Ar vertybės turi prasmę Lietuvos bendruomenėje ir jos gyvenime
Kun. dr. Kęstutis Ralys
Žmogų supanti aplinka, visuomeninė, politinė situacija turi įtakos žmogaus gyvenimui. Vadinasi, visi aplink individą vykstantys procesai vienaip ar kitaip veikia ir jo vertybių sistemą. Vertybinių orientacijų sistema, atspindinti gyvenimo būdo ypatumus per visuomeninės sąmonės prizmę, yra vienas iš individo pasaulėžiūros komponentų. Nustatyta, kad žmogaus elgesį veikia asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, būsena, taip pat aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, bendravimas, sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai svarbi vertybinių orientacijų (dispozicijų) sistema. Asmuo, norėdamas sėkmingai funkcionuoti dinamiškoje, o kartais net priešiškoje aplinkoje, turi susiformuoti pasaulėžiūrą, pagrindines nuostatas, savo „aš“ išsaugojimo poreikius. Kita vertus, šiuolaikinis humanizmas neapsiriboja žmogiškumo savyje išsaugojimo klausimu, o siekia atskleisti asmenybės veiklos būdus, kurie išsaugotų žmogiškumą kitame žmoguje. Pasak naujojo antropocentrizmo, žmogus yra savo pasaulio ir savęs paties kūrėjas, turintis nuostatą pagerinti situaciją, gebantis nuolat atsinaujinti ir keistis, atnaujinti ir tobulinti pasaulį.
Vertybė – tai abstraktus, bendras elgesio principo standartas, pateisinant konkrečius veiksmus ir tikslus. Vertybes asmuo įsisavina socializacijos procese, emociškai sutapatina save su jomis, t. y. internalizuoja. Vertybės – bendri elgesio standartai, išreiškiami socialinėmis normomis. Individai, pripažįstantys tas pačias vertybes, dėl neapibrėžtos vertybių prigimties gali nesutikti dėl konkrečių normų, įkūnijančių tas vertybes. Jos lemia objektų ir elgesio pasirinkimą, todėl jų tyrinėjimas įtraukia ir nusistatymų, elgesio, tarpusavio sąveikos ir socialinės struktūros tyrimą. Vertybinė orientacija – vidinė asmens charakteristika, turinti įtakos jos elgesiui. Ta pati vertybė nebūtinai vienodai svarbi visiems grupės nariams (Theodorson A. G.).
Socialinės vertybės iš prigimties gali būti materialios ir nematerialios. Jos apima kiekvieną objektą, į kurį individas gali reaguoti, susidaryti tam tikrą požiūrį (orientaciją). Socialinės vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, aspiracijas, moralines normas, filosofines doktrinas, švietimą, mokslines teorijas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, dar daugiau – objektyvių ir materialių dalykų. Tokį sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės, nes į jį įeitų viskas, apie ką galima susidaryti tam tikrą požiūrį. Vertybės įvairiems asmenims yra ne vienodos svarbos, tačiau esama panašumų pripažįstant vienodas vertybes, nes bet kokios grupės individai susiduria su panašiais poreikiais ir panašiomis situacijomis (Reuter Ed. B., 1934).
Gėris ir blogis – dvi bendriausios moralinio vertinimo kategorijos, nuo kurių apibūdinimo prasideda kiekviena etinė teorija. Tikinčiam žmogui aukščiausias gėris – Dievas. Atsižvelgiant į tai, kaip jis suvokia Dievą, taip supranta ir gėrį. Nuo seniausių laikų dievų elgesys ir jų priesakai, malonės ir bausmės buvo pagrindiniai orientyrai žmogui, kaip jis privalo elgtis. Istorijos eigoje žmonių protus palaipsniui užkariauja filosofinės teorijos, kuriose gėris siejamas su kuriuo nors principu. Žmogus – labai sudėtinga būtybė, jo psichiką sukuria ir valdo glaudžiai susiję genetiniai, biologiniai ir psichologiniai veiksniai. Žmogus gyvena išoriniame pasaulyje, tačiau pastarąjį neretai iškraipo jo vidinis pasaulis, suformuotas vaikystės patirties, santykių su tėvais, artimaisiais. Maža to, vidinį pasaulį gali keisti ir nauji ryšiai su žmonėmis.
Vakarų kultūrai išskirtinai svarbi asmenybės sąvoka. Kiek žmogus save kaip asmenį įtvirtina, tiek jis išreiškia save pasaulyje. Todėl norint save suvokti, labai svarbu sąmoningai atsakyti į klausimus: kas aš esu? ko siekiu savo gyvenimu? koks žmogus noriu būti? kokiame pasaulyje noriu gyventi? Žmogaus emocijos, siekiai, mintys priklauso nuo pastangų įveikti svarbiausią žmogaus konfliktą tarp socialinių suvaržymų ir biologinių impulsų. Žmogų veikia agresyvūs, malonumo siekantys, biologiniai impulsai ir internalizuoti socialiniai suvaržymai, tad pagrindinis žmogaus tikslas norint gyventi – įveikti šiuos suvaržymus. Šiuolaikinėje Europos filosofijoje būties problematika tebelieka fundamentaliausia. Ieškodama būties, filosofija gina savo specifiką prieš mokslą, religiją, meną. Tyrinėdama, interpretuodama būtį, filosofija parodo savo unikalumą, kuris negali būti suvestas nei į žinojimą, nei į tikėjimą. Filosofinis būties apmąstymas netapatus nei racionalioms abstrakcijų konstrukcijoms, nei mistinėms intuicijoms (nors kaip momentai jos įeina į filosofinį pažinimą). Domėdamasi būtimi, filosofija atskleidžia ypatingą pobūdį to mąstymo, kuriame būtis atsiveria. Ir tai nėra nei nuosekli loginių operacijų eilė, nei poetinė vaizduotė. Būties mąstymas – savitas gyvenimo būdas. Tai ypatingas minties budėjimas, kuris pašauktas saugoti mūsų egzistenciją nuo slydimo į beprasmybę. Tai retos ir tik kraštutinėmis visų žmogaus jėgų pastangomis išlaikomos dvasinės akimirkos, kurios įprasmina mūsų buvimą pasaulyje, tai savotiškas amžinybės įvietinimas laikinoje kasdienybėje.
Krikščionybėje Šv. Augustinas išaiškino subjektyvią emocinę patirtį. Jis teigė, kad žmogus nuolat išgyvena kovą tarp kūniškosios ir dvasiškosios valios. Šventasis Augustinas tiki, kad žmogaus prigimtis dvilypė: kūnas ir siela. Todėl žmogus yra ir žemiškojo pasaulio ir dangiškosios „valstybės” pilietis. Esminis faktas tas, kad žmogus turi dvejopus interesus: pasaulietinius – susijusius su kūno gėrybėmis, ir anapusinius – susijusius su žmogaus siela. Tai priartina žmogų prie gyvenimo ir mirties paslapties. Pagrindinis valios svoris – meilė. Meilė – aukščiau už protą ir jusles. Šv. Augustino valios pagrindinė jėga – meilė.
