Tad kurį kelią rinksimės: Graikijos ar Suomijos?

2009 m. lapkričio 23-ąją, Lietuvos kariuomenės dieną, Lietuvos Respublikos Prazidentė Dalia Grybauskaitė prof. Steponui Ašmontui įteikė ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžių. Įdomu, kad aukštam valstybės apdovanojimui profesorių pasiūlė ne „savoji“ Švietimo ir mokslo, bet Krašto apsaugos ministerija. Gal išties savame kaime pranašu nebūsi?

Vis dėlto baigiamajame pokalbyje su Lietuvos mokslo institutų asociacijos prezidentu, Puslaidininkių fizikos instituto direktoriumi prof. habil. dr. Steponu AŠMONTU nagrinėjame kitus reikalus. Vyksta Lietuvos mokslo institutų pertvarka: nuo sausio 1 d. dešimt mokslo institutų jungiami į keturis naujai steigiamus mokslo centrus, kuriems suteiktas valstybinių mokslinių tyrimų institutų statusas. Kiek šis valingas sprendimas sustiprins Lietuvos mokslą, bent jau taikomąjį, kurio didžioji dalis šalyje ligi šiol buvo plėtojama būtent mokslo institutuose?

Bet tam reikėtų būti Anglija

Gerbiamasis profesoriau, ypač antrojoje dalyje pateikėte nemažai pavyzdžių apie tai, kaip mokslas ir verslas įgyja vertingą ir perspektyvią jungtį. Čia galima įžvelgti ir mokslo institutų indėlį, tiesa, ne visada tiesioginį. Bet šiais gražiais pavyzdžiais ne taip paprasta įrodyti valdininkams ar politikams, kad mokslo institutai reikalingi ir net gal būtini, jeigu norime, kad tarp mokslo ir verslo Lietuvoje būtų sąsaja. Girdi tik tas, kuris nori girdėti. Kokius argumentus galite pateikti tiems, kurie girdėti nenori?

Jeigu Lietuvoje būtų sukurtas modelis, kaip taikomuosius tyrimus būtų galima atlikti be taikomųjų mokslo institutų, problema išsispręstų ir be jų. Bet tam reikia būti Anglija, kuri tokią veiklą atlieka per mokslines laboratorijas, apsieidama be mokslo institutų. Kita vertus, greičiausiai nėra reikalo kurti laboratorijas, jeigu jau turime mokslo institutų sistemą. Jeigu jų paskirtis būtų (kaip kad deklaruojama) – plėtoti taikomąjį mokslą, institutai ir taptų pažangos variklis.

Galėtume palyginti Suomiją ir Graikiją, kurios beveik vienu metu įstojo į Europos Sąjungą. Graikijoje mokslas iš esmės humanitarinis ir fundamentinis, o eksperimentinis menkai plėtojamas. Aukštųjų technologijų pramonės beveik nėra, todėl ir pragyvenimo lygį šalyje palaiko vien turizmas. Graikijos pragyvenimo lygis jau žemesnis už ES vidurkį. Tai tęsiasi metų metus.

Priešingas pavyzdys – Suomija. Suomijos pragyvenimo lygis gerokai prašoka ES vidurkį ir tai lemia aukštųjų technologijų įmonės.

Dar vienas pavyzdys – Portugalija.

Išties geras pavyzdys. Stodama į ES Portugalija neturėjo beveik jokio solidesnio mokslo. Pirmasis fizikos mokslų daktaras Portugalijoje apsigynė disertaciją tik 1998 m., kiti šalies fizikai mokslo laipsnius iki tol įgydavo užsienyje. Panašiai buvo ir su inžinerijos mokslais.

Įstojusi į ES Portugalija prie universitetų kūrė mokslo technologijų parkus, steigė nacionalinius mokslo centrus, institutus. 2008 m. buvo atidarytas Nacionalinis nanotechnologijų centras Bragos mieste. Pasinaudodami ES Struktūriniais fondais portugalai kuria aukštųjų technologijų mokslo centrus ir aukštųjų technologijų pramonę. Tikslingai panaudodami ES pinigus pasiekė ryškią mokslo ir verslo pažangą.

Kas baugina mokslininkus

Vadinasi, mokslo centrai Portugalijoje pasiteisino, o jei taip, kodėl Jus baugina steigiamieji mokslo centrai Lietuvoje?

Mokslo centrai Portugalijoje yra nepriklausomi, o Lietuvoje kuriami mokslo centrai „įdiegiami“ po universiteto vėliava. Štai Fizinių ir technologijos mokslų centras, kurį norima kurti sujungus Fizikos, Chemijos ir Puslaidininkių fizikos institutus. Jeigu liktume esamose vietose A. Goštauto gatvėje, gal ir nebūtų taip blogai. Tačiau sumanymas kitas. Po 2012 m., kai bus pastatytas prieigos centras, mūsų darbuotojus norima perkelti į Vilniaus universiteto teritoriją Saulėtekio miestelyje, o tada steigti Nacionalinį fizinių ir technologijos mokslų centrą, kurio steigėjas būtų Vilniaus universitetas. Jau yra atitinkamas švietimo ir mokslo ministro įsakymas.

Kodėl Jums, matyt, ir Jūsų vadovaujamo instituto darbuotojams kyla nerimas dėl galimos perspektyvos dirbti Nacionaliniame mokslų centre prie universiteto?

Todėl, kad trys institutai praras juridinio asmens statusą. O universitetuose, bent taip įprasta Lietuvoje, plėtojamas praktiškai vien fundamentinis mokslas. Taigi mokslo institutus iš anksto planuojama nukreipti į fundamentinių tyrimų sritį prie universiteto. Tokia yra šių sumanymų logika ir tokia esama ligšiolinė praktika.

Matydamas, kaip viskas daroma, mėginu tokiems sprendimams priešintis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva turi eiti ne Graikijos, bet Suomijos keliu. Pasirinkus Graikijos kelią toliau „sėkmingai“ leisimės ligi kai kurių Afrikos valstybių lygio, kaip kad prof. Bronius Kaulakys savo schemose ir grafikuose rodė per Lietuvos mokslininkų sąjungos 20-mečiui skirtąją konferenciją praėjusių metų gruodžio mėnesį.

Išsaugoję bent dalį mokslo institutų, kurie iš esmės užsiimtų taikomąja veikla, galėtume remtis Vokietijos pavyzdžiu. Kita vertus, norėdami užsiimti kokybiška taikomąja veikla, privalome rūpintis ir fundamentiniu mokslu. Tai aksioma.

Štai kad ir Ekspla. Jai dirbant kartu su Fizikos institutu, buvo įkurta net bendra instituto ir Eksplos taikomųjų tyrimų laboratorija, kuriai vadovauja dr. Gediminas Račiukaitis. Laboratorijoje atliekami faktiškai Eksplai skirti darbai, o bendrovė už juos Fizikos institutui sumoka daugiau kaip pusę milijono litų. Tai dėsninga: kai atsiranda pakankamai stiprios įmonės ir jų ryšiai su mokslu, tada jos gali padėti išsilaikyti ir mokslo institutams.

Kam reikia iškreipto vaizdo

Iš jūsų pateikiamų pavyzdžių susidaro įspūdis, kad Lietuvoje mokslo taikomoji veikla visai neblogai atrodo. Tik kodėl to nemato tie, kurie turi rūpintis Lietuvos mokslo reikalais, taip pat ir politikai?

Valdininkai ir politikai viešai skleidžia priešingą informaciją. Girdi, Lietuvos mokslo institutai persenę, juose dirba vieni pensininkai, kurie nieko nedaro, bet iš valstybės gauna pinigus. Tokio „formato“ žinios skleidžiamos nuolat. Kai tenka susitikti su politikais, iš jų nuolat girdžiu tą patį: reikia institutus jungti, nes ten nėra kas dirba, vieni seneliai… Skleidžiama dezinformacija. Kadangi visos ryšių priemonės yra rankose tų asmenų, kuriems naudinga tokią dezinformaciją skleisti, ir turime atitinkamą rezultatą.

Pateikiamas vienašališkas, dažnai tikrovės neatitinkantis vaizdas, tam tikra virtuali informacinė erdvė, kuri labai reikalinga norint „imtis pertvarkos“. Seniai žinoma tiesa, kad bet kokios „pertvarkos“ – patikimiausias būdas, padedantis tam tikroms jėgoms pasilypėti ant „bangos“.

Kai politikai išsiaiškina realią reikalų būklę, ima keisti savo nuomonę – su tuo nuolat susiduriame.

Viena „bobutė“ pasakė ir politikai pastato ausis, o mokslininkai metų metus dundena – niekas negirdi ir nenori girdėti. Tai kodėl mokslo žmonių balsas toks neįtaigus? Gal jų nuomonė per menkai pagrindžiama konkrečiais rezultatais?

Konkretus pavyzdys. Apsilankiau pas ūkio ministrą Dainių Kreivį dėl Puslaidininkių fizikos instituto taikomosios veiklos reikalų. Ministras prisipažino, kad per mažai įsigilinęs į šio instituto veiklą, todėl pasikvietė viceministrą. Taip, viceministras žino, kad trys institutai greitai bus sujungti į mokslo centrą, nes juose nesą kam dirbti, daug pensininkų. Iš kur tokia informacija? Viceministras atvirai pasakė: tokie ir tokie ministerijos pareigūnai, departamentų vadovai ir kai kurie mokslininkai sakė… Formuojama nuomonė, kad institutus reikia sujungti arba uždaryti. Sudaroma nuomonė, kad Lietuvoje mokslo institutai uždirba mažai, o Vokietijoje užsidirba daugiau kaip pusę reikalingų lėšų.

Nusiunčiau Ūkio ministerijai medžiagą apie Makso Planko ir Fraunhoferio draugijos institutus ir jų veiklos specifiką, apie tai, kokį finansavimą gauna iš valstybės biudžeto ir kiek užsidirba. Tada viceministro nuomonė pakito – suprato, kad mokslo institutai turėtų būti prie Ūkio ministerijos, nes jų būtinai reikia įvairioms programoms įgyvendinti.

Energetikos ministerijoje išdėsčiau sumanymą per Mokslo ir technologijų parką steigti naują įmonę. 2011 m. visas kaitinimo lempas teks pakeisti į šviesos diodus (šviestukus), o Puslaidininkių fizikos institutas turi didelę patirtį liuminescencijos šaltinių ir šviesos diodų gamybos patirtį. Esame gaminę infraraudonosios šviesos diodus galio arsenido pagrindu, daug dirbame su fotoliuminescencijos šaltiniais, ištiriame optines įvairių objektų savybes. Taigi su kolegomis iš užsienio sumanėme kurti bendrą įmonę ir pradėti Lietuvoje gaminti šviesos diodų šviestuvus gyvenamųjų namų laiptinėms apšviesti. 16 šviesos diodų apgaubus nedūžtamo organinio stiklo gaubtu patikimai apšviesime gyvenamųjų namų laiptines, galėsime nebijoti kiemo padaužų. Toks šviestuvas kainuos apie 150 litų, o veiks ne mažiau kaip 10 metų. Padengę puslaidininkį liuminoforu gausime baltą šviesą. Galime keisti liuminoforo sudėtį, taigi ir apšvietimo atspalvius.

Kadangi labai aktualu taupyti elektros energiją, tokie šviestuvai turėtų būti ypatingai paklausūs. Taip pat paklausūs bus ir valdikliai, kuriuos kūrėme Mažeikių naftai, jie galėtų labai praversti ir kitoms įmonėms. Energetikos ministerijai mūsų siūlymai pasirodė labai naudingi.

Kuo baigėsi Jūsų vizitai į ministerijas?

Baigėsi tuo, kad keturių ministerijų ministrai paprašė Premjero Andriaus Kubiliaus sustabdyti Puslaidininkių fizikos instituto jungimą su Chemijos ir Fizikos institutais. Ūkio, energetikos, krašto apsaugos ir aplinkos ministrai pasisakė prieš mūsų instituto jungimą į mokslo centrą, nes mano, kad tai skubotas ir nepamatuotas sprendimas.

Puslaidininkių fizikos instituto likimo sprendimas atidėtas iki kovo 15-osios. Jeigu keturių ministerijų vadovai nebūtų išsamiau susipažinę su mūsų instituto veikla, nuo sausio 1-osios jau būtume vieno iš mokslo centrų dalis. Mokslo institutų likimą savo sprendimais lemia Vyriausybė, nes ji institutus įkuria, reorganizuoja, naikina.

Kas yra tos elektromagnetinės svaidyklės?

Esate palaikomi iš Krašto apsaugos ministerijos. Kokie Puslaidininkių fizikos instituto darbai šią ministeriją domina?

Krašto apsaugos ministerija susidomėjo mūsų instituto darbais, kuriuos atliekame su vokiečių ir prancūzų mokslininkais. Saint Louis mieste Prancūzijos–Vokietijos tyrimų institutas 2009 m. minėjo savo 50 metų veiklos sukaktį, įvyko keletas šio instituto veiklos pristatymų, kuriuose dalyvavo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerijos viceministras Rimas Jonaitis. Pastarasis sužinojo mūsų ir Saint Louis instituto bendrų darbų vertę.

Priminsiu, kad Saint Louis institutas yra prie Bazelio, kur susieina Prancūzija, Vokietija ir Šveicarija. Po Antrojo pasaulinio karo ten veikė internuotų vokiečių artileristų stovykla. 1959 m., siekiant pagerinti Prancūzijos ir Vokietijos santykius ir buvo įkurtas Saint Louis institutas, kuris turėjo užsiimti artilerijos tobulinimu. Instituto branduolį sudarė internuotieji vokiečių belaisviai, prisidėjo ir prancūzų specialistai.

Viena iš šio instituto krypčių, kuriose dirbame ir mes – terahercų spinduliuotės sistemų kūrimas ir tyrimai, kita – elektromagnetinių svaidyklių kūrimo darbai. Minėtos svaidyklės gali būti pritaikytos ne tik gynybos technologijose, bet ir labai aktualioje ekologinių kosminių technologijų srityje. Jų pagalba galima būtų pigiai ir neteršiant aplinkos paleisti mini palydovus į Žemės orbitą. Tokiomis konversinėmis programomis suinteresuoti ir mūsų partneriai iš Saint Louis instituto. Krašto apsaugos ministerija suvedė su šių programų išdirbėjais, gavome konkrečių užsakymų.

Minėtame Saint Louis institute, dirba 400 darbuotojų, o jų metų biudžetas – 47 mln. eurų. Kai pasakiau, kad Lietuvos puslaidininkių fizikos institute dirba 300 darbuotojų, o mūsų finansavimas metams – 1,5 mln. eurų, Saint Louis instituto direktoriai (prancūzas, kitas vokietis) mandagiai pasiteiravo: gal ne visiškai Jūsų kalbą supratome, gal tuos 1,5 mln. eurų gaunate vienai savaitei? Kai patikslinau, kad metams, direktoriai susižvalgė ir pasakė, kad tai neįmanoma, nes turėtume gauti ne mažiau kaip 30 mln. eurų. Tik taip tokio pobūdžio institutas galėtų normaliai funkcionuoti ir būti naudingas valstybei.

Lietuvoje įsivaizduojama kitaip. Kai pradedama vertinti, daug ar mažai mūsų mokslininkai padaro, reikėtų prisiminti, už kokias lėšas tie darbai padaromi. Kitose šalyse net neįsivaizduojama, kad už tokias lėšas apskritai galima dirbti.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Puslaidininkių fizikos instituto direktorius prof. habil.dr. Steponas Ašmontas

Puslaidininkių fizikos instituto darbuotojų veiduose džiaugsmo nematyti

Iš kairės: grupės vadovas Markus Sneider, Steponas Ašmontas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras Rimas Jonaitis, Puslaidininkių fizikos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Nerija Žurauskienė, prof. Saulius Balevičius