MOKSLASplius.lt

Katalikybė Klaipėdos krašte 1923–1939 metais

Prof. Arnoldas PIROČKINAS Klaipėdos Šv. Trejybės katalikų bažnyčia

Skirtingos Didžiojoje Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje dominuojančios tikybos nuo seno buvo tam tikra kliūtis jungtis abiejų dalių lietuviams – didlietuviams ir lietuvininkams. Tikybiniai skirtumai ypač pabrėžti kilus kalboms apie galimą Klaipėdos krašto prijungimą prie 1918 m. pasiskelbusios nepriklausoma valstybe Didžiosios Lietuvos. Lietuvininkų būgštavimus gudriai kurstė abiejų Lietuvos dalių sujungimo priešingai – vokietininkai. Katalikybės grėsme visą laiką jie manipuliavo ir po 1923 m., kai kraštas autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Tad pamėginkime pažiūrėti, kiek buvo pagrįsti tie bauginimai ir baiminimaisi.

Visų pirma po 1923 m. vokiečiai ir jų įtakai pasidavę lietuvininkai katalikybės grėsmingumą pabrėždavo ir kartu krašto priklausymą Lietuvai kvestionuodavo nurodydami, kad sparčiai gausėjo katalikų ir katalikiškų bažnyčių. Tai esąs Lietuvos vyriausybės politikos padaras. Čia iš karto tinka paklausti: kuriai tų laikų Lietuvos vyriausybei galėtume prikišti puoselėjus net rūpestingai slepiamą kėslą katalikinti Klaipėdos kraštą? Norint kraštą katalikinti, reikėjo turėti savo rankose krašto katalikų bažnyčią. Tad nepraleiskime progos pasižiūrėti, kiek pati katalikų bažnyčia galėjo realizuoti tariamus Lietuvos vyriausybių ketinimus. Vien imigrantų katalikų iš Didžiosios Lietuvos spartus gausėjimas nėra įrodymas Lietuvos vyriausybes ketinus katalikinti Klaipėdos kraštą.

Taigi 1920 m. rugsėjo 20 d., kaip nurodo Mažosios Lietuvos enciklopedija (t. II, 2003, p. 174 ir 200; toliau MLE), Klaipėdos krašte iš viso būta 5383 katalikų (3,8 proc. visų gyventojų): 2394 vokiečių, 2810 lietuvių, 59 „dvikalbių“ (t. y. tautiškai neapsisprendusių klaipėdiškių) ir 120 kitų tautybių. Katalikai priklausė keturioms parapijoms: Klaipėdos, Šilutės (Žibų), Viešvilės ir Ropkojų. Jas aptarnavo keturi vokiečių tautybės kunigai. Parapijos, sudariusios vadinamąjį dekanatą, buvo pavaldžios istorinėje Prūsų žemėje įsikūrusiai Varmės vyskupijai. Tad kol Klaipėdos katalikų bažnyčia priklausė Vokietijoje esančiai vyskupijai, kol parapijoms vadovavo vokiečiai kunigai, o parapijose beveik pusė parapijiečių buvo vokiečiai, dominavę ekonomiškai ir kultūriškai, kiek buvo įmanoma per ją vykdyti lietuvišką politiką?

Beje, Klaipėdos krašto katalikų bažnyčios priklausomybė Varmės vyskupijai vokietininkams buvo vienas iš argumentų 1923–1925 m. ginče dėl evangelikų bažnyčios atskyrimo nuo Vokietijos (visų pirma nuo Karaliaučiaus konsistorijos) bažnytinių institucijų: jeigu katalikams nedraudžiama likti svetimos valstybės vyskupijos administracijoje, tai kodėl kėsinamasi į evangelikų liuteronų norą neatsiskirti nuo Vokietijos motiniškosios bažnyčios?

Tokia padėtis buvo iki 1926 m. balandžio 4 d., kai popiežius Pijus XI bule Lithuanorum gente keturias Klaipėdos krašto bažnyčias atskyrė nuo Varmės vyskupijos ir įjungė į sukurtą Lietuvos bažnytinę provinciją kaip atskirą administracinį vienetą prelatūrą, priklausančią Žemaičių (Telšių) vyskupijai. Šis Klaipėdos katalikų bažnyčios perdavimas Lietuvai padarytas be jos vyriausybės pastangų: tai buvo savotiška „dovana“ ar kompensacija Lietuvai už 1925 m. vasario 10 d. konkordatą su Lenkija, kuriai buvo perduota jos užgrobta Vilniaus vyskupijos dalis. Tuo buvo pripažinta Vilniaus ir krašto aneksija ir inkorporavimas į Lenkijos Respubliką.

Parankinėje literatūroje nepavyko aptikti, kodėl, iki tol Klaipėdos katalikų bažnyčia turėjusi dekanato statusą, dabar buvo pavadinta prelatūra. Tai ne atsitiktinis terminų keitimas. Klaipėdos prelatūra rodytų skirtingą nuo dekanato statusą Telšių vyskupijoje. Jeigu prelatūros vadovas buvo skiriamas paties popiežiaus (šito dalyko taip pat niekas nenurodo), tai veikiausiai ji nebuvo visiškai pavaldi vyskupui ordinarui kaip dekanatai. Prelatūros, matyt, būta gana savarankiško, autonomiško vieneto vyskupijos sudėtyje. Šią prielaidą patvirtintų tas faktas, kad buvęs dekanas Albertas Danelauckis, nepaisant jo provokiškos laikysenos, dirbo šiame poste iki 1944 metų. Vis dėlto prelatūroje radosi šiokių tokių palankesnių lietuviams tendencijų: iš lengvo, vis didėjant lietuvių skaičiui parapijose, daugėjo ir lietuvių kunigų. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad prelatūros vadovas ir vokiečiai kunigai būtų savo veiklą orientavę lietuviška linkme.

1927 m. informaciniame Lietuvos bažnytinės provincijos leidinyje (Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provinciae ecclesiasticae Lituaniae pro anno Domini 1927) nurodoma, kad Klaipėdos katalikų parapijoje esama 2500 parapijiečių, Šilutės parapijoje – 1500, Ropkojų – (?), Viešvilės – 600. Atsižvelgdami į 1930 m. duomenis, galėtume daryti prielaidą Ropkojų parapijoje tada buvus apie 1500 katalikų. Tad iš viso tais metais Klaipėdos krašte gyveno apie 6100 katalikų. Juos aptarnavo jau 7 katalikų kunigai (4 Klaipėdoje). Jų pavardes surašome tokias, kokios pateikiamos minėtame leidinyje Elenchus. Visų pirma eina Klaipėdos bažnyčios klebonas Dannilautzki Albertus (g. 1876), kunigai Rohvetter Ioseph (g. 1887), vikaras ir gimnazijos religijos mokytojas Ruibis–Rudavičius Ioseph (g. 1890, kitur rašoma – Ruibys), Vermter Paulus (g. 1900). Šilutės klebonas Schacht Francisc(us) (g. 1883), Ropkojų klebonas – Riševski Richard (g. 1881, vėliau rašoma Rischewski) ir Viešvilės klebonas – Olševski Leo (g. 1894, vėliau rašoma Olschewski). Sprendžiant iš pavardžių vienui vienas Ruibis–Rudavičius – lietuvis. A. Dannilautzki (Danelauckis) buvo kilęs iš Mažosios Lietuvos: gimęs Stalupėnų apskrities Bildviečių bažnytkiemyje (dabar rusiškai Lugovoje). Hipotetiškai spėtina, kad vaikystėje galėjęs girdėti lietuviškai kalbant. Reikia apgailestauti, kad neturime duomenų apie parapijiečių tautybę. Tačiau esame tikri, kad lietuvių būta daugiau negu vokiečių.

Vėliau lietuvių katalikų skaičius Klaipėdos krašte sparčiai gausėjo. Parapijiečių ir juos aptarnaujančių dvasininkų pokyčius galima pasekti iš 1930, 1931,1933, 1934 metų Elenchus omnium ecclesiarum. Neketindami parodyti visos slinkties, apsistojame prie katalikų bažnyčios būklės Klaipėdos krašte 1936 metais (Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provinciae ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1936). Tų metų pradžioje Klaipėdos krašte buvo 5 katalikų parapijos. Klaipėdos parapijai priklausė 11 615 parapijiečių. Joje dirbo keturi kunigai: Adalbertus Dannellautzki, Iosephus Ruibys–Rudavičius, Iosephus Juknevičius, Meinradus Stenzel ir tikybos dėstytojas gimnazijoje Ioannes Beinoris. Šilutės parapijoje įrašyti 5555 parapijiečiai, dirbo du kunigai: klebonas Franciscus Schacht ir kapelionas Iosephus Lechavičius. 1932 m. įkurtoje Pagėgių parapijoje su 1515 parapijiečių klebonavo Franciscus Bajerčius. Ropkojų parapijoje buvo 1802 parapijiečiai, klebonu tebebuvo minėtas Richardus Rischewski. Viešvilės parapijai priklausė 1654 parapijiečiai. Čia vietoj Lietuvos pilietybės neturėjusio ir lietuvių kalbos neišmokusio L. Olševskio, kuriam užtai buvo atimtas leidimas kunigauti krašte, dirbo lietuvis Casimirus Steponavičius. Leidinyje ir šį kartą nepateikiama duomenų apie Klaipėdos krašto katalikų tautybę. Apie lietuvių ir vokiečių katalikų santykį retrospektyviškai galima spręsti iš 1939 m. duomenų, kuriuos pateikia MLE (t. II, p. 200): tada iš 25 tūkst. Klaipėdos krašto katalikų tik 3 tūkst. būta vokiečių.

Įspūdingai augant krašte katalikų skaičiui, reikėjo daugiau bažnyčių. Pagėgiuose, kaip apskrities centre, pastatoma didoka mūrinė bažnyčia (1932), Priekulėje – taip pat mūrinė mažesnė (1937). Plikiuose atsirado nedidelė medinė (1934). Smalininkuose 1935 07 28 pašventinama anksčiau iš ūkininko S. Žilaičio pirkto už Žemaičių vyskupijos pinigus namo perstatyta mūrinė bažnytėlė (Katalikų šventė. Smalininkai // Lietuvos keleivis, 1935 07 31, Nr. 174, p. 6; Pašventino katalikų bažnyčią. Smalininkai // Ten pat, 1935 08 02, Nr. 176. p. 6.). Ją įrengdamas gerokai pasidarbavo kunigas N. J. Petkus. Abi pastarosios bažnyčios veikė filijų teisėmis ir joms priklausančių tikinčiųjų būta nedaug.

Toks smarkus katalikų, jų dvasininkų ir bažnyčių skaičiaus šoktelėjimas Klaipėdos krašte paviršutiniškai mąstančiam, o dar vokiško raugo prisigėrusiam žmogui rodėsi kaip nenuginčijamas įrodymas, jog Lietuvos vyriausybė vykdo krašto katalikinimą. Tokia išvada atsiranda iš to, kad nepaisoma galimos loginės klaidos, jog kiekvienas laiko atžvilgiu vėlesnis reiškinys yra ankstesnio reiškinio priežastinis padaras. Tikrosios priežastys, nulėmusios Klaipėdos krašto „katalikėjimą“, anaiptol ne vyriausybių politika, o, kaip savo knygoje Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX amžiuje (Klaipėda, 1997, p. 215) istorikas Albertas Juška yra nurodęs, „realios ekonominės sąlygos“. Tad pamėginkime keliais sakiniais išvardyti to katalikų gausėjimo tikruosius veiksnius. Apibendrintai norėtume pasakyti, kad Klaipėdos krašte po 1923 m. tiesiog audringai didėjo katalikų skaičius dėl nepaprastai suintensyvėjusios gyventojų migracijos, kurios jokia Lietuvos vyriausybė negalėjo ir nenorėjo tyčia skatinti ar lėtinti.

Migracijos būta ir iki 1923 metų, bet jos ir mastai, ir kryptis buvo kitokie. Dabar migracija iš krašto buvo kur kas mažesnė, negu iš Didžiosios Lietuvos į autonominę sritį, kurios ekonominis lygis buvo gerokai aukštesnis, kultūrinė aplinka patrauklesnė. Tai nulėmė visų pirma dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kaizerinės Vokietijos laikais, visose srityse įgytas prieš Didžiąją Lietuvą, atsilikusios Rusijos pakraštį, pranašumas. Tą pranašumą po 1923 m. palaikė į Klaipėdos kraštą srūvančios investicijos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos. Todėl krašte visą laiką buvo jaučiamas darbo rankų poreikis. Tuo tarpu Didžiojoje Lietuvoje buvo didelis darbo jėgos perteklius: nerasdami darbo žmonės veržėsi ne tik į Klaipėdos kraštą, bet masiškai keliavo į tolimus užjūrius – Braziliją, Argentiną, net Pietų Afriką. Kol Klaipėdos kraštą nuo Didžiosios Lietuvos skyrė valstybinės sienos, darbo jėgos srautą, kad ir ne visiškai sustabdė, ribojo tam tikras barjeras. Įsijungus kraštui į bendrą valstybę, to barjero neliko – atsivėrė laisvas kelias plūsti darbo jėgai į krašto pramonę, žemės ūkį, transportą.

Tam tikrą, palyginti ne tokią didelę, dalį migrantų į Klaipėdos kraštą sudarė centro valdžiai priklausančių įstaigų tarnautojai – pasienio policijos ir muitinės tarnautojai, plačiojo geležinkelio ir Klaipėdos uosto darbuotojai, paštininkai, taip pat įkurdintų Lietuvos kariuomenės dalinių personalas. Šių kategorijų tarnautojus lydėjo, žinoma, dar šeimos nariai. Dauguma ateivių buvo katalikai: protestantų ar stačiatikių pasitaikydavo vienas kitas.

Ar buvo įmanoma Lietuvos vyriausybėms kokiomis priemonėmis nutraukti ar bent sumažint šios krypties migraciją ir paversti Klaipėdos kraštą savotišku uždaru rezervatu vokiečiams ir lietuvininkams? Beje, panašių siūlymų būta, bet jų aptarinėti čia nėra prasmės.

Gana apytikriai susipažinę su Klaipėdos krašto katalikų bažnyčios tautinės sudėties kitimu ir administracine priklausomybe, pamėginkime pasižiūrėti, kiek ši religinė organizacija ir jos nariai dalyvavo tautinėse varžybose.

Klaipėdos krašte katalikų bažnyčia lietuviškumui įtakos darė dviem aspektais. Pirmiausia apžvelkime, kiek tai leidžia turimi duomenys, kokiu mastu lietuvybei likdavo vietos ir galimybių pačios bažnyčios viduje. Gal joje lietuvių kalba, lietuviška dvasia buvo diskriminuojama panašiai kaip lenkų valdomos Vilniaus vyskupijos bažnyčiose ar kiek kultūringiau čia pat, Klaipėdos krašto evangelikų parapijose? Klaipėdos krašte tarp vokiškai ir lietuviškai kalbančių katalikų, atrodo, kokių ekscesų nėra kilę. Tačiau lietuviai katalikai daugelyje Klaipėdos krašto parapijų, nors ir sudarydavo jose narių daugumą, vis dėlto jautėsi tarsi įnamiai. Mat vokiečiai kunigai stengdavosi proteguoti vokiečių kalbą ir savo tautiečius. Kol kunigais buvo vieni vokiečiai, kurie ir po 1923 m. ne visi rūpinosi pramokti lietuviškai, tas pirmenybės teikimas savo kalbai rodėsi daugiau ar mažiau pateisinamas: juk lietuviai yra gana nuolaidūs kitataučiams, tačiau atskirais atvejais beveik demonstratyvus lietuvių kalbos nustūmimas išryškėdavo ir vėliau, praėjus 10–11 metų. Antai 1934 m. rudenį laikraštis rašė, kad Viešvilės katalikų parapijos klebonas kun. Olševskis (Vokietijos pilietis) Smalininkų katalikų bažnyčioje Evangeliją visada skaitąs pirma vokiškai, o paskui lietuviškai. Taip jis padaręs ir per iškilmingas pamaldas, laikytas prezidento A. Smetonos gimtadienio (rugpjūčio 10 d.) proga. Bažnyčioje vokiečių ar suvokietėjusių katalikų nesą. Todėl lietuviai tuo labai piktinąsi. Apie 200 parapijiečių prašę Telšių vyskupą paskirti geriau mokantį lietuvių kalbos kunigą (Žinąs. Neleistinas pasielgimas Smalininkuose // Lietuvos aidas, 1934 09 20, Nr. 214(2181), p. 5). Po kelių dienų tame pačiame dienraštyje pasirodė kito autoriaus korespondencija apie šio klebono aroganciją: „Kunigo katalikams čia [Smalininkuose] nėra, su reikalais reikia kreiptis į Viešvilės kleboną, vokietį, pas kurį neišgirsi švelnaus lietuviško žodelio“ (Geriaužinąs. Dėl lietuvių katalikų parapijos Smalininkuose // Ten pat, 1934 09 26, Nr. 219(2186), p. 5). Matyt, abiejų autorių dar nežinota, kad šiam klebonui, kaip svetimos valstybės piliečiui, neišmokusiam lietuvių kalbos, prieš kurį laiką kartu su tokiais pačiais 9 liuteronų konfratrais gubernatorius buvo anuliavęs darbo leidimą: netrukus turėjo jis iškeliauti iš krašto.

Tam tikra lietuvių kalbos ir lietuvių katalikų diskriminacija yra reiškusis taip pat Klaipėdos parapijoje. Joje bene 80–90 proc. parapijiečių (iš 6 tūkst. narių 1933 m.) buvo lietuviai ir dirbo keli lietuviai kunigai. Pavyzdžiui, iki 1929 m. per Velykas pamaldos vykdavusios vokiečių kalba. Tais metais, susitarus su dekanu Daniliausku ir vokiečių katalikais, leista lietuviams katalikams giedoti kelias giesmes prieš mišparus lietuviškai (J. L. Lietuvių katalikų gyvenimas // Rytas, 1929 04 09, Nr. 80(1529), p. 4).1934 m. gruodžio 24–25 d. naktį Klaipėdos katalikų bažnyčioje vyko tik vokiškos pamaldos, nors jose dalyvavo beveik vieni lietuviai. Toliau korespondencijoje rašoma, kad vokiečiui chorvedžiui direktorija mokanti 200 Lt mėnesiui, o lietuviui chorvedžiui mokestis surenkamas iš parapijiečių lietuvių. Pats klebonas „vis dar stengiasi parodyti, kad čia ne Lietuva, bet Vokietija“ (Klaipėdiečiai katalikai nepatenkinti // Rytas, 1935 01 22, Nr. 18(3166), p. 60).

Šie ir kiti panašūs atvejai, kurių visų išvardyti nė neįmanoma, lietuviškumui Klaipėdos krašte buvo išoriniai veiksniai. Tačiau būta ir vidinių veiksnių, kurie silpnino lietuvininkų bendravimą su didlietuviais ir kartu atsparumą vokietinimui. Iš tų neigiamų dalykų visų pirma nurodytinas skirtingų religijų skatinamas skirtingas apsisprendimas dėl tautybės. Lietuvininkams būdingesnė nuostata, kad tautybė nustatoma pirmiausia ne pagal tikybą, bet pagal kalbą. Tai patvirtina 1920 09 20 Klaipėdos krašte užsirašę 2014 klaipėdiškių, arba „dvikalbių“ (tarp jų 59 buvo katalikai). Tuo tarpu nemažai daliai didlietuvių, apsigyvenusių Klaipėdos krašte, buvo giliai įdiegta nuostata, kad tik katalikas galįs būti lietuvis: kitų tikėjimų žmonės, nors ir kalbantys lietuviškai, – ne lietuviai. Kad ir piktinosi tuo blaivieji didlietuviai, bet lietuvių evangelikų „atskyrimas“ nuo lietuvių tautos ir jų „atidavimas“ vokiečiams gyvuoja iki pastarųjų laikų. Šis savotiškas paniekinimas skaudino to meto Klaipėdos krašto lietuvininkus.

Vieną ryškų pavyzdį yra pateikęs kadaise tuo metu teisininku dirbęs, o vėliau istorijos profesoriumi tapęs Povilas Pakarklis. Prieš daugiau kaip 70 metų jis aprašė susidūrimą su Klaipėdos darbininku, kilusiu iš Didžiosios Lietuvos: „Straipsnio autoriui iš vieno darbininko lūpų teko išgirsti tikrai keistą lietuviškumo supratimą. Vienas Klaipėdos darbininkas, kilęs iš Didžiosios Lietuvos, paklaustas ar artimuose Klaipėdos kaimuose yra lietuvių, straipsnio autoriui atsakė šitaip: lietuvių ūkininkų ten nėra, o yra tik būrų. Jie kalba lietuviškai, bet nėra lietuviai, nes jie – ne katalikai“ (Povilas Pakarklis. Lietuvos pajūry pabū(=u)vojus // Lietuvos žinios, 1937 11 18, Nr. 263(5532), p. 6).Žibų (dabar Šilutės miesto dalis) katalikų bažnyčia ir našlaičių prieglauda

Ką čia kalbėti apie 25 metų jaunuolį, kad ir mokantį skaityti ir rašyti, jei bene dar grubiau tai yra išdrožęs Ievai Simonaitytei jos kolega rašytojas ir kunigas Stasius Būdavas. Lietuvininkė rašytoja savo atsiminimuose Nebaigta knyga (skyrius Epizodėlis) pasakoja, kaip ji hitlerinės okupacijos pabaigoje susitikusi Kaune, Aukštaičių ir Aušros gatvių kampe, su šiuo intelektualu ir ėmusi šnekėtis. Čia kolega paklausęs, kuo galįs baigtis karas. Rašytoja apsidairiusi aplink, ar niekas negirdi, atsakė, kad Vokietijai – blogai, nes „kas kardą traukia…“ Į tuos lietuvininkės žodžius kunigas nusistebėjęs: „Jūs šitaip kalbate, pati būdama vokietė?“ Toliau I. Simonaitytė prisiminė panašų susidūrimą Klaipėdoje, gubernatūroje, kai vienas jos valdininkas taip pat buvo išreiškęs nuomonę, kad tik katalikė galinti būti lietuvė.

Lietuvių evangelikų liuteronų atstūmimas buvo lydimas įvairiomis formomis reiškiamos jiems didesnės ar mažesnės paniekos. Nors taip elgdavosi vis dėlto tik vienas kitas didlietuvis, bet daugelis klaipėdiškių tokius išsišokimus apibendrindavo ir nusiteikdavo prieš visus didlietuvius: artimesni darydavosi to paties tikėjimo vokiečiai.

Klaipėdiškius liuteronus erzino taip pat katalikų lietuvių pabrėžtinas įvairių valstybinių iškilmių siejimas su katalikišku maldingumu, pompastiškas žygiavimas su orkestrais į bažnyčias per renginius, kuriuose dalyvaudavo abiejų religijų žmonių. Apie tai plačiai ir kritiškai yra irgi rašęs P. Pakarklis (žr. Ten pat, Nr. 265(5534), p. 6). Tą žeidžiantį bruožą yra kėlę ir daugiau liberaliai nusiteikusių autorių: „Vietos (t. y. Klaipėdos krašto. – A. P.) liaudis tikybos su politika nepainioja ir tai jau yra geras argumentas prieš katalikus, kurie, kaip žinoma, visur – net druskon, kviečiuosna ir durpėsna – kiša katalikybę […]. Klaipėdiečiai bijo katalikiškos sąžinės prievartos. Tą jų baimę vokietininkai piktai išnaudoja visos Lietuvos nenaudai“ (Lietuvininkas. Pažinkime Mažąją Lietuvą. Kai kurios vokietininkų mintys // Lietuvos žinios, 1932 02 24, Nr. 44(3836), p. 3).

Atrodo, šių apdairių įspėjimų katalikų sluoksniai neišgirdo ar nesuvokė. Iki pat pabaigos iš jų sklido balsų, kad katalikai Klaipėdos krašte jaučią skriaudą, nes nešvenčiamos jų šventės: Švenčiausios Panelės Marijos, šventųjų dienos (J. Orenderaitis. Katalikų būklė Klaipėdos krašte // Šaltinis, 1938 10 22, Nr. 43(1145), p. 697).

Iš vienos kitos užuominos to meto spaudoje galima numanyti, kad katalikų dvasininkai yra mėginę tarp lietuvininkų apaštalauti – traukti juos į katalikybę. Sakykim, P. Pakarklis tuo yra įtaręs Švėkšnoje prelatą kun. M. Pas jį tarnavusios bene šešios evangelikės tarnaitės perėjusios į katalikes ir ištekėdamos už katalikų vyrų iš kažkokių šaltinių gavusios pasogas.Tai daugelis evangelikų sieją su prelato vardu. Kaip apaštalavimo priemones klaipėdiškiai vertinę taip pat prie pat Klaipėdos krašto veikusias katalikiškas mokyklas – Kretingoje pranciškonų ir Švėkšnoje „Saulės“ gimnaziją. Povilo Pakarklio nuomone, jei čia būtų valstybinės gimnazijos, į jas stotų mokytis klaipėdiškių jaunimas: nereikėtų jam baimintis, mūsų dienų terminu sakant, „smegenų plovimo“. Vis dėlto šia P. Pakarklio prielaida reikėtų gerokai suabejoti: ko klaipėdiškiams vykti į minėtas gimnazijas, jeigu lietuviškai norint galėta mokytis Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių gimnazijose.

Valdant Lietuvą krikdemų vyriausybėms (1924–1925 m.), atrodo, būta pavienių bandymų proteguoti Klaipėdos krašte katalikišką Šv. Kazimiero draugiją. Tai neliko nepastebėta visuomenės. 1924 m. pabaigoje ar 1925 m. pačioje pradžioje Lietuvos geležinkelių valdyba atidavusi Klaipėdos krašto stočių knygynėlius (tikriausiai kioskelius) Kauno Šv. Kazimiero draugijai. Iš Klaipėdos stoties gavo pasišalinti joje turėjęs kioskelį klaipėdiškis Kunkis (bene Jonas Ansas Kunkis jaun.?). Perkėlęs kioskelį už stoties aikštės, žmonių klausiamas, jis atsakydavęs, kad jį išvarę „Kauno katalikai“ (Koresp. Šventas Kazimieras Klaipėdoje // Lietuvos žinios, 1925 01 09, Nr. 5). Jeigu toks atvejis tikras, tai jis, kad ir vienintelis, bus ilgam likęs klaipėdiškių atmintyje.

Nesinorėtų daryti griežtesnių išvadų dėl katalikų bažnyčios vaidmens Klaipėdos krašte 1923–1939 metais. Tam reikėtų sukaupti dar daugiau faktų – ne tik negatyviųjų, bet ir pozityviųjų. Iš jų verta paminėti, kad Klaipėdos krašto mokyklų draugijai nesutikus į savo mokyklas įsileisti kunigų tikybai dėstyti, Telšių vyskupas Staugaitis leido mokyti katalikų vaikus tikybos katalikams mokytojams (M. Purvinas. Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorija, 1955, p. 70).

To meto gyvenimas Klaipėdos krašte buvo ypač sudėtingas ir prieštaringas, tad nederėtų skubėti su kategoriškais sprendimais. Svarbu dalykiškai, be kokių aprioriškų nuostatų imtis nagrinėti Klaipėdos krašto problemų mazgą, kuriam priklauso taip pat iki šiol lyg ir nutylėta katalikų bažnyčios veikla. Šiuo metu rodosi pagrįsta pažiūra, kad Lietuvos vyriausybės nebuvo suinteresuotos katalikinti Klaipėdos krašto, o jo katalikų bažnyčia nebuvo kokia talkininkė lietuvių jėgoms kovoje dėl lietuviškumo.

 

 

 


Nuotraukose:

Klaipėdos Šv. Trejybės katalikų bažnyčia

Žibų (dabar Šilutės miesto dalis) katalikų bažnyčia ir našlaičių prieglauda