Kaip gyvensime uždarius Ignalinos atominę elektrinę
JAV lietuviai dr. Stasys Bačkaitis, inžinierius Viktoras Jautokas ir Kanadoje gyvenantis prof. Rimas Slavickas savo iniciatyva parengė studiją, pateiktą Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai. Pasak studijos autorių, Lietuva laiku nesiėmė pakankamų priemonių savo energetiniam saugumui užtikrinti, gyventojai mažai informuoti apie galimus padarinius. Net ir specialistai šalies energetikos perspektyvas po Ignalinos AE uždarymo komentuoja skirtingai. Visa tai kelia visuomenės susirūpinimą ir nerimą. Nors energetinių pajėgumų šalyje pakanka reikiamam elektros energijos kiekiui pasigaminti, bet niekas negali užtikrinti, kad Rytų kaimynas visada bus patikimas gamtinių dujų ir naftos tiekėjas, pagaliau kas gali užtikrinti, kad šių išteklių kaina nekils. Tad ir studijos ekspertų išvada nėra optimistiška, nes Lietuva neturi pakankamai alternatyvios energijos gamybos šaltinių, taip pat ir galimybių iš kitų šalių gauti pakankamai pigios elektros energijos. Visa tai gresia nenuspėjamais padariniais, nedidina Lietuvos energetinio saugumo ir žmonių pasitikėjimo šalies ir savo ateitimi. Kalbindami vieną iš studijos autorių dr. Stasį BAČ- KAITĮ, Amerikos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos vicepirmininką mokslo reikalams, pamėginsime į problemą pažvelgti ir Amerikos lietuvių akimis.
Kartais žmonės nenori matyti problemų
Gerbiamas Stasy Bačkaiti, su Jumis susitinkame tik švenčių progomis – Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose arba štai dabar Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtoje šventėje. Ar tai reiškia, kad su Jumis reikia kalbėtis tik šventiškomis temomis?Nebūtinai. Šį kartą atvykome susirūpinę Lietuvos energetikos ateitimi. Siekėme pristatyti parengtą studiją ir pateikti išvadas Energetikos ministerijai, o tik po to pasidžiaugti Lietuvos tūkstantmečio švente. Esama įvairių nuomonių ir dėl energetikos ateities, ir dėl tūkstantmečio jubiliejaus. Pasaulis platus, gyvenimas spalvingas, tad galime domėtis įvairiomis temomis.
Šventės ateina ir praeina, o problemos lieka, jas tenka spręsti.
Atvykus į Lietuvą tų švenčių ne tiek daug teko patirti. Mačiau Lietuvos kariuomenės paradą, tūkstantmečiui skirtos dainų ir šokių šventės atidarymą. Tačiau švente džiaugtis teko labai trumpai, nes reikėjo užsiimti įvairiais moksliniais ir techniniais reikalais. Taip pat peržiūrėjau ir „repetavau“ savo pranešimą, kurį turėjau pristatyti liepos 4 dieną Energetikos ministerijoje. Su prof. R. Slavicku pateikėme savo parengtą studiją ir įžvalgas dėl padėties Lietuvos energetikos sistemoje uždarius Ignalinos atominę elektrinę. Kalbėjome, kaip galima būtų sumažinti skaudžius padarinius, kurie neabejotinai kils uždarius Ignalinos AE. Elektros energijos kaina, be abejo, išaugs, o kiek – niekas tiksliai nežino. Išsklaidyti šią nežinią bandėme prognozuodami galimą kainų didėjimą pagal kelis ekonomikos veiklos scenarijus ir elektros energijai pagaminti reikalingo kuro rūšis ir kainas.
Ar tokia studija nepavėluota? Tiesa, Lietuvos energetikos reikalai nuolat buvo nagrinėjami Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose Vilniuje ir Čikagoje, bet dažniausiai kalbėta apie nuveiktus darbus didinant Ignalinos AE reaktorių saugumą ir pristatant tarptautinį bendradarbiavimą, atliekant tos srities darbus. Aštresnių diskusijų paprastai neiškildavo, nes energetikos sekcijos pranešimų pasiklausyti ateidavo dažniausiai bendraminčiai.
Esate teisus. Diskutuoti pradėjome pastebėję sumaištį ir nežinią planuojant Lietuvos energetikos ateitį. Jeigu ir buvo kalbama – daugiausia apie techninius pasiekimus, įrangą, atliktus projektus, tačiau nebuvo keltas klausimas, kaip Ignalinos AE uždarymas atsilieps Lietuvai ir jos žmonėms. Čikagoje vykusiuose Pasaulio lietuvių simpoziumuose Energetikos sekcijoje kalbėta apie turimus ryšius su tam tikromis Amerikos energijos ir elektros planavimo bei pramonės šakomis ir tais ryšiais buvo kviečiami pasinaudoti Lietuvos mokslininkai ir elektros gamintojai. Nors iš Lietuvos mokslininkų buvo sulaukta nemažai dėmesio ir diskusijų, to niekada neparodė nei Ūkio ministerija, nei energijos gamintojai. Pastarieji buvo labai aktyviai kviečiami dalyvauti svarstymuose dėl Lietuvos energetikos ateities uždarius Ignalinos AE. Tačiau sulaukta tik tylos.
Matyt, buvo tikimasi stebuklo, kad Ignalinos AE nebus uždaryta. Buvome įpratę prie stebuklų: Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Vytauto Didžiojo universitetą, mūsų valstybė tapo Europos Sąjungos nare... Mus išlepino stebuklai, tad tikėdamiesi naujų pramiegojome ištisus 15 metų, kai Ignalinos AE klausimai galėjo būti sprendžiami.
Atrodo, jog nebuvo įsitikinimo, kad ta problema išties atsiras. Lietuvos vyriausybei sutikus su Europos Sąjungos reikalavimu uždaryti Ignalinos AE, atrodė, kad bus galima pažado nevykdyti, kad ES pakeis savo reikalavimą. Dažnai žmonės nenori matyti problemų ir galvoja, kad laikui atėjus bus galima lengvai su jomis susidoroti. Tą galima suprasti pavienių žmonių gyvenime, bet stebėtina didelėje pramonėje, kuriai patikėta beveik visos valstybės ekonominė ateitis ir žmonių gerovė.
Visi mėgstame girdėti tik malonius, gerus žodžius.
Niekam nesinori išgirsti, kad rytoj susirgs. Spręsdami šiandienos problemas mažai galvojame apie rytdieną, nors ji gresia dar didesniais sunkumais. Atėjo metas, kai Ignalinos AE uždarymo ir iš to kylančių sprendimų reikalai atsidūrė įvairių suinteresuotų grupių akiratyje. Blogai dar ir tai, kad nebuvo aiškaus valstybinio sutarimo tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kaip realiai bus sprendžiamas naujos AE statybos klausimas. Dėl naujos AE statybos iš principo sutarta, tačiau nesusitarta, o gal ir nekalbėta, po kiek kiekviena iš trijų valstybių į šią statybą įneš savo lėšų. Kai sutariama dėl indėlių, galima kalbėtis ir apie pinigais grindžiamą pažadą vykdyti įsipareigojimus.
Atsiradus ketvirtajam „žaidėjui“ – Lenkijai, – derėtis tapo dar sudėtingiau negu su Latvija ir Estija.
Kiek suprantu, Lietuva pradėjo derybas su Lenkija vienašališkai, nepasitarusi su Latvija ir Estija. Tai, žinoma, neprisidėjo prie pastarųjų pasitikėjimo šia partneryste. Tuoj po to, vienoje energetikos klausimams skirtoje konferencijoje Vašingtone, Estijos atstovai jau viešai kalbėjo apie norą statyti savo atominę elektrinę. Lietuvos motyvacija buvo gana vienpusė: pastatysime dar didesnę AE, pardavinėsime elektros energiją ir gerai pasipelnysime. Silpnoji viso to sumanymo vieta buvo ta, kad kiekvienas būsimas dalininkas neturėjo tikrų įsipareigojimų. Mūsų kaimynai jautėsi ne tiek būsimi naujos AE statytojai, kiek būsimi elektros energijos pirkėjai, o pirkėjai iki nepadeda pinigo ant stalo niekuo nėra įsipareigoję. Įsipareigojimai atsiranda nuo finansinio įnašo.
Kai rūpi tik akcininkų pelnas Buvome tikinami, kad verslas labai gerai supranta verslą, įvairių šalių mokslininkai daug geriau ir gražiau sutaria už politikus. Į energetikos „biznį“ nusprendę eiti verslo „liūtai“ parodė menkus derybinius gebėjimus, bet labai didelį apetitą siekiant būsimo pelno. Šis troškimas apakino mūsų dar liauną verslą, išryškino visą jo silpnumą ir akivaizdžius trūkumus.
Visos tos istorijos veikėjai buvo ne vien verslininkai. Buvo ir politikų, ir energetikos sistemos žmonių, gamybininkų, kurių dauguma buvo įpratę dirbti ir dar vis dirba kaip didžiulės Rusijos (anksčiau Sovietų Sąjungos) šiaurės vakarų elektros energijos sistemos padalinys. Vėliau reikalus perėmė keistai suformuotoji LEO LT (Lietuvos elektros organizacija), kurioje reiškėsi asmenys be motyvacijos ir intereso išspręsti, kaip bus galima patenkinti Lietuvos energijos poreikius nepriklausomai nuo importo. Kai pirmą kartą perskaičiau Lietuvos vyriausybės pasirašytąją sutartį su LEO LT, stačiai pasibaisėjau: nebuvo aiškiai kalbama apie Ignalinos AE uždarymą, beveik neminėti LEO LT įsipareigojimai aprūpinti Lietuvos ekonomiką ir gyventojus pigia elektros energija po IAE uždarymo, kas bus atsakingas už naujai statomą AE, neliestas priklausomybės Rusijos energetinei sistemai klausimas ir t. t. Pagrindinis dėmesys buvo telkiamas tik į akcininkų pelną.
Nors Amerikoje elektros energetikos bendrovės planuoja ir stato savo gamybinius vienetus, visos jos turi pateikti aiškius planus pavienėms valstijoms: kaip jos patenkins elektros energijos poreikius, ką, kur ir kada žada statyti. Pritarus reikiamoms institucijoms šie planai paviešinami, laukiama visuomenės palaikymo. Kartais net ir geriausi planai atmetami arba reikalaujama pakeitimų. Pavienės valstijos per Energetikos tarybą (Corporation Council) kontroliuoja elektros kainas. Taryba atstovauja vartotojams, t. y. gyventojų ir apskritai verslo, bet ne elektros gamintojų interesams. Tačiau net ir tos tarybos turi atsižvelgti į elektros tiekėjų išlaidas. Nežinau, ar yra Lietuvoje tokių visuomenės interesus ginančių politiškai nepriklausomų organizacijų. Tačiau jei nėra, būtų gerai jas įsteigti.
