Kai proistorė podukros vietoje (3)
Pradžia Nr. 15
Kalbamės su Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanu prof. dr. Eugenijumi JOVAIŠA, 2008 m. Lietuvos valstybinės mokslo premijos taikomosios mokslinės veiklos srityje laureatu. Jo pasiūlyti archeologinės medžiagos tyrimo būdai atveria naują mokslinių tyrinėjimų kokybę pasitelkiant gretutinius mokslus ir plačiau į archeologijos mokslo praktiką įvedant statistiką bei jos teikiamas galimybes. Gautieji rezultatai reikšmingi baltų kultūros sampratai tiek Lietuvoje, tiek ir įtvirtinant baltų vietą Europos istorijoje. Šioje publikacijoje pateiksime archeologinių radinių pavyzdžių, perteikiančių kultūrą, kurią iš proistorės amžių perėmė istorinių laikų Lietuvos žmonės. Kai iš istorijos iškrinta proistorė Gerbiamasis Profesoriau, kaip atsitiko, kad tarsi gero tono požymiu buvo tapęs daugiausia tik kritiškas požiūris į mūsų tautos ir valstybės praeitį? Nejau išties visa Lietuvos istorija – tai nuolatinė nesėkmių, klaidų ir skausmingų pralaimėjimų virtinė? Priešai spaudė, kaimynai į pagalbą neskubėjo, o ir iš savo pagalbos tikėjosi tik naudos sau. Nejau buvome tik nevykėliai, kurių nesėkmėmis kitos tautos ir valstybės vien tik naudojosi? Bet jeigu nemokėsime didžiuotis protėvių darbais ir žygiais, neišugdysime savarankiško, oraus ir sveikai ambicingo jaunimo, o tai juk yra ir Vilniaus pedagoginio universiteto priedermė. Kiek yra tekę lankytis kitose šalyse, bendrauti su kitų tautų žmonėmis, niekur tokio perdėm savikritiško požiūrio į savo tautos praeitį neteko sutikti. Buvome tarsi praradę istorinę savigarbą, matėme tik tą Lietuvą, kurią mums paliko viena po kitos per pastaruosius kelis šimtus metų buvusios okupacijos valstybės nuopuoliai ir valstybingumo netektys. Buvome praradę nuovoką, kas yra baltų menas, baltų kultūra, gyvensena. Tarsi iš naujo atgimstame.
Labai sudėtingas klausimas, į kurį iš karto sunku atsakyti. Todėl jums užduosiu štai kokį klausimą. Archeologija yra sudėtinė istorijos mokslo šaka, nors savarankiška mokslo sistemoje. Tačiau sintetinius Lietuvos istorijos darbus kas rašo?
Istorikai.
Kada atsirado istorijos darbų rašymo tradicija, kas buvo pradininkai?
Lietuvių istorijos – XVI–XVII a., pradininkai Motiejus Strijkovskis ir Albertas Vijūkas-Kojalavičius.
Vadinasi, jau yra kelių amžių istorijų rašymo tradicija, kuri turi ir savo kanonus, tam tikrus pabrėžtinus dalykus: ką reikia aprašyti, pavaizduoti, su kuo reikia skaitytoją supažindinti. Dabartinės istorijos dar nedaug skiriasi konceptualumu nuo politinę istoriją rašiusių ankstesnių autorių ar analų. Ir čia iškyla Lietuvos istoriją pasiruošusių rašyti autorių pasirengimo klausimas. Jeigu autorius pretenduoja parašyti Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, kiekvienas tokios užduoties norintis imtis istorikas turėtų sau kelti klausimą: ar jis pajėgus tokį darbą atilikti? Ar sugebės tinkamai sintezuoti visus tokius skirtingus amžius, ar pakaks kompetencijos?
Ką reiškia „tinkamai sintezuoti“?
Mano supratimu, tai reiškia gerai pažinti tą laikmetį, apie kurį rengiamasi rašyti istoriją. Tokiam sintezuojančiam darbui atlikti pirmiausia būtina teisingai sudėlioti svarbiausius laiko akcentus.
Vadinasi, privalu suprasti to laiko žmonių gyvenseną, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, santykį su vidaus ir išorės pasauliu.
Būtina pažinti visą etnoso istoriją ir ypač kultūros lygį. Labiausiai kultūros lygį. Pasakykite, kiek vietos skirta proistorės laikams ir dalykams dabar parašytose Lietuvos istorijose?
A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“ ne tiek mažai vietos skirta.
O mūsų laikais parašytose istorijose?
Mūsų autoriai noriau šoka į rašytinių šaltinių laikus, kuriuose jaučiasi labiau užtikrinti.
Būtent taip ir yra: proistorei skiria 5–10 puslapių ir, kaip sakote, šoka į rašytinius laikus. O jei pamėgintume panagrinėti, kaip tie proistorės laikai aprašyti, pamatytume, kad esmė toli gražu neaprėpta.
Ar lietuviai serga fobijomis Albertas Vijūkas-Kojalavičius, kurio 400-ąsias gimimo metines šiemet minime, savo „Lietuvos istoriją“ pradeda kone nuo pirmųjų amžių po Kristaus (II–III a.). Tą istoriją pradeda nuo analų, herulių ir kitų kadais gyvavusių tautų, išvardija daugelį karalių ir kitų valdovų, pateikia vadus, kurių su žiburiu nerasime mūsų laikais parašytose „Lietuvos istorijose“. Bet juk A. Vijūkas-Kojalavičius, kaip ir Motiejus Strijkovskis, juk ne iš piršto visa tai laužė, turėjo remtis dar senesniais šaltiniais, kurie arba nepasiekė mūsų laikų, arba tiesiog tų šaltinių nesugebama įtraukti į savo tyrinėjimų orbitą. Atsakymą norėtųsi išgirsti iš Jūsų.
Kiek buvo juodinamas Teodoras Narbutas ir Simonas Daukantas, į kurį ligi šiol vis dar žvelgiama kaip į „romantiką“.
Tada ir pradedi galvoti: esame palaužto stuburo, nuskalpuota tauta, bijanti savo praeities, kurios seniausių šaltinių visiškai nežinome arba net bijome jų (kad tik toliau nuo nuodėmės). Ką daryti paprastam piliečiui, kuris skaito, ką parašo mūsų autoritetai, jais remiasi, pagal juos pradeda vertinti praeities faktus, reiškinius ir procesus.
Apie visa tai turiu savo nuomonę nors, kartoju, tai labai sudėtingi dalykai – dviem žodžiais neatsakysiu. Į ką pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį. Neturime pamiršti, kad mūsų istorinė kultūra, istorijos žinojimo kultūra Lietuvoje yra be galo žema. Jos nesulyginsime nei su Lenkijos, nei su Vokietijos ar Švedijos žmonių istorijos žinojimo kultūra. Nuo 1795 m. kaimyninėms valstybėms pasidalijus Jungtinę Abiejų Tautų Respubliką, mūsų tauta visais įmanomais būdais ribojama nuo domėjimosi savo tautos ir valstybės praeitimi, buvo diegiamas nihilistinis, neigiamas požiūris į Lietuvos istoriją ir Lietuvos valstybingumą. Nepamirškime, kad iki 1795-ųjų kelis šimtmečius vyko intensyvus Lietuvos žmonių lenkinimas per bažnyčią, valstybės institucijas ir visuomeninį gyvenimą. Lietuvos žmonės į XIX a. pabaigą atėjo praktiškai dorai nežinodami savo gimtosios lietuvių kalbos. Bent kiek prakutusiai ūkininkaitei gėda buvo prabilti lietuviškai, nes „kultūringa“ visuomenė kalbėjo lenkiškai. Visą XIX a. vyko Lietuvos rusinimas, nutautinimas nušalinant žmones nuo lietuviško rašto per 1864–1904 m. lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, bažnyčiose skambėjo tik lenkiškas žodis.
Dabar kai kurie mūsų istorikai kalba apie lietuviams ir apskritai baltams būdingas fobijas. Esą, bijome kitų kraštų, bijome pripažinti kitų tautų ir kultūrų indėlį į savo istoriją ir panašiai. Man norisi pasakyti: Atsipeikėkite, mes niekaip nesugebame įtvirtinti savo pačių kultūros, savo pačių savasties, bent jau tapatumo su visa likusia Europos kultūra.
Jokiomis fobijomis mūsų tauta neserga, jokių kaimynų nebijome – laikas baigti mums įvairius kompleksus piršti. Laikas prabilti apie savąją Lietuvos istoriją iš esmės ir rimtai, nepaversti lengvasvoriais pašnekesiais ir improvizacijomis. Pirmiausia laikas rimtai prabilti apie savo šaltinius. Pateiksiu vieną pavyzdį. Žinomas romėnų rašytojo Flavijaus Aurelijaus Kasiodoro (apie 487–583) parašytas Ostgotų karaliaus Teodoriko padėkos laiškas (apie 523–526) aisčiams. Taip pat žinome, kad 523–525 m. buvo surengta didžiulė mūsų protėvių ekspedicija į Raveną, esančią dabartinės Italijos teritorijoje. Norėta užmegzti prekybinius ryšius, aplankyti Teodoriką, kuriam buvo pasiųsta vertinga gintaro dovana. Tačiau ar bent viename Lietuvos istorijos veikale šis faktas analizuojamas? Net neužsimenama. O juk kokia turėjo būti socialinė organizacija, kad tokią diplomatinę misiją būtų galima pasiųsti.
Jau Vulfstanas aprašė luominę aisčių visuomenę
Prisiminkime, tai buvo laikas, kai visa Europa kūrėsi iš naujo, vyko vadinamųjų barbarų valstybių įsikūrimas, beje, germaniškojo ir baltiškojo etnoso pagrindu. Kodėl istorikams šis iš esmės reikšmingas procesas tarsi visiškai neįdomus? Ar laukinė gentis būtų galėjusi tokią diplomatinę atstovybę nusiųsti pas Teodoriką? Gal penki puslaukiniai tokią pasiuntinybę pasiuntė?
Arba štai kitas dalykas. Sakytume rimti istorikai ir archeologai šneka, kad kariauna baltų kaštuose atsirado X a., kitas prieštarauja: ne, atsirado XI amžiuje.
Rašoma ir apie tai, kad tas pirmąsias kariaunas baltų žemėse įkūrę vikingai, kariai profesionalai. Girdi, juos samdė sembai, gal ir kitos baltų gentys.
Vikingų žygių įkarščio metu aisčių, tiksliau prūsų, prekybos centrą Trusą (Drūsą) ir kitas aisčių žemes apie 890–893 m. aplankė Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo pasiuntinys Vulfstanas. Ir ką jis rašo? Aprašo aisčių laidojimo papročius, žirgų lenktynes, kurias buvo pamėgę aisčiai, mini buvus daug žemių ir daug jas valdžiusių karalių. Jie daug kariavę tarpusavyje – tai buvo 893 metais. Bet niekur nė žodžio Vulfstanas nerašo apie vikingus. Jeigu tie vikingai būtų įsitvirtinę aisčių žemėse, Vulfstano tikrai būtų pastebėti ir aprašyti. Juk Anglijos karaliaus jis buvo siųstas prekybos misijai, išsiaiškinti, su kuo aisčių žemėse reikia turėti reikalų, su kuo užmegzti prekybos ryšius.
Mūsų istorikai nemato, o gal nesugeba ar nenori matyti, kad Vulfstanas aprašė luominę aisčių visuomenę. Rašo apie karalius ir kilminguosius, pastebi, kad mirusius karalius ir kilminguosius aisčiai išlaiko nepalaidotus tuo ilgiau, kuo jie yra reikšmingesni.
Tai labai susiję dalykai. Norint juos išsiaiškinti, suvokti, būtina visus galus atsekti. Kaip galima teigti apie aisčių kariaunas X–XI a., kai kovos kirvius aisčiai pradėjo kaldintis V a. antrojoje pusėje, ir tie kirviai buvo skirti tik kovoti.
