Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Pradžia Nr. 15

Paminklo Neringai vis dar nėra

Skulptoriai Antiniai – tėvas ir sūnus, abu Robertai, – Bernardo fotografuoti jūroje, kai Klaipėdoje norėta statyti Neringai paminklą. Tada ir buvo sumanyta iškyla laivu į jūrą, kad būtų galima įvertinti, kaip turėtų atrodyti milžiniška Neringos statula.

Tėvas Antinis labai bijojo, kad jo berniūkštis Robertukas neiškristų iš laivo į jūrą. Be galo išgyveno, kai sūnus prieidavo arčiau laivo borto. Vis protino: „Ką tu galvoji? Ką aš veiksiu be tavęs sugrįžęs į Kauną? Taigi tu man padedi skulptūras daryti.“

Robertukas į jūrą neįkrito, o dabar jau pats yra tėvo amžiaus. Gaila, bet paminklas Neringai ties Klaipėda Smiltynėje ant kopos taip ir neiškilo. Veikiausiai dar negreit iškils. Užtat iškilo kiti paminklai.

Klaipėdos kraštas – ta pati Lietuva

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais Klaipėdos senamiestis pasipuošė iškiliu skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtuoju paminklu. Jam vieta parinkta kairiajame Danės upės krante toje vietoje, kur prieš daug metų prisišvartavo burlaivis Meridianas, jūros druskos skonį iškeitęs į klaipėdiečių ir miesto svečių pamėgtos užeigos ant vandens likimą.

Ant septynių metrų aukščio kolonos didžiulis poliruotas rutulys, lyg Žemės gaublys, kurio viršuje – raitelis ant žirgo. Poliruotame rutulyje atsispindi dangus, debesys ir aplinkinių medžių metami šešėliai, tad rutulys išties įgauna Žemės gaublio įvaizdį. Tvirtos rankos pristabdytas žirgas sustoja, panarina galvą Danės vandenų link, o gal taip sveikina Klaipėdą. Barzdočius raitelis apžvelgia tolius anapus Danės upės. Dabar tie toliai apsiriboja Biržos tiltu, skvero medžiais ir pastatais dešiniajame upės krante. Ragai ant raitelio šalmo, matyt, turi pabrėžti būtent mūsų protėvį, bent jau taip lietuvius nuo seno vaizdavo dailininkai, norėdami suromantinti ir ne kažin kiek ieškodami didesnio sąlyčio su istorine tiesa. Kartais praeities fantazijos ainiams virsta savotišku kanonu. Na, o kario raitelio įvaizdis įsitvirtino per visą rašytinių laikų Lietuvos istoriją, ne atsitiktinai ir Vytis mus pasiekė iš tų karžygiškų laikų.

Pasak skulptoriaus R. Midvikio, jis specialiai nekonkretino raitelio skulptūros, nesuteikė numanomo asmens bruožų. Gali būti Lietuvos sienas saugantis sargybinis. Įdomu, kad raitelio rankose ne kalavijas, bet vertikaliai laikoma ietis, ant kurios esama ženklų, nors gal jie nėra konkretūs, veikiau simbolinė užuomina. Galbūt tai kurios nors Lietuvos žemės ženklas, nes juk ir Lietuva išaugo iš atskirų žemių. Save sauganti Lietuva – taip pasakę gal nesuklysime.

Nieko blogo, jeigu ir apsiriksime, kas nors pataisys, paprotins, nukreips į teisingą kelią. Juk taip mokomės. Svarbiausia, kad toks paminklas atsirado – pirmasis Klaipėdoje paminklas su raitelio figūra. Romantiško karžygio seniai laukė Klaipėda, dabar jai gali pavydėti bet kuris Lietuvos miestas.

Paminklas buvo numatytas prieš trejus metus, o šio sumanymo įgyvendinimu rūpinosi Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos paminklo paramos fondo iniciatyvinė grupė, kuriai vadovauja Klaipėdos garbės pilietis Valentinas Greičiūnas. Prie paminklo savo ranką yra pridėjęs ir Bernardas Aleknavičius kaip Fondo iniciatyvinės grupės narys. Kartu su Jo Ekscelencija Telšių vyskupu Jonu Boruta SJ ir kitais garbiais asmenimis.

Paminklą iš kiniško granito ir bronzos sukūrė Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Regimantas Midvikis, architektas Vytenis Mazurkevičius ir konstruktorius Tautvydas Tubis. Valstybei ir miesto savivaldybei atisisakius finansuoti paminklą, klaipėdiečiai jį pastatė iš privačių ir uostamiesčio bendrovių lėšų. Kainavo apie 350 tūkst. litų. Po paminklu užkasta kapsulė su laišku būsimoms kartoms. Laiške išreikšta padėka mūsų protėviams, gynusiems Lietuvos valstybę, išsaugojusiems tėvų kalbą ir papročius. Ant paminklo pjedestalo 40 cm aukščio granito žiedo surašyti paminklo mecenatai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtas užrašas parašytas lietuvių ir lotynų kalbomis, skaičiai romėniški. Paminklo statybos etapams pažymėti bus skirtas ir reprezentacinis leidinys.

Kam reikia Mažvydo

Tai jau trečias paminklas Klaipėdoje, prie kurio kūrimo yra prisidėjęs Bernardas. Buvo paminklo Martynui Mažvydui (skulptorius Regimantas Midvikis, 1997 m.), Didžiosios ir Mažosios Lietuvos jungtį simbolizuojančios Arkos (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius), užbaigtos Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 80-osioms metinėms, ir dabar štai Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio paminklo kūrimo iniciatyvinės grupės narys. Tikina pastatysiąs ir ketvirtą paminklą – lietuvininkų bičiuliui visuomenės veikėjui poliglotui Jurgiui Zauerveinui. Vieta Liepų gatvėje jau parinkta ir ne be Aleknavičiaus nulėmusio žodžio. Dar šiais, 2009-aisiais, norima šį paminklą pastatyti, nors spaudoje skelbta, kad anksčiau 2011-ųjų krizės sąlygomis nėra nė ko svajoti. Apie tai kiek vėliau, o dabar atiduokime duoklę minėtiems dviem paminklams.

Taip jau yra, kad kiekvieno naujo ir reikšmingo paminklo mūsų miestuose gimimas – ištisa drama. Klaipėda tik patvirtina šią taisyklę. Visuomenėje bet kurio paminklo kūrimas ir statymas paprastai sukelia tiek aistrų, įtampos ir intrigų, kad kyla štai kokia mintis: miestiečius ir tautą tie pamink-lai, ir visų pirma jų kūrimo darbai, turi telkti, vienyti, bet kažkodėl tik dar labiau suskaldo.

Štai kad ir paminklas Mažvydui. „Kam reikalingas Mažvydas, reikėtų tuos pinigus, kiek kainuos paminklas, išdalyti vargšams.“ Beveik istoriniai žodžiai, liudijantys interesų siaurumą, tuomečiui miesto valdžios atstovui gal norint pasirodyti vargšų užtarėju. Dabar šių žodžių autorius eina aukštas pareigas. O vargšus valdininkas prisiminė tik tada, kai buvo statomas paminklas. Šiuo atveju Bernardas kategoriškas (nors tai jam ir nebūdinga) ir sako: „Vargšai veltui gautus pinigus būtų seniai prašvilpę, o dabar Klaipėda turi Mažvydą.“

Aistros dėl „Arkos“

Daug aistrų, diskusijų ir ginčų, net audringų reakcijų sukėlė skulptoriaus Arūno Sakalausko Arka, nors, atrodytų, dėl ko čia laužyti ietis? Daug kam užkliuvo tai, kad pradėjus statyti Arką, iš skvero šalia Danės upės buvo iškelta ten stovėjusi skulptoriaus Liongino Garlos dekoratyvinė raudono šlifuoto granito skulptūra Žiedas. Tragiškai žuvusio skulptoriaus našlė pasipiktino dėl pažeistos autorinės teisės ir paniekinto žuvusio menininko palikimo miestui. Miesto vadovai, į kuriuos kreipėsi našlė, nukeltą skulptūrą pastatė kitoje vietoje, skverelyje prie tos pačios Danės, prieš Atgimimo aikštę.