Laiko ženklai ir Nacionalinė pažangos premija

2009 m. Nacionalinės pažangos premijos teikimo ceremonijos aprašymą šį kartą pradėsime ne nuo pačių iškilmių, bet nuo laiko ženklų, kurie atspindi mūsų gyvenamojo meto ypatumus. Kuo skyrėsi šios jau ketvirtosios iškilmės nuo trijų prieš tai buvusių? Šįsyk premijų teikimo vyksmas iš pavasario nukeltas į pačią metų baigtį: išdykėlį gegužį, anot poeto, pakeitė gruodžio pradžios pilkuma. Ir dar su krizės pipirų prieskoniu. Viskas kinta šiame netvariame pasaulyje, taip pat ir kalba: poetas galėjo gražiausią pavasario mėnesį pavadinti išdykėliu, valiūku, bet tik todėl, kad gegužė tada buvo vyriškosios giminės ir buvo vadinama gegužiu. Esame iš tos kartos, kai gegužė buvo gegužis. Kalbininkų valia žodžio lytį tapo galima pakeisti taip pat, kaip kad medicinoje atliekama ir su gyvo padaro lytimi. Ar dėl to pasaulyje bus daugiau poezijos, sunku pasakyti. Didžiosios transformacijos nukreiptos ne į poezijos ir gėrio šiame pasaulyje dauginimą, bet į visai kitus siekius. Gal visai nieko keisto, kad norint sugrąžinti, sulaikyti nubėgančią parugėmis basą poeziją, kartais reikia nusižengti taisyklėms, kartais būtinoms, bet dažniausiai primestoms. Juk nepasakysi: išdykėlė gegužė... Viena ar dvi raidės keičia prasmę, iš poetinio vaizdo padaro tik taisyklingą žodžio vartoseną, labai svarbią, reikalingą, būtiną, bet... Nelieka angelo sparnų plazdėjimo ir kažko daugiau, ką neša žodžio elektrinis, o gal metafizinis krūvis, kol kas neišmatuojamas net ir jautriausiais fiziniais instrumentais. Nebent atliepiančiais sielų sąskambiais, bet tai jau visai kita fizika.

Grįžkime į 2009-ųjų gruodžio 5-osios šeštadienio vakarą, pilką, kaip ir pridera žiemos prieangiui mūsų geografinėje platumoje. Vis dėlto Vilniaus universiteto Didysis kiemas su prožektorių šviesomis nutviekstu barokiniu Šv. Jonų bažnyčios fasadu net ir niūrmečiu atrodo šventiškai, tą įspūdį dar labiau sustiprina kiemo viduryje stūksantis tetraedras – Nacionalinės pažangos premijos teikimo simbolis.

Šviesų ir iškilmingumo pakanka ir senosios Alma mater Didžiajai aulai. LNK televizijos darbuotojai pasistengė sukurti šventės nuotaiką, nors ją kuria ir pati senųjų rūmų aplinka. Gal laukta ypatingų svečių, o gal taip sumanyta iškilmių scenarijuje: pusę valandos laukimo būsenoje, „o Germano kaip nėr taip nėr“. Šią priverstinę meditaciją reiklesnis dalyvis tikriausiai galėtų pavadinti įprasta televizininkų sumaištingo gyvenimo dalimi. Tiek to, atsiduokime miesčioniško gyvenimo malonumui ir nukreipkime dėmesį į besirenkančius šventės dalyvius, malonias damų šypsenas, vyrų tvirtus rankų paspaudimus – Lietuvoje tvyrančios visuotinės idilijos, mokslo ir verslo vienovės ženklus.

Gera proga pamąstyti ir apie greitai bėgantį laiką. Ar seniai čia dauguma esančių patys kelnes ar sijonus trynėme šios Alma mater kietuose suoluose, skirtinguose fakultetuose, taigi įvairiose Vilniaus miesto vietose. Kai kuriems iš paskaitos į paskaitą tekdavo pabėgioti į skirtingus universiteto rūmus – įprasta anuometė studentiško gyvenimo kasdienybė. O į universiteto didžiąsias iškilmes, kartais ir „raudonas“ šventes, nuo kurių raukdavome nosis, susieidavome į universiteto Aktų salę Čiurlionio gatvėje. Retas atvejis, kad dabar ten vyktų svarbiausi Alma mater renginiai, greičiausiai ir nebevyksta. Gaila, nes salė iškilminga, didelė, bet pirmenybę užleido naujiems laiko vėjams. Senieji Alma mater rūmai įveikė Gamtos mokslų fakulteto Aktų salės Čiurlionio gatvėje trauką, išlikusią tik prisiminimuose. Žodžiais sunkiai nusakoma senosios architektūros magija, su kuria rungtis gal ir nėra reikalo.

Mokslo pažangos premija

Leiskime įvykių eigai judėti savąja vaga. Galime tik pritarti iškilmių ceremonijos rengėjams: darbų rutina trukdo giliau susimąstyti, kas mūsų gyvenimo kasdienybėje svarbiausia, kas tėra tik kasdienybės šurmulys, o kas turi išliekamąją vertę. Iškiliausiems Lietuvos mokslininkams, drąsiausiems inovatoriams ir meno kūrėjams, kurių talentas ir darbai keičia mūsų pasaulį, ketvirtą kartą paskirta Nacionalinė pažangos premija. Tai ir savotiškas mūsų talentų, sugebėjusių atsiskleisti, pagerbimas. Pagarbos nusipelno ir tie, kartais gal ir ne dažnai minimi asmenys, kurie sugeba tuos talentus atskleisti ir juos pagerbti. Tad jei bent trumpam pavyksta atitrūkti nuo kasdienybės reikalų, jei susimąstome apie mokslo ir meno kūrėjų darbų prasmę, jų svarbą kiekvienam iš mūsų – tai patvirtina šios premijos reikšmę.

Ne tiek jau daug turime gyvenime akimirkų, kai galime didžiuotis savo geriausiais, o per juos ir savąja tauta. Nenuostabu, kad ceremonijos metu prisiminti Luji Pastero žodžiai: „Mokslas turi būti tauriausias Tėvynės įsikūnijimas, nes iš kitų tautų pirmaus visuomet ta, kuri aplenks kitas mokslu ir protine veikla.“ Tarsi atsakas tiems, kuriems vis dar kyla abejonių, ką duoda Lietuvos mokslas ir apskritai ar duoda, ar labai reikalingas valstybei. Kitos šalys savo energiją eikvoja ne tokiems tuštiems ginčams, sutaupo laiko ir lėšų investuoti į mokslo plėtrą, nes tik mokslo dėka tos valstybės ir pirmauja. Kodėl ši paprasta tiesa vis dar nesuvokiama Lietuvoje? Būtų atskira ilgo pokalbio tema, gal ne visai deranti prie iškilmių ceremonijos. Jau tas faktas, kad verslo žmonių aplinkoje kilo sumanymas steigti prestižinę Nacionalinė pažangos premiją ir finansuoti visas išlaidas, rodo, kad Lietuvos versle yra daug sveikų jėgų ir idealizmo.

Laureatams įteiktas 35 tūkst. Lt čekis ir kiekvienam – po Nacionalinės pažangos premijos simbolį – tetraedrą.

Mokslo Lietuvoje rašyta, kad vienas svarbiausių 2009 m. renginių, minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, buvo kunigaikščių Radvilų palaikų perlaidojimo ceremonija Dubingių piliavietėje. Radvilų palaikų suradimas Dubingiuose buvo tikra mokslinė sensacija, nors ši paslaptis visuomenei atskleista tik po išsamių mokslinių tyrimų, kai palaikai buvo identifikuoti. Taip išvengta bereikalingo ažiotažo, trukdančio moksliniams tyrimams. Palaikų identifikavimui sutelktos archeologų, antropologų, istorikų ir menotyrininkų pajėgos, tarpdisciplininiai tyrimai tęsėsi šešerius metus. Pasitelktos ir modernios tyrinėjimų technologijos: infraraudonoji fotografija, georadarai, trimatė skenavimo ir kita įranga.

Neabejotinai galima tvirtinti, kad šis radinys ir palaikų identifikavimo tyrimas toli prašoka Lietuvos sienas – tai tarptautinės reikšmės darbas, svarbus daugeliui Europos tautų. Radvilų giminė XVI a. įgijusi Šv. Romos imperijos kunigaikščių titulą buvo viena iškiliausių europinio masto giminių.

2009 m. rugsėjo 5 d. Dubingių piliavietėje iškilmingai perlaidoti ten rastieji ir identifikuotieji kunigaikščių palaikai. Buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios specialiai įrengtoje kriptoje amžino poilsio atgulė Mikalojaus Radvilos Rudojo (1515–1584), Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565), Elžbietos Šidloveckos-Radvilienės (1533–1562), Radvilos Juodojo žmonos, Mikalojaus Radvilos (apie 1546–1589), Rudojo sūnaus, Elenos Hlebovičaitės (?–1583), Mikalojaus Radvilos žmonos, Jonušo VI Radvilos (1579–1620), Rudojo vaikaičio, Anos Radvilienės-Sobkovnos (?–1578), Kristupo Radvilos Perkūno pirmosios žmonos ir Mikalojaus Radvilos (1575–1577), Mikalojaus Rudojo vaikaičio palaikai.

Mums kunigaikščiai Radvilos išlieka kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galios stiprintojai, valstybingumo idėjos aistringi gynėjai, pilietiškai suvokto patriotizmo pavyzdys. Net ir LDK nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis Radvilos priešinosi Lietuvos galių mažinimui pasirašant Liublino uniją ir Abiejų Tautų Respublikoje. Neįstengę sustabdyti Liublino unijos pasirašymo, skaudžiai apribojusio LDK valstybingumo galias, Radvilos išliko kaip Lietuvos suverenumo (tegu ir dalinio) garantas. Savo palikuonims Radvilos sugebėdavo įdiegti meilę Lietuvai, kurią jie suprato kaip istorinį ir politinį vienetą.

Ne kartą Radvilos mėgino nutraukti Liublino unijos saitus, ribojančius LDK valstybingumą, ieškojo kelių, kurie atkurtų politinį LDK savarankiškumą, todėl pelnė Lietuvos patriotų pagarbą ir didžiulę jos nedraugų nemeilę.

Visa tai turėdami mintyje labai reikšmingais pavadinsime ir Dubingių piliavietės tyrinėtojų darbus, ten aptiktus archeologinius radinius, identifikuotus palaikus. Tai ir mūsų istorinės savimonės gaivinimo darbai, prie kurių įspūdingai prisidėjo Lietuvos mokslininkai. Jiems 2009 m. skirtoji Mokslo pažangos premija išryškina labai svarbų Lietuvos mokslininkų vaidmenį, kurį jie atlieka šiandienės Lietuvos gyvenime. Tai, kad tarp aptiktų 500 palaidotųjų Dubingių piliavietėje, sugebėta identifikuoti aštuonių kunigaikščių Radvilų palaikus, rodo Lietuvos mokslo pajėgumą, kuris dažniausiai pastebimas kažkodėl tik premijų teikimo metu. Šiaip jau girdime tik raginimus Lietuvos mokslą pertvarkyti, „priartinti prie tarptautinio lygmens“, tarsi vis dar eitume mokslo pradžiamokslį. Dirbtinokas nevisavertystės komplekso varymas, nepasitikėjimo diegimas kartais primena nesusipratėlių varžybas: kuris kurį pralenks juodindamas savo šalies mokslą ir mokslininkus. Nejau nėra kitų ir doresnių būdų prasibrauti į šalies politinį olimpą, į mokslo ir aukštųjų studijų reformatorių ir biudžeto bei struktūrinių fondų lėšų skirstytojų gretas? Savo šalies mokslo niekinimas – destruktyvi veikla, kurią reikėtų atitinkamai vertinti.