Lietuvos Mokslinės Bibliotekos: mokslo šventovės ar informacijos greitkeliai?

Pradžia Nr. 17

LR Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų rugsėjo 8 d. surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Šiuolaikinė mokslinė biblioteka – moderniam mokslininkui ir visuomenei buvo aptarta daugelis mokslinei ir plačiajai visuomenei rūpimų klausimų. Diskutuota, kokia turi būti ateities mokslinė biblioteka, jos strateginės veiklos kryptys atsižvelgiant į mokslininkų poreikius ir gyvenimo keliamus reikalavimus. Kaip užtikrinti mūsų mokslininkams prieigą prie naujausių duomenų bazių, pasaulio mokslinių publikacijų? Ką čia gali padaryti pačios bibliotekos ir kur reikia valstybės sprendimų? Koks santykis turi būti tarp bibliotekose kaupiamų ir saugomų atminties reliktų, kultūros paveldo dalykų ir prieigos prie naujausios, bet greitai senstančios informacijos?

Tai ir šalies mokslinių bibliotekų ateities orientyrų paieškos.

Achilo kulnas

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Arvydas Pacevičius priminė ir kai kuriuos bibliotekų raidos momentus. Jaukios tyrimų bibliotekos modelis Europoje vyravo iki XVIII a. vidurio, kai šį modelį pakeitė bibliotekos kaip komunikuojančio mokslinės informacijos centro modelis, siejamas su Getingeno universitetu. Toks aktyvios mokslinės bibliotekos tipas Gottfriedo Ernesto Groddecko (beje, Getingeno universiteto auklėtinio) pastangomis XIX a. pradžioje iš dalies buvo įdiegtas Vilniaus universitete, su kuriuo konkuravo Tartu universitetas.

Deja, geometrine progresija augant bibliotekų fondams, mokslinės bibliotekos jau XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje tampa „fabrikais“, nepatogiais vartotojui dėl pailgėjusio kelio nuo rankraščio, dokumento, knygos iki skaitytojo. Tačiau didžiausią smūgį gražiai žaibiškos prieigos prie informacijos išteklių idėjai sudavė totalitarinė valstybė, mokslines bibliotekas pradėjusi vertinti „politinio tikslingumo“ kategorijomis ir, siekdama ideologinės kontrolės, pradėjusi bibliotekų centralizaciją, kurios padarinius Lietuvoje jaučiame iki šiol. Prisimintina, kad SSRS 1937 m., jau po garsiosios „akademikų bylos“, kuriai pretekstas buvo neva Mokslų akademijos bibliotekoje nuslėpti paskutinių Romanovų dinastijos atstovų „atsisakymo nuo sosto“ originalūs dokumentai, SSRS MA bibliotekos darbuotojų susirinkime buvo kalbama apie mokslinę biblioteką „kaip vieningą organizmą, kurio čiuptuvai (rus. ,,ščiupalcy“) privalo apimti visus mokslo-tiriamuosius institutus“. Tame posėdyje akademikas D. S. Roždestvenskis išreiškė nuomonę, svarbią visų laikų ir santvarkų mokslininkams: „Knyga vartotojui [bibliotekoje] turi būti pristatyta per dvi minutes, o ne per 2 val., 30 ar 10 min.,kaip siūlo bibliotekininkai – kito kelio nėra“.

Pirmoji A. Pacevičiaus išvada tokia: mūsų laikais mokslinė biblioteka neįsivaizduojama be patogaus, greito, efektyvaus, skaitytojo poreikius atliepiančio aptarnavimo. Diskusija žiniasklaidoje dėl Lietuvos MA bibliotekos tik išryškino šį Lietuvos mokslinių bibliotekų Achilo kulną. Antroji išvada sietina su profilinio mokslinės literatūros, ypač periodikos, komplektavimo reikalais. Ar sudarytos sąlygos šiai funkcijai vykdyti, ar vyksta koordinavimas nacionaliniu lygiu? Šalia duomenų bazių tradicinėse laikmenose komplektuojami ir saugomi informacijos šaltiniai, bet šalies mastu šios veiklos koordinavimas dar toli gražu nėra be priekaištų. Kokia toji mokslinė biblioteka turėtų būti? Pasaulinė patirtis rodo, kad nors tai ir vieša erdvė, bet ji neišvengiamai turėtų artėti prie savotiško mokslininko kūrybinės laboratorijos modelio, kai mokslininkas ilgai nenuobodžiauja laukdamas užsakytų spaudinių ar prieigos prie kitų šaltinių. Šiuolaikinė mokslinė biblioteka – vieta, kur per trumpiausią laiką galima gauti informacijos apie tam tikros srities naujausius mokslinius pasiekimus. Tokią paslaugą galėtų teikti bibliotekininkai/bibliotekininkės referentai/referentės, o mokslininkas, laukdamas rezultatų, spėtų išgerti puodelį kavos ar lietuviškos giros...

Kuri Lietuvos mokslinė biblioteka šiandien yra labiausiai priartėjusi prie tyrimų bibliotekos modelio? Į šį knygotyrininko prof. Domo Kauno klausimą A. Pacevičius, nemenkindamas akademinių bibliotekų nuopelnų, atsakė nedvejodamas: tai Lietuvos MA biblioteka, nors pastaruoju metu gal bene daugiausia kritikuota. Biblioteka leidžia tęstinį mokslo darbų rinkinį, rengia ir publikuoja fonduose saugomo paveldo tyrimų pagrindu parengtus solidžius mokslo veikalus. Prisimintina, kad bibliotekoje dirba penki mokslų daktarai – bene daugiausiai tarp visų šalies mokslinių bibliotekų.

Kol širdies nepakeitė mechatroninis siurblys

Aukštųjų mokyklų bibliotekų ateitis atrodo daug aiškesnė ir stabilesnė už daugelį kitų net valstybinį statusą turinčių bibliotekų. Bent jau tiek aiški, kiek ir pačių kai kurių aukštųjų mokyklų ateitis, nors dėl pastarųjų tenka ir paabejoti. Tačiau net jei dalis aukštųjų mokyklų būtų jungiama ar kitaip pertvarkoma, jų bibliotekos neišnyks, nes akademinis darbas neįsivaizduojamas be bibliotekos. Kitas dalykas, kokia ta biblioteka bus. Modernus pasaulis tų bibliotekų veiklos modelių yra pasiūlęs ne vieną. Iš A. Pacevičiaus minčių matyti, kad tai nėra jokia paslaptis – mūsų mokslininkai yra dirbę, tobulinęsi, susipažinę su moderniausiomis Europos ir kitų žemynų bibliotekomis. Esame informacijos greitkelyje bent jau tuo požiūriu, kad žinios mus pasiekia įvairiais kanalais, kai kurie universitetai jau patys šiuos greitkelius tiesia. Pavyzdys – Šiaulių, Kauno medicinos ir Mykolo Romerio universitetai, turintys modernias bibliotekas. Iškilo naujas Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos statinys, netrukus jame pradės veikti nauja šio universiteto biblioteka. Sprendžiant iš konkursą laimėjusio architekto Rolando Paleko Arch Studijos kūrybinės grupės projekto, daug ką turėtų nustebinti Saulėtekio alėjoje iškilsianti naujoji Vilniaus universiteto bibliotekos architektūra, kurios oficialus pavadinimas – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Pats pavadinimas rodo mūsų kompleksus ir prikišamą siekį būtinai demonstruoti savaip suvoktą modernumą, tarsi sąvoka centras būtų informatyvesnė už laiko patikrintą sąvoką biblioteka. Akivaizdu, kad be naujausių technologijų šiandien sunku įsivaizduoti modernumą, informacijos greitkelius, tačiau net ir naujausios informacinės ar kitos technologijos iš esmės juk tėra darbo priemonės, instrumentinės galimybės, o svarbiausias siekis tikriausiai nėra vien klavišų ar mygtukų maigymas, ne vien nardymas informacijos mariose, bet kai kas nepalyginamai daugiau. Kiek tos naujos galimybės mums padeda nepaskęsti naujų žinių sraute, kiek padeda atsirinkti tai, kas reikalinga, esminga, išties nauja (o gal pamiršta sena?), kiek padeda kūrybinei minčiai kopti naujais pažinimo laiptais? Kiek padeda skirti grūdus nuo pelų, neatsilikti nuo kitų kraštų (bent jau mąstymo ir kūrybos lygmeniu)? Tai, kas vyksta mūsų smegeninėse, yra nepalyginamai svarbiau ir sudėtingiau už įmantriausios technologinės įrangos procesus, tad darbo priemonės neturėtų pakeisti tikslo, tapti vien savitiksliu siekiu.

Tad gal bent senajai Vilniaus universiteto bibliotekos daliai tegul lieka šis senas garbingas pavadinimas, kur labai nejaukiai ir technokratiškai skambėtų pakaitalas – komunikacijos ar informacijos centras. Tarsi bijotume pasirodyti labai nemodernūs. Būtų gerai, jei prie naujausių technologijų ir informacijos greitkelių liktų vietos ir tokiai sąvokai kaip šventovė – bent jau mūsų širdyse, kol jų nepakeitė mechaniniai ar mechatroniniai siurbliai.

Spaudiniai užleidžia vietą skaitmeninei informacijai

Apie medicinos mokslinių bibliotekų specifiką ir kokia turėtų būti akademinė mokslinė biblioteka apskritojo stalo diskusijoje kalbėjo Kauno medicinos bibliotekos direktorė Meilė Kretavičienė, kuri yra ir Lietuvos akademinių bibliotekų asociacijos pirmininkė. Direktorei yra tekę susipažinti su moderniausiomis Europos bibliotekomis, taip pat ir akademinėmis. Šią patirtį buvo siekiama panaudoti Medicinos universiteto bibliotekos paslaugoms organizuoti pagal Europoje įprastus modernios bibliotekos reikalavimus. Kokie tie reikalavimai?

Vyrauja hibridinio tipo bibliotekos, kur teikiamos ir virtualios, ir tradicinės paslaugos. Bibliotekos virsta informacijos centrais. Matyt, teks prie tokios sąvokos priprasti, juk reformos skersvėjuose net ir mūsų universitetams teks įsiteisinti viešųjų įstaigų statusą. Gal kieno ausiai skamba ir priimtinai. Jeigu tai kelias, vedantis į „orgų“ ir „mechų“ civilizaciją (prisimenant Steveno Spielbergo filmą Dirbtinis intelektas), reikia po truputį ruoštis tam laikui, kai vietoj rytinės kavos puodelio kai kam teks gerti mašininės alyvos kaušą.

Vis dėlto gal ne viskas taip beviltiška, nes M. Kretavičienė sako, kad šiuolaikinė mokslinė arba akademinė biblioteka turėtų būti vieta mokslui, studijoms, darbui. Moksliniai tyrimai tokioje bibliotekoje galėtų būti atliekami nuo pat pradžios, pradedant informacijos ir literatūros paieška, reikiamos informacijos įsisavinimu, mokslinio darbo rašymu, maketavimu, baigiant darbo spausdinimu ir įrišimu. Iš bibliotekos mokslininkas turėtų išeiti su galutinai parašytu ir parengtu moksliniu darbu.

M. Kretavičienė pabrėžia ir edukacinio proceso bibliotekoje svarbą. Apmokant šių bibliotekų lankytojus naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, mokslininko darbas gali būti labai palengvinamas, suaktyvinamas ir pagreitinamas.

Medicinos bibliotekose be visų šių mokslinėms bibliotekoms būdingų paslaugų dar prisideda ir medicinos praktika. Tai ir yra šio tipo bibliotekų specifika: medicinos universitetai ir universitetinės ligoninės pasaulyje dirba siekdamos studijų, mokslo ir medicinos praktikos vienovės. Štai šios savotiškos trejybės kaip veikimo pagrindo ir turėtų siekti medicinos bibliotekos. Modernus pasaulis drąsiai pereina prie skaitmeninių vadovėlių, kuriais naudojasi studentai, dėstytojai ir visi lankytojai. Tendencija akivaizdi: nuo spaudinių pereiti prie elektroninės informacijos.

Didelę svarbą įgyja šių bibliotekų atviri fondai. Jeigu tie fondai nėra atviri, tai užsieniuose taip ir vadinami –
archyvas. Panaršęs elektroniniame kataloge skaitytojas susiranda reikiamo leidinio ar knygos vietą, gali skaityti, kopijuoti. Į tokią biblioteką lankytojas dažnai atsineša savo nešiojamąjį kompiuterį, pajungia jį į tinklą ir dirba.

Kiek toli gali siekti laisvė

Labai svarbu akademinėse bibliotekose jauki ir darbui palanki aplinka – formali ir neformali. Deja, Lietuvoje dar esame įpratę ir taikstomės prie nuo seno įsitvirtinusios policinės tvarkos: įeinančius ir išeinančius budriai stebi budinčioji (Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje net ir saugos tarnybos darbuotojas), jau nekalbant apie tai, kad rūbinėje tenka palikti su savimi atsineštas kai kurias net ir darbo priemones. Budintiesiems atrodo saugiau, kai lankytojas įleidžiamas tik su popieriaus lapu ir pieštuku. M. Kretavičienė sutinka, kad lankytojas bibliotekoje turi būti laukiamas, visiškai natūralu, jeigu atsineš ne tik savo nešiojamąjį kompiuterį, bet ir sumuštinį, kavos ar vaisvandenių. Iki tokios „demokratijos“ ir laisvės mūsų akademinėse bibliotekose kol kas atrodo dar toloka. Pagaliau reikalavimus reikėtų kelti ne tik bibliotekoms, bet ir lankytojams, kurių pasirengimas tokiai laisvei kartais dar labai abejotinas.

Taigi be abipusio artėjimo – akademinių bibliotekų teikiamų galimybių ir lankytojų pasirengimo jomis tinkamai naudotis – namų jaukumo bibliotekose nepasieksime, nors to siekti būtina. Pagaliau kito kelio ir nėra: mokslinės bibliotekos bus reikalingos tiek, kiek bus naudingos ne pačios sau, bet lankytojams, kiek atlieps jų poreikiams. Gerų pavyzdžių esama – tai ta pati M. Kretavičienės vadovaujama Kauno medicinos universiteto biblioteka. Lankytojams leidžiama joje dirbti, valgyti ar gerti kavą. Per dvejus metus, kai ši biblioteka dirba, nebuvo atvejo, kad neatsargus skaitytojas išpiltų kavos ant kompiuterio klaviatūros ar vertingos knygos. Vadinasi, abipusis pasitikėjimas ir pagarba pasiteisina.

M. Kretavičienė ypatingą dėmesį atkreipė į patogaus darbo laiko bibliotekose organizavimą. Patogu pirmiausia turi būti lankytojams, o ne bibliotekininkams. Ne paslaptis, kad kai kurios bibliotekos taip „organizuoja“ darbą, kad užsidaro 17 valandą, kai dauguma skaitytojų tik ir gali pradėti jomis naudotis. Bent jau 12 valandų mokslinė biblioteka turėtų dirbti, o kai kurios šiuolaikinės bibliotekos užsienyje dirba visą parą. Įdomu, kad ir žinomas italų kalbininkas Gvidas Mikelinis pasakojo, kaip vienos Vokietijos universiteto bibliotekos tarnautojos jam davė raktą nuo bibliotekos su teise dirbti vienam kad ir visą naktį. Tarkime, išskirtinis atvejis, bet daug pasakantis.

Šiuolaikinė akademinė biblioteka turi organizuoti grupinio mokymosi kabinetus, nes naujos šiuolaikinės informacinės technologijos, garso ir vaizdo technika diegiama ir atnaujinama nuolat, tad ja būtina išmokti naudotis netrukdant kitiems lankytojams. Akademinėse bibliotekose nuolat turi vykti mokymo kursai įvairiomis temomis. Užsienyje jie ir vyksta – iš anksto užsirašoma į kursų lankytojų sąrašus. Lietuvoje pasitenkinama turimomis kompiuterinio raštingumo žiniomis, nors pasimokę tokiuose kursuose ateityje gerokai sutaupytų laiko, produktyviau ir kūrybiškiau dirbtų.

Mokslinė biblioteka turi būti automatizuota, kad lankytojai galėtų patys apsitarnauti. Dabartinės technologijos, automatai be bibliotekininko įsikišimo leidžia knygą pasiimti, ją užregistruoti, o paskui grąžinti. Grąžintos knygos automatiškai rūšiuojamos, o tai labai svarbu pačiai bibliotekai, nes galima išlaisvinti paprastai aukštąjį mokslą baigusias bibliotekininkes, kurios priverstos dirbti rutininį techninį darbą. Tai šalies intelekto nuvertinimas. Tie išlaisvinti aukštos kvalifikacijos darbuotojai, išvaduoti iš rutininių darbų, gali mokyti lankytojus naudotis naujomis informacinėmis technologijomis, rengti kursus, rašyti projektus ir t. t.

Jau nekalbame apie budėtojas, kurios įleidžia ir išleidžia iš bibliotekos lankytojus. Tą funkciją puikiausiai gali atlikti automatas, nuskaitęs skaitytojo bilieto kodą, jei reikia, galima įrengti stebėjimo kamerą.

Yra daugybė virtualių paslaugų, kurios labai pasiteisina: prieiga prie skaitmeninio katalogo, išankstinis knygų rezervavimas, pagaliau per kompiuterį iš namų ar savo darbo vietos galima peržvelgti savo elektroninį formuliarą, kuriame būtų matyti, kokias knygas skaitytojas paėmęs, kada turi grąžinti ir t. t. Tai vis šiuolaikinės mokslinės bibliotekos funkcijos.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas