Lietuvos mokslinės bibliotekos: mokslo šventovės ar informacijos greitkeliai?

Mokslinių bibliotekų sistemos ir praktikos, bendrosios bibliotekininkystės ir informacijos mokslų teorijos neatitikties padariniai kaip yla iš maišo išlindo užvirus aistroms dėl Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos tolesnio likimo. Diskusijų metu atsivėrė sisteminės mokslinių Lietuvos bibliotekų bėdos, kurios turėjo anksčiau ar vėliau išlįsti. Akivaizdu, kad nesusikalbama. Ir ne todėl, kad vieni protingesni už kitus, moderniau mąsto ar turėjo daugiau galimybių pasižmonėti po pasaulį. Viena iš nesusikalbėjimo priežasčių yra ta, kad sprendžiant visuomenei rūpimus klausimus remiamasi skirtingais kriterijais ir vertybiniais matais.

Prasidėjusi mokslo ir studijų pertvarka neišvengiamai paveiks ir mokslines bibliotekas, bet prieš tai būtina atsakyti į svarbiausią klausimą: kokia ta mokslinė biblioteka turi būti, kokios šiandien reikia patiems mokslininkams? Vargu ar kas prieštaraus minčiai, kad mokslinės bibliotekos kaip darbo ir komunikacinės erdvės vaidmuo buvo ir lieka labai svarbus. Kaip užtikrinti mūsų mokslininkams prieigą prie naujausių duomenų bazių, pasaulio mokslinių publikacijų? Ką čia gali padaryti pačios bibliotekos ir kur reikia valstybės valingo įsikišimo? Koks santykis turi būti tarp bibliotekose kaupiamų ir saugomų atminties reliktų, kultūros paveldo dalykų ir prieigos prie naujausios, bet greitai senstančios informacijos?

Koks bus mokslinių bibliotekų tinklas

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius įžangos žodyje patikino, kad diskusija rengiama ir numatoma mokslinių bibliotekų pertvarka bus vykdoma ne tam, kad būtų sutaupyta lėšų, uždarant kai kurias bibliotekas, bet tam, kad mokslinėms bibliotekoms skiriami finansiniai ištekliai ir žmogiškasis potencialas būtų panaudojami kuo optimaliausiai, su kuo didesne nauda bibliotekų lankytojams. O jei taip, išties reikėtų galvoti ne kaip sutaupyti bibliotekų ir lankytojų sąskaita, bet kaip tas bibliotekas patobulinti iki moderniame pasaulyje įprastų reikalavimų. Viltį teikiančių ženklų esama, vienas iš jų – šiais metais priimtas sprendimas ES struktūrinės paramos lėšas skirti Mokslinės komunikacijos centro Saulėtekio slėnyje statybai ir kūrimui. Yra ir kitas šią vasarą pradėtas projektas eMoDB.LT: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai. Jis skirtas mokslinių duomenų bazių prenumeratai.

Esamas mokslinių bibliotekų tinklas susiformavo dar tarybiniais laikais, nors nepriklausomybės metais mokslo ir studijų institucijų tinklas, reikalavimai mokslinei veiklai, šiuolaikinės techninės galimybės sunkiai palyginamos su buvusiomis. Bet mokslinių bibliotekų tinklas iš esmės nesikeitė ir štai šioje neatitiktyje ministras
G. Steponavičius mato problemą, kurią būtina spręsti. Labai gerai, kad prieš imantis sprendimų bandoma diskutuoti, išklausomi mokslinių bibliotekų darbuotojai ir mokslininkai.

Užduodamas diskusijai toną ministras siūlė kartu pasvarstyti, kokios yra ir gali būti mokslinių bibliotekų veiklos, kylančios iš jų pačių iniciatyvos leidyboje, tyrimų ir kultūrinėje srityse. Svarbu ir kiekvienos konkrečios mokslinės bibliotekos paskirtis, specializacija, fondai ir jų komplektavimo pobūdis, paslaugų skaitytojams asortimentas. Vis sparčiau mokslinė bibliotekų medžiaga perkeliama į elektroninę terpę. Prasidėjus mokslo institutų pertvarkai jie integruojami į universitetus, slėnius, formuojasi fizinių, gamtos mokslų ir medicinos centrai. Todėl būtina ieškoti atsakymų į klausimą, koks turi būti naujas mokslinių bibliotekų tinklas. Pasak ministro G. Steponavičiaus, mokslinės bibliotekos turi būti pirmiausia parankios ir naudingos mokslininkams, atliepti jų poreikiams.

Ministras pakvietė bendromis bibliotekų darbuotojų ir mokslininkų jėgomis išdiskutuoti klausimus dėl vieningos elektroninės informacinės sistemos kūrimo, būtinos mokslinės informacijos, duomenų bazių plėtros, naujausių leidinių užsakymų ir kitų neatidėliotinų darbų. Matyt, nerealu keliolikoje bibliotekų užsakinėti ir kaupti svarbiausias pasaulio duomenų bazes, mokslinės informacijos šaltinius. Reikės valstybės lygmens sprendimo dėl mokslinių bibliotekų specializacijos ir pasirinkimo, kur vienokia ar kitokia informacinė medžiaga būtų prieinamiausia skaitytojams.

Apskritojo stalo diskusijoje iškeltos idėjos turėtų rasti vietą būsimoje galimybių studijoje, kuri turėtų tapti paspirtimi Lietuvos mokslinių bibliotekų modernizavimo darbe. Galimas dalykas, bus inicijuota galimybių studija, kurios reikalingumas jau aptartas su Kultūros ministerija ir veikiausiai bus dviejų ministerijų bendras darbas. Numatoma pasitelkti ir užsienio ekspertus.

Ministras pirmiausia pabrėžė ne bibliotekų tinklo optimizavimo, ne atskirų bibliotekų uždarymo ir ne iš piršto laužtų sprendimų siekio, bet bibliotekų modernizavimo svarbą. Šis tris kartus pakartotas neiginys rodo, kad ministerijos vadovybė sugeba daryti išvadas iš kai kurių gal ir pernelyg skubotų į viešą erdvę prasismelkusių idėjų, kad ir dėl Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos tolesnio likimo„optimizavimo“.

G. Steponavičius įvardijo ir pasiūlė diskutuoti šiais gana ambicingais klausimais: kokios mokslinės bibliotekos reikia šiuolaikinei Lietuvai; kokios naujovės padėtų šiuolaikinius mokslo leidinius padaryti kuo prieinamesnius mokslininkams; koks Lietuvos mokslinės bibliotekos (ar bibliotekų) santykis su kitomis šalies bibliotekomis, taip pat universitetų bibliotekų santykis su kitomis bibliotekomis?

Iš valstybinių tapo specialiomis?

LR Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Ramunė Petuchovaitė pranešime Valstybinės reikšmės bibliotekų būklė Lietuvoje ir tendencijos pristatė šalies bibliotekų sistemą, jos sudėtines dalis, pateikė situacijos analizę ir pasiūlymus, kas turėtų būti daroma. Priminsime, kad Kultūros ministerija atlieka bibliotekų valstybinio valdymo institucijos funkcijas.

Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas nustato, kad tam tikros bibliotekos turi valstybinės reikšmės bibliotekų statusą. Tą statusą jos įgijo dėka fonduose sukaupto rašto ir kultūros paveldo, kuris yra išskirtinai svarbus mokslui, kultūrai ir šalies ūkiui. Šios bibliotekos atlieka tam tikrą vaidmenį bibliotekų sistemoje, koordinuoja specialiųjų bibliotekų veiklą.

Lietuvos bibliotekų sistema taip pat nustatyta įstatymu, ją sudaro Lietuvos nacionalinė biblioteka, apskričių ir savivaldybių viešosios bibliotekos, mokslo ir studijų institucijų bibliotekos, mokyklų (išskyrus aukštąsias) bibliotekos ir specialiosios bibliotekos. Įstatymu įteisintos penkios valstybinės reikšmės bibliotekos: Lietuvos aklųjų, Lietuvos medicinos, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos technikos ir Vilniaus universiteto bibliotekos. Įdomu, kad pranešėja Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos medicinos ir Lietuvos technikos bibliotekas priskyrė prie specialiųjų bibliotekų. Apie šias tris bibliotekas šiuo metu bene daugiausia kalbama, rašoma, jų ateitis pasirodė besanti toli gražu ne tokia užtikrinta, kaip ligi šiol galėjo atrodyti.

Buvo pabrėžta, kad specialiųjų bibliotekų veiklos pagrindinė funkcija yra informacinė, jos aprūpina reikalinga informacija tam tikros rūšies specialistus arba tam tikros institucijos specialistus. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos lankytojai, t. y. specialistai (derinantis prie valdiškų paragrafų) – tai mokslininkai, Lietuvos medicinos bibliotekos – sveikatos apsaugos sistemos infrastruktūros darbuotojai, o Lietuvos technikos bibliotekoje sukauptos informacijos vartotojai turėtų būti verslininkai, ūkio ir pramonės specialistai. Dar pastebėta, kad specialiųjų bibliotekų vienas iš bruožų yra tas, kad jos finansuojamos iš steigėjo, šiuo atveju iš valstybės biudžeto ir aptarnauja steigėjo nustatytą vartotoją. Tai ir sudaro specialiųjų bibliotekų pagrindinį skirtumą nuo viešųjų bibliotekų: pastarosios aptarnauja visus be išimties lankytojus, kurie nori bibliotekos paslaugomis naudotis, o specialiųjų bibliotekų vartotojų diapazonas griežtai apibrėžtas.

Valdininkų schemose viskas labai vienareikšmiška ir aišku: čia nėra vietos sentimentams, polėkiui ar jausmui, tačiau realus gyvenimas ne visada skaitosi su dirbtinėmis schemomis, kurios tokios aiškios ir patogios „ant popieriaus“. Tikriausiai ne vienam vilniečiui yra tekę būti visų trijų minėtų bibliotekų skaitytojais, nors nebūtinai jie buvo mokslininkai, sveikatos apsaugos sistemos darbuotojai, net nebūtinai verslo, ūkio ar pramonės „specialistai“. Naudojosi šių bibliotekų teikiamomis paslaugomis net neįtardami, kad iškrenta iš schemų ir paragrafų maišalynės. Anot Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorės Emilijos Banionytės, nors specialiųjų bibliotekų ir vartotojų diapozonas apibrėžtas, visos specialiosios bibliotekos yra atviros visuomenei ir bet kuris Lietuvos gyventojas gali tapti jų vartotoju – niekas neišvarys, atvirkščiai – apsidžiaugs, kad atėjote.

Kol netrenkė perkūnas

R. Petuchovaitė remiasi duomenimis, kurie rodo, kad specifinių paslaugų paklausa mažėja, nes tradicinės paslaugos jau neatitinka vartotojų poreikių (tiek paslaugų turinio, tiek formos požiūriu), nors bibliotekų fondai akivaizdžiai didėja. Išvada peršasi savaime: šių bibliotekų ir paslaugų asortimentas nebeatitinka kintančių lankytojų poreikių. Ima vyrauti archyvinės ar depozitinės bibliotekos vaidmuo. Visai galimas variantas, nes šios bibliotekos atlieka paveldo apsaugos funkciją, kaip kad Bibliotekų įstatyme ir numatyta, bet blogybė ta, kad nepakanka lėšų šių bibliotekų atnaujinimui iš esmės. Išvada: veikiausiai nepavyks išlaikyti visų šių bibliotekų tradicinių funkcijų, ir ne vien dėl to, kad mažai pinigų. Keičiasi švietimo, ūkio, sveikatos apsaugos infrastruktūra ir infostruktūra, paslaugas pradeda teikti ir kiti sistemos dalyviai, pvz., akademinės bibliotekos. Į pastarąjį sektorių investuojama labai daug lėšų pasitelkiant ir ES Struktūrinių fondų lėšas. Užtenka apsilankyti atnaujintoje Šiaulių universiteto bibliotekoje, naujose Kauno medicinos universiteto ar Mykolo Romerio universiteto bibliotekose, kad įvertintume įvykusius pokyčius. Statoma Vilniaus pedagoginio universiteto biblioteka, o Saulėtekio alėjoje netrukus prasidės Vilniaus universiteto bibliotekos (pavadintos mokslinės komunikacijos centru) statyba, kuriai bus skirta apie 100 milijonų litų.

Su Lietuvos technikos bibliotekos paslaugomis konkuruoja LR Ūkio ministerijos finansuojami Verslo informacijos ir Turizmo informacijos centrai. Šis tinklas neatstoja visų Technikos bibliotekos paslaugų diapazono, bet vartotojai beveik tie patys.

Pasaulyje skirtumai tarp įvairių bibliotekų tipų mažėja, užtat platėja informacijos šaltinių įvairovė, patys šaltiniai globalėja. Bibliotekos vis glaudžiau bendradarbiauja, keičiasi informacija, tampa mokslinės komunikacijos sistemos dalyvėmis, joms tenka prisitaikyti prie mokslinės leidybos ir duomenų bazių kaitos.

Pastebimos labai panašios specialiųjų bibliotekų veiklos tendencijos įvairiose šalyse: aptarnaujamas tik specifinis skaitytojų kontingentas, o tai gali grėsti, kad dalis skaitytojų bus prarasta. Jeigu taip atsitiks, gali baigtis tokių bibliotekų uždarymu. Ar tai gresia ir trims dažniausiai minimoms Lietuvos bibliotekoms? R. Petuchovaitė tokio pranašo vaidmens nesiėmė, tačiau jos išvada aiški: jeigu mūsų specialiųjų bibliotekų veikloje nebus imtasi pokyčių, anksčiau ar vėliau ligi tokios pabaigos gali tekti ateiti.

Gyvenimas keičiasi, todėl ir bibliotekos negali išlikti tokios pat visą laiką, antraip praras informacinių paslaugų teikimo galias. Atsidūrusios žinių srautų periferijoje bibliotekos mirs. Natūralia ar pagreitinta mirtimi – kitas klausimas, bet bibliotekoms nuo to nelengviau. Kol to neatsitiko, pats laikas keistis, o diskusijos visada naudingos, nors šiomis sąlygomis gali atrodyti ir šiek tiek pavėluotos.

Kaip pirmą būtinybės dalyką R. Petuchovaitė įvardijo išsamios paslaugų ir turimų išteklių naudojimo analizės būtinybę. Tokią analizę ar savianalizę galėtų atlikti ir pačios bibliotekos. Laukiamas tokios savianalizės rezultatas – skirti ir turimi ištekliai turėtų būti perskirstyti tokiu būdu, kad vartotojai nukentėtų mažiausiai, gautų kuo kokybiškesnes paslaugas.

Būtinas valstybinės reikšmės bibliotekų veiklos įvertinimas, kurį galima atlikti Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų jėgomis. Svarbiausia – reikia naujos Lietuvos bibliotekų ateities vizijos, bibliotekų išskirtinių kompetencijų apibrėžimo: kuo viena ar kita biblioteka išsiskiria esamoje ar išsiskirs būsimoje bibliotekų sistemoje, kodėl būtent tokių jos kompetencijų reikia. Kol viso to nėra, virš mokslinių bibliotekų tvenkiasi debesys. Išlikti šalia informacijos greitkelio reikš neišvengiamą atskirų bibliotekų mirtį. Išeitis viena – pačioms mokslinėms bibliotekoms tapti tuo informacijos greitkeliu.

Duomenų bazes prenumeruoti apsimoka

Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorė Emilija Banionytė, kuri yra ir Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė, skaitė pranešimą Mokslinės bibliotekos ir elektroninė informacija: prenumeruojamos duomenų bazės.

Elektronines duomenų bazes Lietuvos mokslinės bibliotekos pradėjo naudoti nuo 1992 m., kitos – kiek vėliau, o didžioji dauguma – nuo 1999 metų. Prieš dešimtmetį bibliotekos dirbo savarankiškai, derėjosi su leidėjais, už simbolinę kainą gaudavo vadinamąją įžanginės kainos prieigą arba net teisę nemokamai naudotis duomenų bazėmis. Šitaip norėta kitas bibliotekas ir vartotojus prisijaukinti turint viltį, kad po kurio laiko jos taps mokiais klientais. Taip ir atsitiko. Kadangi bibliotekos informacija tarpusavyje nesidalijo, dvi viena šalia kitos esančios bibliotekos kartu derėdavosi su tuo pačiu leidėju dėl tos pačios duomenų bazės prenumeratos. Reikalai pasikeitė, kai 1999 m. per Atviros Lietuvos fondą (ALF) visai Lietuvai užprenumeruotas EBSCO Publishing (eIFL.net) duomenų bazių paketas.

ALF uždarius savo bibliotekų programą mokslinių duomenų bazių prenumerata vyksta per Lietuvos mokslinių bibliotekų asociaciją (LMBA). Asociacija jungia visas suinteresuotas Lietuvos bibliotekas, ne vien akademines. Jeigu asociacijos steigėjos buvo 24 bibliotekos, tai šiuo metu asociacija jungia net 48 narius: 19 universitetų ir 13 kolegijų bibliotekas, Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, LMA biblioteką, 5 Lietuvos mokslo institutų, 4 specialiąsias ir 5 apskrities viešąsias bibliotekas.

Svarbiausia LMBA užduotis – prenumeruoti elektronines duomenų bazes asociacijos narėms ir kitoms bibliotekoms – tai LMBA įstatų formuluotė. Per Asociaciją prenumeruoja per 60 duomenų bazių, daugiausia universalių. Tapo prieinama informacija, ypač iš socialinių mokslų srities, kuri buvusioje santvarkoje dėl cenzūros buvo ribojama ar net visai neprieinama. Prenumeruojamos ir itin brangios gamtos ir tiksliųjų mokslų duomenų bazės. Kai kurios bibliotekos savarankiškai prenumeruoja joms rūpimas specifines duomenų bazes, kai kurios duomenų bazes prenumeruoja ir per tarptautinius bibliotekų konsorciumus. 13 LMBA narių individualiai prenumeruoja apie 40 duomenų bazių. Ką prenumeruoti, sprendžia pačios bibliotekos, kurios už tai moka ir dalį mokesčio. Kitą dalį moka LMBA, kuri šiam reikalui lėšų gauna iš valstybės, t. y. iš Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų. LMA biblioteka per asociaciją prenumeruoja 21 duomenų bazę, o savarankiškai – vieną, Lietuvos technikos biblioteka – 13, savarankiškai 3, Lietuvos medicinos biblioteka – 17 ir 3. Universitetų bibliotekos per LMBA prenumeruoja nuo 4 iki 44 duomenų bazių.

LMA bibliotekoje, kuri aptarnauja ir 8 mokslo institutus, daugiausia naudojamos fizikos duomenų bazės. Vilniaus universiteto biblioteka yra absoliuti lyderė tarp universitetų. Iškalbinga tų duomenų bazių, naudojamų atskirose bibliotekose statistika, bet jos šiame rašinyje nenagrinėsime – tai galėtų būti kitos publikacijos tema. Tik pastebėsime, kad vieną straipsnį parsisiųsdinti per tarpbibliotekinį abonementą kainuoja apie 50 litų (20 JAV dolerių), o per duomenų bazes tą patį straipsnį galime gauti daug pigiau. Taigi duomenų bazes prenumeruoti apsimoka.

Šią vasarą pradėtas vykdyti naujas ES Struktūrinių fondų projektas eMoDB.LT: Elektroninių mokslo duomenų bazių atvėrimas Lietuvai, kurio vertė 30 mln. litų. Projekte numatyti mokymai, duomenų bazių prenumerata ir duomenų archyvų pirkimas. Bus užprenumeruota 60 duomenų bazių ir nupirkti 5 archyvai. Deja, vėluojama su projekto pradžia, gan sudėtinga bibliotekų prenumeratorių atranka per aukštojo mokslo šalyje reformą. Bibliotekos nebeišgali prenumeruoti mokslinių popierinių žurnalų, nes jų kaina neprognozuojamai kyla, o atsisakyti prenumeratos negalima, jei ji yra susieta su duomenų bazių prenumerata – esama tam tikrų reikalavimų ir įsipareigojimų leidėjams. Šią problemą bandoma spręsti pereinant tik prie elektroninių mokslinių žurnalų prenumeratos per duomenų bazes. Mokslinių žurnalų leidėjai yra monopolistai, todėl jie diktuoja sąlygas. Kai duomenų bazė, kuri vienai bibliotekai prieš metus kainavo 25 tūkst. dolerių, šiemet jau kainuoja 34 ar net 43 tūkst., tai jau ne juokas. Ir tai ne pačios brangiausios Lietuvoje prenumeruojamos duomenų bazės kaina. Mokslinė informacija kainuoja brangiai, todėl jos prenumerata turi būti labai apgalvota ir pasverta.

Apie tyrimų bibliotekas

Pats pavadinimas – mokslinė biblioteka – rodo, kad toje bibliotekoje turi būti vykdoma mokslinė veikla, bet būtent šie dalykai Lietuvoje nėra sureguliuoti ar bent kiek aiškiau apibrėžti. Kokie moksliniai tyrimai turi būti atliekami mokslinėje bibliotekoje? Ko gero, į šį klausimą gautume tiek skirtingų atsakymų, kiek būtų užklaustųjų. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto narys dr. Arvydas Pacevičius pranešime Mokslinių bibliotekų sampratos ir funkcijų kaita kai kuriuos problemiškus dalykus pamėgino paaiškinti nagrinėdamas mokslinių bibliotekų apibrėžties klausimus, jų tipologijos įvairovę ir funkcijų kaitą. Pastarosios skirstomos į pamatines, mažai kintančias (pavyzdžiui, kultūrinės atminties išsaugojimo) ir naujas, informacinių technologijų skverbties nulemtas funkcijas. Mokslinės bibliotekos pamatinės funkcijos yra socialinės ir pastebimos kitų bibliotekų – pavyzdžiui, viešųjų – veikloje. Prie jų galima priskirti informacijos akumuliacinę, arba kaupimo funkciją, taip pat komunikacinę funkciją, apimančią, be kita ko, skaitytojų aptarnavimą ir bibliotekos ryšį su aplinka. Mnemoninė, arba atminties saugojimo funkcija, taip pat būdinga visoms bibliotekoms. O štai informacinę funkciją, neatsiejamą nuo tokių reiškinių kaip duomenų bazės, institucinės talpyklos, galima laikyti nauja. Pasaulyje ji tampa viena svarbiausių mokslinės bibliotekos funkcijų, bylojančių apie naują mokslo informacinę infrastruktūrą, kurioje ypatingą reikšmę įgauna informacijos valdymas. Lietuvoje pastebimas ne-atitikimas tarp šios funkcijos sklaidos ir supratimo, kaip ji reiškiasi ir veikia.

Moksliniai tyrimai bibliotekose siejami su mokslo informacija ir komunikacija. Tačiau Lietuvos bibliotekų įstatyme iš viso nėra išskiriamos ir apibrėžiamos mokslinės, tyrimų ar akademinės bibliotekos, apskritai nėra tokių sąvokų, o tik mokslo ir studijų institucijų bibliotekos. Pasauliniai pavyzdžiai rodo, kad minėtieji tyrimai, kuriuos atlieka bibliotekos mokslinis personalas, gali būti labai įvairūs. Mokslinėje bibliotekoje atliekamų tyrimų neturėtume sieti vien su humanitariniais mokslais, kaip kad yra šiuo metu, mat dabar ypač aktualūs bibliometrijos ar webometrijos tyrimai. Kita vertus, moksliniai tyrimai aptariamose bibliotekose nėra savitiksliai, bet glaudžiai siejasi su minėtomis pamatinėmis bibliotekų funkcijomis, papildančiomis viena kitą. Dėl tyrimų bibliotekų (angl. Research Library) reikėtų pasakyti daugiau. Šis terminas pasaulyje prigijęs, vartojamas, bet ne Lietuvoje. Kaip pavyzdį A. Pacevičius priminė Volfenbiutelio tyrimų biblioteką (Wolfenbüttel Forschungsbibliothek) Vokietijoje. Nuo 1968 iki 1991 m. ši biblioteka tapo tikru mokslinių tyrimų ir pasaulio mokslininkų traukos centru, kurį aplanko ir lietuviai.

A. Pacevičiaus apibendrinimas: Lietuvoje mokslinės bibliotekos suvokiamos labiau kaip instrumentas, dailiai dekoruotas kaip renesanso ar baroko laikų puošni mokslininkų pagalbininkė ir įrankių skrynutė, kurioje kaupiamos mokslo žinios. Deja, norint ją atverti reikia tam tikrų pastangų. Kitaip tariant, kaupimo ir atminties saugojimo funkcija nusveria svarbiausią – mokslininko skaitytojo aptarnavimo funkciją ir misiją. Instrumentinis mokslinių institutų bibliotekų Lietuvoje pobūdis ir samprata lemia atitinkamas akumuliacines, o ne mokslo komunikacijos ar tyrimų funkcijas. Mokslinės bibliotekos paslaugų vartotojas, būdamas kad ir viešojoje erdvėje, turi jaustis taip pat jaukiai kaip ir savo namuose ar tyrimų laboratorijoje. Deja, Lietuvoje ligi šiol neapibrėždami ir neįteisindami šios mums visiškai naujos mokslinės bibliotekos sampratos vargu ar galime kalbėti apie mokslinę biblioteką kaip kūrybingą tyrimų vietą.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Būsimasis Mokslinės komunikacijos centras Saulėtekio slėnyje iškils Lietuvai būdingame kraštovaizdyje, kurį tarsi atkartos naujasis bibliotekos pastatas (architektas Rolandas Palekas)

LR Švietimo ir mokslo ministerijos apskritojo stalo diskusijos „Šiuolaikinė mokslinė biblioteka – moderniam mokslininkui ir visuomenei“ bendras vaizdas

VU Komunikacijos fakulteto bibliotininkystės ir informatikos mokslų instituto lektorė dr. Zinaida Manžuch, Lietuvos medicinos universiteto bibliotekos direktorė Meilė Kretavičienė, LR švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, ministras Gintaras Steponavičius ir kultūros viceministras Liudas Šukys

Atnaujintoje Šiaulių universiteto bibliotekoje studentams yra puikios sąlygos naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis

Šiaulių universiteto bibliotekos rekonstrukcijai panaudotos Europos Sąjungos Struktūrinių fondų lėšos

Apie Lietuvos mokslinių bibliotekų dabartį ir ateitį diskutavo Lietuvos mokslinių bibiliotekų asociacijos adminsitracijos vadovė Aušra Vaškevičienė, Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorė Emilija Banionytė, LR Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Ramunė Petuchovaitė ir VU Komunikacijos fakulteto bibliotininkystės ir informatikos mokslų instituto lektorė dr. Zinaida Manžuch

Modernios architektūros erdvės Šiaulių universiteto bibliotekoje