Kūrybingumas ir kūrybiškumo atpažinimas

Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė profesorė Viktorija DAUJOTYTĖ šia tema kalbėjo bendroje Lietuvos mokslų akademijos ir Nacionalinės moksleivių akademijos sesijoje „Mokslas: kartų ryšys“.

Šiomis sąvokomis įeiname į žmogaus prigimties esmę; kūrybingumas yra vienas iš žmogiškumo sandų. Nuo akmens nuoskilos iki pasidaryto akmeninio kirvuko – didelis žingsnis. Žmogus sugalvojo daiktą ir jį pasidarė. Būti kūrybingam, vadinasi, turėti idėjų. Šiandien su kūrybingumu vis labiau siejama žmonijos perspektyva. Ateitis priklausys nuo to, kiek turėsime kūrybingų, kūrybiškai pasaulyje veikiančių žmonių, sugebančių kelti idėjas ir formuoti alternatyvas. Alternatyvos šiandieniam kriziniam pasauliui – svarbiausias dalykas. Pasaulinės krizės sąlygomis paaiškėjo, kad rinkos ekonomika nėra visagalė, kad ji neturi mechanizmų, galinčių padėti išvengti ar bent palengvinti padėtį. Istorija negailestingai rodo, kad krizės vesdavo į karą. Karas šiandien – pražūtingas, jo nebegalima laimėti.

Nobelio premiją ekonomikos srityje 2009 m. šiemet pelnė 76-erių Amerikos profesorė Elinora Ostrom, pateikusi mažų žmonių grupių tvarkomos, ekologiškai patikimos ekonomikos, žmogiško veido ekonomikos projektų, iškėlusi naujų idėjų. Galime sakyti, kad nieko naujo – kooperacija žinoma seniai. Jau Ekleziastui buvo aišku, kad nieko naujo po saule. Dažnai naujai kūrybiška alternatyva yra ir grįžimo atgal idėja. Tik ji turi būti laiku ištarta. Laiku pasakyta ad fontes, arba – prie daiktų.

Tikėtina, kad iš naujo grįšime prie asmenybių, autoritetų. Kolektyvinės veikimo formos nedavė tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi. Dėsningai gręšimės atgal, į įvairiopą veiklos ir kūrybos patirtį, bandysime iš naujo atpažinti ir unikalius žmogiškojo kūrybiškumo pasireiškimus. Jauno, amžinai jauno ir televizijos prožektorių šviesoje pasaulio dominantę teks papildyti vyresnio amžiaus žmonėmis. Elinora Ostrom garbingiausią premiją gavo 76-erių, kai pagal dabar vyraujančias visuomenės nuomones begalėtų būti tik virtuvės močiutė. Vienų žmonių gabumai pabunda anksti, kitų – vėliau ar net vėlyvuoju gyvenimo laiku. Dalis kūrybingųjų sąmonės pasireiškimų sunyksta dėl to, kad nebuvo atpažinti. Dalis atpažįstama per vėlai. Kūrybinė sąmonė, jei nėra palaikoma atpažinimo ir įvertinimo, praranda pasitikėjimą, apsilpsta. Žmogaus pasaulis, gyvenamasis pasaulis, yra lyg koks ryšių, susitikimų, susikalbėjimų ir nesusikalbėjimų, supratimų ir nesusipratimų tinklas.

Žmogus yra kūrybingas, kiekvienas sąmoningas individas gali laisvai veikti pasaulyje, jį keisti, susikurti savo gyvenimą, į kurį įeina ir šeimos kūrimas. Priesaga -ing- rodo kūrybos galių turėjimą. Žmogų iškelia, suteikia išskirtinių galimybių kūrybingumo ryškumas, intensyvumas. Širdingas, turtingas; vienu atveju – turįs širdį, gebantis atsiliepti į kito skausmą, užjausti, padėti, kitu – turįs turto. Kūrybingas, turįs kūrybos, kad ir kaip neįprastai tai skambėtų. Kūrybingas ir tas, kursai turi galių kūrybai atpažinti. Išmintį atpažįsta tik išmintingas.

Kūrybingumas apima ir matematikus, ir fizikus, ir ekonomistus, ir teisininkus, ir bibliotekininkus. Dar daugiau – kūrybingumas neapleidžia ir fizinį darbą dirbančių žmonių. Gamta, žemės darbai kūrybingumą skatina: gamta yra kūrybinga, valdo sudėtingas garsines partitūras, spalvų dermes, kuria kraštovaizdžius. Žinome, kad ir negailestinga – sukuria ir sunaikina. Ir žmogaus kūrybinės galios, deja, nėra tik konstruktyvios – jos gali būti ir destruktyvios.

Kūrybiškas. Ką lietuvių kalba sako šiuo būdvardžiu, kaip atskiria nuo kūrybingo? Atskiria nežymiai, kiek pastūmėdama veiksmo kryptimi: kūrybiškai veikiantis žmogus randa netikėtus sprendimus, pamato išeitis, pasisuka nelaukta kryptimi, pamato, kas ligi tol nebuvo pastebėta, suvokta. Įprastume pastebi neįprastumą. Šiuo metu kartais itin kūrybiškai veikia kūrybingi menininkai: juvelyrai, sukuriantys papuošalus ne tik iš nebrangių, bet ir atliekamų medžiagų, skulptoriai, pasirinkę kokias statybines atliekas, niekam nebereikalingus daiktus ir transponuodami juos į kūrinius. Kas skiria kūrinį nuo daikto, reikalingo ar nereikalingo? Paprasčiausia sakyti, kad kitų funkcijų įgijimas, ryšių su aplinka, su žmonėmis atsiradimas. Kūrinys įprasmina autoriaus poziciją, mintį, kuri gali būti skirtingai suprantama, stengiantis neišklysti už kūrinio brėžiamo prasmių rato. 2009 m. spalio viduryje Londone veikiančioje Frieze meno mugėje dalyvavo žinomas šiuolaikinis skulptorius Mindaugas Navakas, garsiojo Kablio buvusiuose geležinkeliečių rūmuose autorius. Meno mugei jis sukūrė monumentaliosios skulptūros ir sovietinės moderniosios architektūros derinį, panaudodamas iš 1967 m. pastatytų Parodų rūmų (dabar Šiuolaikinio meno centras) keičiant išimtus senuosius langus. Seni, nebereikalingi langai (langas – ypatingas daiktas, lyg buities kūrinys) suriša su jų pirmine paskirtimi, su laiku, kai jie buvo gaminami ir dedami, atgaivina atmintį ir kaip kultūrinę patirtį. Kartu atveriami kiti prasmės laukai. Pavadinimas Smash the Windows, Spatch the Chrystals (išmušk langą, išnešk kristalą) yra keliagubas, neatmestina ir praeities meno (sovietinės moderniosios architektūros) pervertinimo idėja – išmušk langą, jei kitaip negali išnešti (išgelbėti krištolo). Konceptualusis kūrybingumas prasideda iš idėjos, idėja ieško kalbos, siekia būti aiškinama. Čia naujai pasirodo antropologijos, taip pat fenomenologinės antropologijos galimybės. Sąmonė atlieka lyg kokius lauko tyrimus, apklausinėja kūrėją – kiek tai prieinama iš turimos medžiagos ar tiesioginių kontaktų. Kartu tyrėjas apklausia ir pats save, savo intencijas, intuicijas. Pasitikrina jas iš kitų patirčių, suvokimų.

Rizikuodama pateiksiu daug ginčų visuomenėje sukėlusį šiuolaikinio meno atvejį, geriausiai žinomą vilniečiams: Vlado Urbanavičiaus skulptūrą Krantinės arka, dažnai paniekinamai vadinama „vamzdžiu“. Dvi galimybės: arba arka nėra kūrybiška, atsitiktinis gremėzdiškas, niekam nereikalingas statinys, kurį, kaip kartais ir siūloma, reikėtų kuo greičiau nugriauti, arba neatpažįstame kitokio, kitaip išreikšto kūrybiškumo. Kartais kūrybiškas daiktas ar veiksmas atpažįstamas iš karto – pajuntame jo daromą įspūdį, atrodo mums gražus, priimtinas, traukia žiūrėti ar klausytis. Lyg prieitume kažką lygiu, tiesiu keliu. Kartais priešinamės, nenorime eiti aplinkkeliu, dažnai neišvengiamu. Krantinės arka susilaukė daugiau nepritariančių negu bent pakančiai į šį projektą žiūrinčiųjų. Galbūt tai atvejis, kai kūrybiškumo atpažinimui turime sunaudoti daugiau dvasinės energijos išteklių, pavaikščioti ir aplinkkeliais, pasidomėti kitais skulptoriaus darbais, jo intencijomis, gal ir šiuolaikinio meno tendencijomis. Dauguma nedarėme nei vieno, nei kito, lyg ta skulptūra būtų buvusi pastatyta niekam nežinomo žmogaus, neturėtų jokių šaknų, nebūtų kitų menininko darbų, kurie tarsi įvestų į arkos kontekstą. Man atrodo, iš monumentalistikos svarbūs bent du ankstesni Vlado Urbanavičiaus darbai: Vaivorykštė Utenoje, Basanavičiaus ir Maironio gatvių sankirtoje – metalinis vaivorykštės puslankis, suvertas iš lauko akmenų, tikriausiai iš to paties krašto; ir ne mažiau įspūdinga skulptūra Kaune, Taikos prospekte, pavadinta Kabantys akmenys, taip pat metalo ir lauko akmenų derinys, konstrukcija. Atrodo, kad Vladas Urbanavičius kūrybiškai derina paprastas, nebrangias, bet stiprias, atkaklias medžiagas, jungia unikalius inžinerinius gebėjimus (juk nėra taip paprasta pasiekti, kad arka arba vaivorykštinis lankas tinkamai išsigaubtų ir tvirtai laikytųsi) ir meninį kūrybingumą: netikėtą medžiagą (metaliniai, rūdijantys strypai ir paprasčiausi lauko akmenys, jų pakėlimas; kabo lyg būtų lengvi, o yra sunkūs), netikėtą formą, netikėtą įkomponavimą į erdvę. Gali būti, kad Vilniaus Krantinės arka yra mažiau pavykęs kūrinys, man ne toks iškalbus kaip Vaivorykštė, bet neabejotinai vertas dėmesio. Sakau man – atpažindami kūrybingumą, veikiame kaip aš, savo atsakomybe, to neturime vengti ir negalime išvengti. Turime stengtis nepasiduoti inercijai, kitų nuomonei, netgi spaudimui. Krantinės arka sumontuota iš savo pirminę daiktišką funkciją atlikusių, jau po žeme savo laiką atgulėjusių metalo vamzdžių. Jie iškelti į šviesą lyg liudyti, kad po Vilniumi yra didelis vamzdynų raizginys. Kad metalas po žeme pavargsta, lyg grįžta iš kokio anapus. Įspūdis, kad išlipa iš upės. Pavargę, bet gražiai rūdijantys (unikali geležies savybė) metalo dariniai. Ne šlovės arka, ne triumfo, o nuovargio, neišvengiamo senam, dideliam miestui. Išorinio negražumo – kokios senos istorinio miesto pavartės, netgi vartų arkos, apgriuvusios, aptrupėjusios. Išblizgina koks turtuolis kvartalą Užupyje, o rūdys, puvėsiai aplink dar aiškiau matomi. Seno miesto vaizdinis senumas yra iškalbus, savotiškai gražus. Krantinės arka pastatyta prie Vilniaus energijos: perkeltinės prasmės ironija – kiek tos energijos... Per suvirinimo, sukniedijimo vietas jaučiamas randų, randėjimo, lyg kokios randuoto kūno ar jo dalies įspūdis. Urbanistinio meno, galimo tik didelio miesto, technologinių pastatų, tiltų konfigūracijų fone.

Krantinės arka – kita skulptūra negu, sakysime, Petro Aleksandravičiaus Žemaitė, mąsliai ir jaukiai įkurdinta žaliame Vilniaus skvere (vienas labiausiai vykusių meno ir aplinkos dermės atvejų, klasikos likutis). Žemaitės skulptūra glaudžiasi prie klasikinio pastato silueto, prie medžių, jų šešėlių. Arka derinasi prie elektrinės, tilto, vamzdynų, storomis ir plonomis gyslomis išsiraizgiusių nematomame požeminiame mieste.

Kūrybiškumo atpažinimas individualus, priklausomas nuo patirties. Bet šis individualus veiksmas gali, o kartais ir turi remtis kitų patirtimi, ne tik spontaniška reakcija (nepatinka, nemėgstu), o ir įsigilinimu, įsimąstymu. Atpažinimas neatskiriamas ir nuo pažinimo procesų. Šiandienis menas vis mažiau bėra graži ir nekalta paukštelio giesmė, dailus atleto ar undinės kūnas; jame susitelkia daug sudėtingų ir prieštaringų veiksmų, daug sąmonę provokuojančio „negražumo“. Vlado Urbanavičiaus skulptūrą persmelkia rūsti ir kūrybinga inžinerija. Ieškodami kūrybiškumo, siekdami jį atpažinti ir patys turime elgtis kūrybiškai: keisti žiūrėjimo rakursus, pasitelkti visus argumentus, kuriuos tik galime rasti; veikti ne tik emocijomis, bet ir protu, argumentais.

Žemaitės skulptūrą paminėjau neatsitiktinai. Norėjau į kūrybiškumo atpažinimo lauką įtraukti ir jos kūrybą. Žinau, kad mokykloje, gimnazijoje ar licėjuje ji nesusilaukia dėmesio, neatrodo įdomi, įdėmiai skaitytina. Žmonėms, gyvenantiems literatūros reikalais ir rūpesčiais, atrodo, kad Žemaitė negali būti apeita, bet jos kūrybiškumą suvokti nėra lengva. Žemaitė buvo labai talentinga, toks pat unikumas mūsų kultūroje kaip M. K. Čiurlionis. Paprastai galima pasakyti, kad ji matė, girdėjo, jautė kaip yra gamta, žemė, dangus, žmogus, kaip visa tai susiję pirminiais saitais. Ji modeliavo būtį tais būdais, kuriuos jai teikė patirtis. Kalba buvo jai paklusnus instrumentas, kuriuo ji grojo iš absoliučios kalbinės klausos. Man atrodo, kad ir mokykloje Žemaitė pirmiausia gali būti atpažinta kaip mūsų tautos kūrybingumo argumentas, kaip talentinga prigimtis, kuri kad ir vėlai, bet buvo atvesta ten, kur turėjo būti, – į literatūrą, kad jai būtų suteikta galimybė papasakoti, kaip yra gyvenimas. Išgyventi penkiasdešimt kasdienio sunkaus darbo metų ir pradėti rašyti. Šios sandūros gali užtekti, kad būtume sudominti, kad norėtume suvokti, iš ko kyla ir kaip rodosi ta kūrybingumo galia, kurios negali užslopinti net sunkiausios, nepalankiausios aplinkybės.

Pagal Žemaitę galime pasitikrinti, kiek pajėgiame suvokti praeities žmonių kūrybiškumą. Jei negirdime Žemaitės sakinio, neišgirsime ir kitokio literatūros kūrinio. Kūrybinga sąmonė nenori praleisti nė vienos galimybės kūrybiškumą atpažinti. Vladas Urbanavičius savo Krantinės arka išbando mūsų dabartiškumą, galimybę suvokti, kas kūrybiškumo formose keičiasi ir kas išlieka.

Kūrybiškumo atpažinimas ugdo mūsų pačių kūrybingumą.

Dabar prisiminkime, kad 2009-ieji Europos metai skirti skatinti kūrybiškumui, susietam su naujovėmis, gebėjimu atsakyti į kintančio gyvenimo iššūkius, pasitikėjimu vaizduote. Švietimas, kultūra turi atlikti savo pareigą ugdant kūrybinius individo gebėjimus, keliant jų vertę. Kūrybingumas negali būti atskirtas nuo asmens; kūrybingas tik individas. Visuomenės, sociumo problema, ar kūrybingas žmogus lieka vienišas, netgi užsidaręs savo kiaute, ar eina į viešumą, siekia ir geba bendrauti ir bendradarbiauti, diskutuoti ir dirbti kartu, jungiant skirtingų sričių praktiką. Kūrybinga visuomenė yra kūrybingų individų, laisvai skleidžiančių ir įgyvendinančių savo gebėjimus, bendraujančių ir bendradarbiaujančių visuomenė. Kūrybinga visuomenė toleruoja ir kūrybingo menininko vienišumą, padeda jam, formuoja palankią aplinką. Kūrybingumas niekur ir niekuo negali būti ribojamas, kūrybingumą varžo ir pernelyg aiškiai keliami tikslai, pavyzdžiui, programinės kultūros, švietimo ir verslo jungtys. Išankstinės kūrybingumo ir kūrybiškumo apibrėžtys yra bendros, abstrakčios – kiekvieną kartą susitinkame su kitais, skirtingais jų pasireiškimais.

Viktorija Daujotytė

Profesorei Viktorijai Daujotytei labai rūpi, kad žmonės atskleistų savyje glūdinčias kūrybines galias ir kituose atpažinti kūrybiškumą

„Jei šauksmas man primintų jūrą, aš laukčiau tų, kurių nėra...“ Net ir netikėčiausiose Vilniaus Užupio vietose galima rasti vietos kūrybiškumui