padarinius.
