Kaip tarti priebalsių samplaikas?

Valerija Vaitkevičiūtė

To paties asmens kalba įvairuoja. Skiriasi ne tik mūsų kalbos gramatika ar leksika, bet ir tartis. Kalbos įvairavimą lemia kelios priežastys: kalbančiojo asmens profesija, jo amžius, išsilavinimas, kokiomis sąlygomis kalbama, su kuo, kokiu tikslu ir t. t. Pavyzdžiui, vienaip kalbame su vaiku, kitaip su suaugusiuoju, dar kitaip auditorijoje, kreipdamiesi iš karto į kelias dešimtis asmenų. Nuo sąlygų, kuriomis kalbame, ir tikslo priklauso kalbos tempas, o nuo jo – kalbos aiškumas. Kalbos tarties aiškumo skirtumai, priklausantys nuo minėtų priežasčių, vadinami tarties, arba artikuliacijos stiliais (lot. articulatio – prk. aiškusis tarimas). Tarties stiliaus sąvoką pirmasis pavartojo prancūzų lingvistas P. Pasy1. Bet jis, tuo metu esant didelei socialinių sluoksnių įvairovei, skyrė daug tarties stilių. Įžymus rusų fonetikas L. Ščerba (1880–1944), siekdamas paprastumo, rėmėsi kalbos aiškumo skirtumais, daugiausiai priklausančiais nuo kalbos tempo, ir išskyrė tik du tarties stilius2. Taigi, pradedant L. Ščerba, skiriami du tarties stiliai – šnekamasis ir aiškusis. Terminai plačiai vartojami daugelio kalbų fonetinėje literatūroje. Šiuos terminus, kaip visuotinai pripažintus, vartoju ir aš, žr. Lietuvių kalbos gramatika, 1965, t. I, p. 110, 116 ir kt. Nei šių terminų, nei termino kalbos tempas, nuo kurio priklauso tarties aiškumas, nėra nei Lietuvių kalbos enciklopedijoje (1999), nei Kalbotyros terminų žodyne (1990). A. Pakerys šiuos terminus keičia terminu sudurtiniai žodžiai, priešdėliniai žodžiai ir glaudūs žodžių junginiai, žr. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, 2003, p. 187 ir kt., o kalbos tempo reikšmė lieka už borto.

Šnekamasis stilius dar ir šiandien yra gana sąlygiška sąvoka, apimanti visa, kas neįeina į aiškųjį stilių. Šnekamasis stilius turi daug visai netyrinėtų variantų, ir todėl negalima daryti išsamių išvadų. Esant tokiai padėčiai nustatytas tik vidutinis šnekamojo stiliaus variantas. Tai rami šiek tiek pagreitinto tempo neemocinga kalba. Kalbant šiuo stiliumi įvairių kalbų nekirčiuoti skiemenys kiek redukuojami (lot. reducere – atstatyti į ankstesnę būseną) ir kiekybiškai, ir kokybiškai, t. y. kinta jų kokybė ir trumpėja trukmė, priebalsių samplaikos asimiliuojamos dažniau. Kalbant greitakalbe priebalsių samplaikos kinta dar ryškiau.

Aiškusis stilius. Tai labai aiškus, net pabrėžtas garsų, jų samplaikų, skiemenų, žodžių ir jų junginių tarimas sulėtinant tempą ir būtinai įtempiant kalbos padargus, o tai ir lemia tarties aiškumą. Imkime, pavyzdžiui, žodžius ryti ir ryju (kirčiuoti balsiai pabraukti). Pirmojo žodžio y kirčiuotas ilgasis, tariamas labai įtemptais kalbos padargais. Tai bendrinės lietuvių kalbos aiškiojo tarties stiliaus norma. Kurių ne kurių lietuvių kalbos tarmių atstovai, kalbėdami šnekamuoju stiliumi, žodžio ryju nekirčiuotą ilgąjį y taria visai neįtemptais kalbos padargais, ir verčia jį trumpuoju i, taip pažeisdami bendrinės kalbos aiškiojo tarties stiliaus normą.

Tiesa, galimi ir aiškiojo stiliaus variantai, pradedant skiemenavimu ir baigiant normalia labai aiškia artikuliacija. Aiškiuoju stiliumi skaitomos paskaitos, juo kalba Radijo ir Televizijos diktoriai skaitydami žinias, pranešdami svarbias naujienas. Aiškusis stilius vaidina svarbų vaidmenį pedagogų darbe, mokant kitus taisyklingos tarties, kalbant su užsieniečiais savo gimtąja kalba, kurios pašnekovai gerai nemoka, ir t. t. Kalbančiajam labai svarbu, kad jo kiekvienas žodis šimtu procentų pasiektų klausytojų ausis ir būtų teisingai suprastas. Aiškusis stilius kartais įterpiamas į šnekamąjį. Pavyzdžiui, jei pašnekovas mūsų nesuprato ir ko nors nenugirdo, arba jei mes norime pabrėžti vieną ar kitą žodį bei posakį. Aiškiuoju stiliumi kalba geri oratoriai, nors, savaime aišku, jiems nepakanka vien tik aiškaus tarimo.

Kyla klausimas: kuriuo stiliumi tikslinga remtis aprašant fonetinę kalbos garsų sistemą ir garsų samplaikas žodyje ar kalbos sraute. Be abejonės – aiškiuoju, nes juo grįstos visos rašybos taisyklės, tik jis padeda tiksliai nustatyti fonetinę kalbos sudėtį ir tarties dėsnius. Į aiškųjį kalbos stilių atsižvelgiama ir rašant bendrinės kalbos žodynus ar bendrinės kalbos tarties žodynus.

Tyrinėjant priebalsių samplaikas būtina žinoti, kad kiekvieno priebalsio yra trys artikuliacijos fazės: 1-oji – ekskursija: kalbos padargai iš išeitinės pozicijos užima tam tikrą padėtį, reikalingą priebalsiui ištarti; 2-oji – išlaikymas: tai pagrindinė (vidurinė) priebalsio artikuliacijos fazė – kalbos padargai tam tikrą laiką nekeičia užimtos padėties, kuri uždarumos priebalsių (t, d, c, č, dz, dž, n, p, b, m ir atitinkamų minkštųjų) vadinama uždaruma, o pučiamųjų (s, š, z, ž, l, f, v, j ir atitinkamų minkštųjų j, yra tik minkštasis) – ankštuma; 3-ioji – rekursija: tai galutinė priebalsio tarimo fazė – kalbos padargai grįžta į neutralią padėtį.

Dėl išankstinio nervinio impulso paskesnio samplaikos priebalsio ekskursija prasideda dar nesibaigus pirmesnio priebalsio rekursijai, t. y. pirmesnio priebalsio rekursiją tartum dengia po jo einančio priebalsio ekskursija, ir pirmesnis priebalsis dėl paskesnio įtakos keičiasi tik iš dalies, pavyzdžiui, žodžio kmynas priebalsių k, iš esmės būdamas nelūpinis, šiek tiek lūpinamas (tariamas atkištomis lūpomis) dėl po jo einančio abilūpinio priebalsio m įtakos. Bet priebalsis k, kaip ir buvęs, išlieka liežuvio užpakalinis sprogstamasis. Toks dalinis priebalsio pakitimas vadinamas daline asimiliacija (supanašėjimu). Du samplaikos priebalsiai gali ir visiškai supanašėti, t. y. suvienodėti, pavyzdžiui, užšildyti > uššildyti. Iš dviejų suvienodėjusių priebalsių paprastai pirmasis iškrinta: uššildyti > ušildyti. Toks reiškinys vadinamas visiškąja asimiliacija.

Bendrinės lietuvių kalbos ryškiausia asimiliacija yra regresyvioji (regresyvinė), t. y. pirmesnį žodžio priebalsį keičia po jo einantis priebalsis, pavyzdžiui, bėgti (sk. bėkti), atgarsis (sk. adgarsis), užsienis > ussienis (sk. usienis) ir t. t. Progresyvioji asimiliacija – tai priebalsių minkštėjimas dėl po jų einančių priešakinės eilės balsių ar minkštųjų priebalsių, pavyzdžiui, žodžio vėlė priebalsiai v ir l minkštėja dėl balsių ė, o žodžio spręsti priebalsiai sp ir s minkštėja dėl po jų einančių minkštųjų r ir t.

Visi galimi samplaikos garsų pakitimai aprašyti išsamiuose bend-rosios fonetikos kursuose3. Šiame straipsnyje aptarsime tik priebalsių samplaikų asimiliaciją kalbant aiškiuoju stiliumi. O priebalsių samplaikų kitimą kalbant šnekamuoju stiliumi – tik iš dalies – vienu ar kitu atveju kaip nepriimtiną bendrinei kalbai ar iš viso neįmanomą, nes dažnas priebalsių samplaikos kitimas, kalbant šnekamuoju stiliumi, yra periferinis, provincialus, regioninis, lokalinis, tarminis, būdingas tik kuriai nors tarmei, jos daliai ar net pavieniams individams, ir neteiktinas Televizijos ar Radijo diktoriams, laidų vedėjams, mokytojams ir kt., nes jais negrindžiami bendrinės lietuvių kalbos fonetikos dėsniai. Čia būtinas aiškusis tarties stilius.

Pirmiausia reikia įsidėmėti, kad sonantai l, m, n, r (dar vadinami sonoriniais, balsingaisiais priebalsiais ar pusbalsiais) ir ne tokie balsingi j, v patys asimiliacijai nepasiduoda – neduslėja prieš dusliuosius, pvz.: l – malkos, r – vartai, n – sensta, išskyrus n prieš k ir g, kur virsta liežuvio užpakaliniu – raŋka, aŋga; ir duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius l, m, n, r neskardėja, pvz.: p – plinta, t – atminti, s – džiūsna, t – aitrus, p – pjauti, s – svirtis ir t. t.

Taikliai šį reiškinį pastebėjo E. Mikalauskaitė: „Nederinamieji priebalsiai v, j, l, m, n, r ir čia asimiliacijoje dalyvauja kuo mažiausiai“. – Lietuvių kalbos fonetikos darbai, 1975, p. 69.

Bus daugiau

1 P. Passy. Les sons du français, 1887.
2 Щерба Л. В. О различных стилях произношения и об идеальном фонетическом составе слов. – Кn.: Л. В. Щерба. Избранные работы по русскому языку, 1957, p. 21.