Dirbti gali ir vergas, o prasmingai švęsti – tik laisvas žmogus (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 2

Patriotiškumas „nemadingas“?

Kristina Plečkaitytė, Kauno Šančių vidurinės mokyklos 11c klasės mokinė, mokyklos mokinių tarybos prezidentė

Mudu su Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokiniu Luku Kasperavičiumi tarp šios diskusijos dalyvių esame vieninteliai mokiniai, dar neturime ir ką auklėti. Tačiau diskutuodami su savo draugais ir bendraamžiais galime geriau suprasti, kaip galėtume maloniau ir prasmingiau švęsti valstybines šventes. Draugų būryje galime ir tam tikrus šventimo būdus sugalvoti, gal net būsimas tradicijas. Mano draugės yra gan kosmopolitiškai nusiteikusios mergaitės, baigusios mokyklą svajoja gyventi užsienyje, Lietuvos valstybinės šventės joms yra tik laisva nuo pamokų diena. Didžiausia ateities svajonė – kelti sparnus ir lėkti... Mūsų nuomonė dažnai nesutampa, kai pasakau, ką galvoju, draugėms atrodo, kad šneku per daug patriotiškai. Ir tai joms atrodo nelabai priimtina, būna ir apsipykstame.

Mokslo Lietuva. Kuo ginčai baigiasi?

K. Plečkaitytė. Tuo, kad vis dėlto nusitempiu jas į minėjimą ar kitą šventinį renginį. Prisimenu, kaip pirmas minėjimas, į kurį mane pačią per prievartą nusitempė, man visiškai nepatiko, o labiausiai suerzino blogas oras. Vėliau mano nuomonė apie šventes keitėsi. Kai nueini kartu su draugais, pabūni kartu bendrame būryje, grįžti su visai nelauktais įspūdžiais. Geriausias visus užburiantis ir suvienijantis pavyzdys – krepšinio varžybos, kai kartu „sergame“ už mėgiamą komandą.

ML. Kaip tą bendrumo jausmą patirti per valstybinę šventę? Juk taip pat švenčiame tautos pergalę arba minime tautos kelią į ją.

K. Plečkaitytė. Labai smagu kartu „sirgti“, veikti, švęsti, apskritai svarbu priklausyti bendraminčių būriui. Per valstybines šventes supranti, kad esi ne vienas, tokių kaip tu yra daugiau, esi visumos dalis, o šventė – vienijimosi diena.

ML. Ko gero, tai ir sudaro svarbiausią valstybės šventės prasmę – kaip tautiečiai ir piliečiai išgyvename bendrumo, pažadintą vieningumo jausmą, kuris stiprina tautą ir valstybę.

Šventės jausmas įmanomas ne vien minioje

Ina Dagytė, „Zonta International“ Vilniaus klubo prezidentė.

Būtų gerai, kad euforiją patirtume ne vien minioje. Tai, kad čia kaip diskusijos dalyviai susibūrėme, diskutuojame valstybės švenčių šventimo tema, kad kalbame gimtąja kalba, girdime vieni kitus, patiriame tegu ne euforiją, bet malonumą – tai jau labai daug. Retai tokius dalykus fiksuojame, galvodami, kad tai mūsų kasdienis gyvenimas ir ne kažin kiek svarbus.

ML. O juk išties šios mūsų bendravimo akimirkos niekada nepasikartos, net jei ir bendrausime, tai bus kitos akimirkos.

Prof. Evalda Jakaitienė, „Zonta International“ Vilniaus klubo narė.

Prisimenu, kaip pajutau savo šalies šventumo jausmą. 1991 m. rugpjūtį išvykau į Norvegiją dirbti. Lietuvoje išgyvenome labai sudėtingą laikotarpį. Buvo savaitgalis, pirmą dieną rengėmės eiti į Oslo universitetą. Nusileidžia iš antro aukšto mūsų šeimininkas, universiteto profesorius, pas kurį apsistojome, ir sako: „Maskvoje perversmas“. Profesorius sukinėja radijo aparatą, išgirstu iš Sitkūnų Lietuvos radijo perduodamas žinias ir žodžius, kad juos supa sovietų desantininkai. Tą akimirką praradau žadą, nes prisiminiau tų pačių metų Sausio 13-ąją, aukas prie Vilniaus televizijos bokšto. Mano abu vaikai buvo Seimo rūmuose: vienas – rūmų apsaugoje, kitas padėjo rūmų gynėjams.

Kitos dienos taip pat buvo kupinos įtampos ir didžiulio nerimo. Pagaliau rugpjūčio 21-oji – atoslūgis, pučas Maskvoje nuslopintas. Susitikome trys lietuviai Osle, atsisėdome su alaus bokalais mažoje „knaipytėje“, užsidegėme žvakutę, pasistatėme mažą Lietuvos vėliavytę ir pasijutome kaip didžiausioje gyvenimo šventėje. Išgyvenome nenusakomo džiaugsmo akimirkų: turime savo valstybę, pasaulis žino Lietuvą ir mus palaiko. Jautėmės Lietuvos dalelyte ir tokio susitapatinimo su savo valstybe, savo šalimi jokioje kitoje šventėje nei ligi tol, nei po to nebuvau patyrusi.

Šį prisiminimą pažadino Inos Dagytės išsakyta mintis, kad nebūtinai viešoje erdvėje, minioje kartu su kitais galime patirti šventės jausmą – galima ir su keliais bičiuliais uždaroje erdvėje.

Švenčiame ir dabar, bet kaip?

Zita Šimkuvienė, Vilniaus M. Mažvydo vidurinės mokyklos mokytoja.

Manau, reikia laiko, kad žmonės įprastų iš širdies švęsti valstybės šventes. Juk kodėl išliko šv. Kalėdų ir Velykų šventimo tradicija? Todėl, kad šventėme artimųjų aplinkoje, nesiviešindami. Tie, kurie viešai šventė Vasario 16-ąją, skrido su „vilko“ bilietu iš aukštosios mokyklos be teisės daugiau studijuoti. Visi puikiai žinojo, kuo tas šventimas gali baigtis, todėl bijojo. Savisaugos instinktas ne paskutinį vaidmenį suvaidino – nepatekome už grotų, baigėme mokslus ir ligi šiol tvarkingai švenčiame šv. Kalėdas ir Velykas.

Esame konservatyvi tauta, vengiame rodyti jausmus, atsiverti. Tai matyti ir iš mokinių. Aš jiems nedėstau, bet man, kaip istorikei, teko jiems vadovauti įgyvendinant šį mūsų projektą. Kai paprašiau mokinių parašyti žinutes, kuriose papasakotų, kaip jie švenčia valstybės šventes, nė vienas neparašė tol, kol pati neparašiau. Paskui parašė. Man patiko, kad jie parašė tai, ką galvojo, o svarbiausia, kad mokiniai nesupainiojo kalendorinių švenčių su valstybės šventėmis. Tai geras ženklas. Neabejoju, kad visi dalyvavusieji projekte ateityje švęs valstybės šventes.

Ina Dagytė. Tik kaip? Reikėtų pamėginti į šį klausimą atsakyti. Iš čia esančiųjų tikriausiai nė vienas nepasakys, kad valstybės švenčių švęsti nereikia, palikime visa tai savieigai. Tikriausiai visi sutiks, kad turime užimti aktyvią poziciją, o jei taip, kokią žinią turime pranešti Lietuvai ir pasauliui apie savo valstybės šventes? Kokius pirmuosius žingsnius turime žengti mes patys?

Norvegas komunikacijos profesorius T. H. Eriksonas atkreipia dėmesį į tas visuomenes, kurios mano, kad laikas savaime išsprendžia visas problemas. Vis dėlto savaiminio bendrumo jausmo nepakanka, savieigai tų dalykų palikti negalima. Susvetimėjimas tarp žmonių tampa didesnis už bendrumo jausmą. O lietuviams apskritai būdinga, kad tik didelis pavojus sutelkia tautą. Bet juk susitelkti galima ir džiaugsmo akimirką. Man kaip tik rūpi ta aplinka, kurioje esu ir ne pavojaus metu.

Praeities ir ateities vienovė

ML. Kalbėjusieji tiesiai neįvardijo, bet potekstėje galima jausti ir mums gresiančius pavojus. Prasideda nuo susvetimėjimo, bendrumo jausmo praradimo, tarptautinėje kosmopolitinėje erdvėje toli gražu ne kiekvienas atsispiria ir iš viso to kylantiems kitiems veiksniams: tautiškumas jau nebėra vertybė, valstybingumas globalioje erdvėje taip pat tampa problemiškas ir nežinia ar daugeliui išlieka vertybė. Štai ši erozija ir yra globalizmo padarinys. Nenorėčiau, kad globalizmą tapatintume su žmonijos pažangą apibūdinančiu globalizacijos terminu.

Naiviai įsivaizduojame, kad jei tankai Gedimino prospektu nežlegsi, tai ir pavojų nėra. O jų daugybė. Štai kad ir energetinė priklausomybė nuo kartais nenuspėjamos kaimynės veiksmų. Bėdojame dėl mažėjančio gimstamumo šalyje, o tai išties didžiulis pavojus tautai. Tačiau šį pavojų dar labiau giliname neužtikrindami jaunimui darbo vietų Lietuvoje, pasmerkdami priverstinei emigracijai. Dalis bedarbystei pasmerktųjų degraduoja, ilgainiui atpranta dirbti ir linkę gyventi iš pašalpų arba neteisėtais būdais prasimano pragyvenimo šaltinių.