Lietuvos valstybės pamatų kūrėjas

Karas atvedė į Vilnių

1913 m. grįžta į Lietuvą kaip diplomuotas agronomas, bet lietuviams katalikams nėra vietos gimtajame krašte. A. Stulginskiui siūloma įsidarbinti Peterburge, Vologdoje, o grįžti į tėvynę padėjo lemtingas susitikimas su Rusijos valstybės dūmos deputatu Martynu Yču. Šis per Vilniaus gubernatorių Veriovkiną pasiekia, kad A. Stulginskiui būtų suteikta teisė įsidarbinti Vilniaus gubernijoje. Jis skiriamas Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje, savo žinias gali pritaikyti praktiškai.

Lietuvišką spaudą atgavusiame krašte darbo pakanka ir norintiems reikštis visuomeniniame gyvenime, dirbti spaudos darbą. A. Stulginskis rašo straipsnius apie žemės ūkį, skaito paskaitas ūkininkams, redaguoja Vienybės priedą Viensėdis, 1914 m. išleido brošiūrą apie veršelių auginimą. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukia ankstesnę veiklą, užtat galima buvo pradėti kitą. 1915 m. rugsėjį vokiečiams užėmus Lietuvą A. Stulginskis persikelia gyventi į Vilnių, imasi plačios visuomeninės ir kultūrinės veiklos: organizuoja kursus pradinių mokyklų mokytojams, dėsto gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje. Tampa veiklą atnaujinusios švietimo draugijos Rytas pirmininku. Įsitraukia į Lietuvių komiteto nukentėjusių nuo karo šelpti veiklą, tampa vienu komiteto vadovu, renka aukas į Vilnių suplūdusiems pabėgėliams. Kilus bado pavojui A. Stulginskis pritaiko savo agronomines žinias: Subačiaus gatvės gale prie Rasų kapinių aptiko apie 20 hektarų daržą, ėmėsi auginti bulves ir daržoves. Netrukus rado ir kitų apleistų daržų, rūpinosi įdirbti žemę, gauti sėklos. Išauginto derliaus pakako komiteto išlaikomų bendrabučių ir prieglaudų gyventojams.

Ūkinė veikla neužgožė tautinių ir visuomeninių interesų. Pradeda veikti vadinamasis lietuvių politikos komitetas, reaguojantis į vokiečių karinės valdžios konkrečius žingsnius. Antai 1916 m. pavasarį Vilniuje pradėta surašinėti gyventojus. Miesto civiliniame valdyme įsitvirtinę lenkai visaip ribojo lietuvių, baltarusių ir žydų atstovavimą tvarkant miesto reikalus, visus katalikus užrašinėjo lenkais, nepaisydami tautybės. Surašymo komisijos dalyviai A. Smetona, A. Stulginskis, A. Janulaitis, M. Biržiška Vilniaus oberbiurgermeisteriui įteikė pareiškimą, kuriame išdėstė padėtį. 1916 m. birželį vokiečiams įteiktas memorandumas su lietuvių siekiais, kurį pasirašė J. Basanavičius, J. Bakšys, M. Biržiška, P. Dogelis, A. Janulaitis, S. Kairys, P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys ir A. Stulginskis. Daug sakančios pavardės.

Žingsniai į tarptautinės politikos vandenis

1916 m. birželio 29-oji galėtų būti vadinama diena, kai lietuviai išeina ir į tarptautinės politikos vandenis: dvylika Vilniaus lietuviškosios visuomenės lyderių priešakyje su J. Basanavičiumi, tarp jų ir A. Stulginskis, pasirašė memorandumą JAV prezidentui T. V. Vilsonui dėl Rusijos pavergtų tautų likimo. Memorandume išdėstyta, kad Lietuva – nepriklausoma valstybė, kuri 120 metų buvo Rusijos imperijos pavergta, prievarta rusifikuojama, kolonizuojama. Priminta 40 metų draustoji lietuviška spauda ir 1905 m. Vilniuje susirinkęs lietuvių seimas, atstovavęs visiems luomams, reikalavęs Lietuvai autonomijos. Šis manifestas – rimtas pagrindas ateičiai: pasibaigus karui teks spręsti Lietuvos ateities klausimą ir lietuviai nemato galima likti Rusijos ar kitų valdomiems.

Nesnaudė ir Vilniaus lenkai. 1917 m. gegužės 25 d. 44 lenkų veikėjai Vokietijos kancleriui įteikė memorandumą. Jame teigiama, kad Lietuvos miestai esą lenkiški, lenkai sudarą daugumą Vilniaus ir Gardino gubernijose ir trokšta susijungti su Lenkija. Petras Klimas surašo kontrmemorandumo tekstą, kurį pasirašo 19 žymiausių lietuvių veikėjų, tarp jų ir A. Stulginskis. Lietuviai nepripažino lenkų bajorus esant atskira tauta, Lietuvai reikalavo lietuvių gyvenamų žemių etnografinėse ribose.

1917 m. ir tuo reikšmingi A. Stulginskio biografijoje, kad 1905 m. įkurtoji Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga atnaujino savo veiklą kaip Lietuvos krikščionių demokratų partija, jos centro komiteto pirmininku tampa A. Stulginskis. Ši partija taps reikšminga Lietuvos politine jėga. Tais pačiais metais vokiečiai leido rugsėjo 18–22 d. surengti Vilniaus lietuvių konferenciją, kurioje buvo suformuota Tautos Taryba (vėliau tapusi Valstybės Taryba), jos nariu išrinktas ir A. Stulginskis. 1918 m. vasario 16 d. Tautos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Prasideda atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės naujas istorijos tarpsnis, tiesa, iki tikros nepriklausomybės dar buvo toli, o ir pats Lietuvos valstybės likimas ne sykį kybos ant plauko. A. Stulginskis buvo visų Tautos ir Valstybės Tarybos darbų sūkuryje, atkakliai gynė demokratinės Lietuvos interesus, priešinosi Uracho kvietimui į Lietuvos karaliaus sostą.

Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete (1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d.) A. Stulginskis buvo ministras be portfelio, Prano Dovydaičio (1919 m. kovo 12 d. – balandžio 12 d.) Ministrų kabinete – ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų ir viešųjų darbų ministras, Mykolo Sleževičiaus (1919 m. balandžio 12 d. – spalio 7 d.) Ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. A. Stulginskis tapo vienas Ūkio banko ir Lietuvos ūkininkų sąjungos steigėjų, pastarosios pirmasis pirmininkas. Užteko jėgų ir noro nuo 1918 m. leisti laikraštį Ūkininkas ir 1918–1919 m. Ūkininko kalendorių.

Pati Istorija jį iškėlė į prezidentus

1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo Lietuvos krikščionių demokratų blokas, vadovaujamas A. Stulginskio. Jis išrenkamas Steigiamojo Seimo pirmininku. Prakalbos žodyje pasakė, kad demokratinėje Lietuvoje neturės būt sūnų ir posūnių, Lietuva niekam nebus pamotė, mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms... Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kurioje buvo numatyta, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas. Pastebėsime, kad Steigiamajame Seime tautininkai neturėjo nė vieno atstovo, tad pirmajame posėdyje 1920 m. birželio 19 d. Antanas Smetona perdavė prezidento pareigas A. Stulginskiui ir išėjo iš Seimo namo. A. Stulginskis tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos prezidentu. Jam tuo metu buvo tik 35 metai – ligi šiol jauniausias iš visų Lietuvos prezidentų.

Kas lėmė žmonių ir Steigiamojo Seimo narių tokį pasitikėjimą būtent šiuo jaunu mažakalbiu žemaičiu? Juk aukso kalnų niekam nežadėjo. Kalbėjo retai, bet dalykiškai, svariai, pasižymėjo pareigingumu ir darbštumu. Valstybės gyvenime vadovavosi krikščioniškomis vertybėmis, jau tuo metu suvokė, kaip svarbu Lietuvą įtraukti į Europos valstybių gretas ir viską darė, kad tai kuo greičiau įvyktų. Buvo ir liko agronomas, žmogus nuo žemės, geriau už kitus inteligentus matęs ir jautęs, ko reikia valstybingumui įtvirtinti.

A. Stulginskio vykdytos politikos sėkmę rodo ir tai, kad 1922 m. spalį vyko Pirmojo Seimo rinkimai, juose daugiausia balsų vėl gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją 1922 m. gruodžio 21 d. absoliučia balsų dauguma Lietuvos Respublikos prezidentu išrenkamas A. Stulginskis. 1923 m. gegužę vyko rinkimai į Antrąjį Seimą. Daugiausia balsų vėl surinkus krikščionių demokratų blokui, tų metų birželio 19 d. Seimas Lietuvos Respublikos prezidentu perrinko A. Stulginskį iki 1926 m. birželio.

Kaip amžininkai vertino prezidentą A. Stulginskį? M. Krupavičiaus nuomonę ir pateiktą charakteristiką jau citavome. Dar pridursime, kad į visus dokumentus agronomas ir politikas prezidento poste stengėsi įsigilinti, pasirašydavo tik tada, kai įsitikindavo, kad sprendimas ar naujas įstatymas naudingas Lietuvai. Pasižymėjo diplomatiškumu, nesiekė asmeninės naudos, bendrą labą kėlė aukščiau asmens interesų. Neatrodo, kad būtų siekęs aukščiausios valdžios, veikiau priėmė jam tekusią naštą kaip būtinybę. Dėl visuomenės, vėliau dėl valstybės aukojo savo asmeninius interesus, nors galimas dalykas, kad tie interesai jam nebuvo atsieti. A. Stulginskis visai nesunkiai atsisakė prezidentinės valdžios Kazio Griniaus naudai 1926 m. birželį, kai tik baigėsi jo kadencija valstybės vadovo poste.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

* Cituojame pagal diktofono įrašą ・redakcijos pastaba.

Aleksandro Stulginskio ir Onos Matulaitytės-Stulginskienės vestuvių nuotrauka, 1920 m.

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė ir prof. Alfonsas Eidintas bendrauja su prezidento Aleksandro Stulginskio giminaite Ona Žiugždiene

Žemaitiškomis dainomis savo kraštiečio prezidento Aleksandro Stulginskio atminimą pagerbė ansamblis „Virvytė“ (vadovė Loreta Sungailienė)

Halės universiteto Žemės ūkio instituto absolvento A. Stulginskio diplomas

Stulginskių šeimos daiktai Signatarų namų parodos ekspozicijoje

Prisiminimais apie prezidentą Aleksandrą Stulginskį dalijosi jo giminaitė Ona Žiugždienė