Moksleivių sąjūdžio pusamžis

Iš atsiminimų apie „Aušrinę“

Vasario 25-ąją Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje surengta paroda, skirta moksleivių žurnalo „Aušrinė“ šimtmečiui. Žurnalas pradėtas leisti Maskvos lietuvių studentų – Stasio Šilingo, Petro Klimo, Juozo Papečkio ir kt. – kaip laikraščio „Lietuvos žinios“ literatūrinis ir mokslo priedas.

Tie kristalizacijos žybsniai ypatingai sužiburiavo, kai Dovydaitis išėjo su savo katalikišku „credo“. Kiti redakcijos nariai čia pajuto tą patį spūsnį, kuris seniau numarino „Aušrą“, dėl kurių muistėsi Kudirka, leisdamas „Varpą“ ir dėl kurio tiek kentėjo Amerikoje J. Šliupas.

Tradicijomis atsirėmusi bažnyčia, tiek amžių pataikavusi mūsų bajorijos degeneracijai, tada buvo pasukusi į lietuvišką patriotizmą, kad toliau galėtų skandinti liaudį savo „Šaltiniuose“ ir apsidrausti vadovavimą. Sklido tada po Lietuvą pamokslai, aplinkraščiai, lapeliai, laikraščiai, brošiūros, knygos, kūrėsi draugijos, mobilizavosi visa kunigija tarytum naujam kryžiaus žygiui. Toje ruošoje dar nebuvo nei studentų, nei inteligentijos. Ir štai iššoko juridinio fakulteto studentas Pranas Dovydaitis, kurį Maskvos kuopelė buvo išrinkusi „Aušrinės“ redakcijoje nariu.

Jis pateikė savo pirmąjį straipsnį, pavadintą: „Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime“. Redakcijos kolektyvas, jį perskaitęs, smarkiai subruzdo. Pajutome kažką mums nepriimtino. Konsultavome vienintelį mūsų tarpe filosofą Romą Bytautą, kurs buvo gavęs iš fakulteto aukso medalį už savo darbą „Vundt’o sielos supratimo kritika“. Mūsų spaudoje jis jau 1908 metais buvo pasireiškęs straipsniu „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“. Mus jis apramino pažadu duoti Dovydaičiui repliką.

Kas buvo tas katalikas – ne kunigas?

Nuo 1908 metų jis lankė juridinį fakultetą ir drauge filosofijos paskaitas istorijos-filologijos fakultete. Už konkursinį darbą „Cuyau etinės sistemos kritika“ jis net buvo gavęs sidabro medalį. Mes jį pažinome kaip niūrų draugą, paskendusį knygose. Jis turėjo gražų kambarį su lentynomis, iki lubų prikrautomis knygų, daugiausia vokiečių kalba. Tokios prabangos nežinojo nė vienas studentas. Jį globojo ir šelpė katalikų pašalpos draugija „Motinėlė“. Jis nebuvo dabita. O kai kartą aš buvau jam prikišęs perdaug sunešiotus marškinius, jis man žemažiūriškai dėptelėjo: „Puodą reikia šveisti iš vidaus...“

Dovydaitį man teko pažinti dar 1908 m. pavasarį, kai jis buvo atvykęs Marijampolėn laikyti egzaminų kaip eksternas. Tada jis apsisupo legenda, kaip fenomenas savamokslis, nuo žagrės ar bandos atitrūkęs, kažkur iš Kazlų Rūdos miškų. Taip bent jis atrodė. Ir kai jis klumpėtas atėjo su pareiškimu gimnazijos direktoriui, sargas nenorėjo jo prileisti, nes laisvos sargo vietos tada nebūta... Savo kaimiškumą jis parodė ir bute pas dr. Grinių, kur Grinienė tą kampininką turėjo mokyti kultūros priemonėmis naudotis. Bet tarp eksternų jis bene vienas išsilaikė iki galo.

Dovydaičiui pateikus savąjį straipsnį, redakcijos kolektyvas, jį apsvarstęs, penkiais balsais prieš vieną /autoriaus/, nutarė jį spausdinti su prierašu. Tas prierašas buvo gana status. Buvo pareikšta, kad Dovydaičio pasaulėžiūra nesutinka su „Aušrinės“ pažiūromis. Bet straipsnį redakcija spausdino, nes jaunuomenė esanti „paskendusi praktiškame utilitarizme“ ir neužsiimanti filosofinėmis ir socialinėmis problemomis, kaip tai privalu kiekvienam inteligentui. Buvo dar pridėta, kad nustelbimo ar boikoto priemones „Aušrinė“ paliekanti „Romos klerikalizmui ir rytų despotizmui“. Priešingų nuomonių susidūrimas viename laikraštyje leidžiąs tiesai išryškėti. Redakcija taip pat pažymėjo, kad Dovydaičio pateikiamieji filosofinių sistemų apibrėžimai nesą tikslūs ir juos reikėsią atitaisyti.

Tuo būdu užsimezgė didis disputas, kuris negalėjo nesujaudinti visos moksleivijos. Susijaudinimas pasidarė dar platesnis dėl to, kad Dovydaičio filosofija niekuo nesiskyrė nuo tos, kuri viešpatavo katalikų bažnyčioje ir visoje katalikiškoje spaudoje. Visoms filosofinėms sistemoms Dovydaitis priešpastatė idealizmą, paremtą žmogaus proto ir jausmų reikalu tikėti metafizine valia, kuri viską protingai valdanti. Tą valią išryškinęs Kristus ir jo įsteigta bažnyčia, kuri suteikusi vienintelę žmoniją patenkinančią filosofiją.

Repliką R. Bytautas dėstė per du numerius, pavadinęs ją antrašte „Ar-gi?“ Tai buvo, rodos, pirmas vienišas disputas mūsų spaudoje tokia tema. Iškėlęs Dovydaičio tvirtinimų netikslumus jis atkreipė ypatingą dėmesį į moralinių principų nepriklausomybę nuo metafizikos /religijos/. Moralės problemą išsprendžia žmonių sugyvenimo dėsniai, kurie remiasi lygios žmonių vertybės pradu. Tokia realistinė pažiūra visai kita kryptimi lenkė spręsti ir socialias ar ekonomines problemas visuomenėje.

Toks „bedieviškas“ posūkis moksleivijos tarpe, atpalaiduojąs jaunuomenę nuo ilgaamžių tradicijų, negalėjo nepasėti nerimo bažnytininkų tarpe. Prasidėjo kontrakcija.

Pirmieji Liuveno /Louvain‘o/ katalikiško Belgijos universiteto auklėtiniai, kunigai, suskato tvenkti srovę, kviesdami steigti moksleivių katalikų organą. Jau nuo 1911 metų pradėta leisti „Ateitį“, kaip priedą prie kun. Dambrausko /Jakšto/ leidžiamos „Draugijos“. Pradėjo kurtis ir „ateitininkų“ kuopelės.

Lygiagrečiai mus ėmė pulti ir laikraščio „Vilties“ liberalas A. Smetona, kreipdamasis į moksleiviją savo straipsniu „Daug apžiosi – mažai nukąsi“, įspėjo per daug nesiblaškyti, o mokytis pagal mokyklų duodamas programas ir rūpintis tapti gerais profesionalais, specialistais.

Čia taip pat teko atsikirsti, nurodant reikalą kiekvienam inteligentui būti aktyviu visuomenės nariu bet kokioje darbo srityje. Be filosofinio ir sociologinio pasiruošimo specialistas taptų obskurantu ir pastumdėliu.

Frontinė ataka prieš katalikišką pasaulėžiūrą, kaip ji pasireiškė pirmuose „Ateities“ numeriuose, prasidėjo nuo 1912 metų. Tos atakos ėjo per kelis numerius „Moksleivių gyvenimo apžvalgose“, mano paties rašytose Vabalėlio slapyvardžiu. Jose netrūko piktos ironijos ir stačiokiškų epitetų, taikomų „Ateities“ pasisavintai tradicinei bažnytinei doktrinai su visais jos prieštaravimais, primityviu ortodoksizmu, mąstymo katechizacija... Pats nuolankumas bažnytinei disciplinai nepaliekąs kitokios perspektyvos jaunimui kaip tapti beždžionėmis, atsisakius nuo savarankiško mąstymo.

Bet ypatingai pulta tikybos paguoda kenčiantiems socialines neteisybes. Formulė „kentėkit, kentėkit, o būsite išganyti“ pavadinta „pomirtiniu romantizmu“ arba „dvasios morfijum“.

Čia jau buvo pareikšta, kad „aušrininkai“ stoją į visuomenės demokratų eiles, kurios kovoja prieš socialines neteisybes. Vėliau visoj eilėj straipsnių prasikišo marksistinės pažiūros į socialines problemas. Straipsnelyje apie politinę ekonomiją, kaip lavinimosi objektą /Nr. 11, 1912/, jau visai aiškiai remtasi socializmo doktrina, cituojant Marksą ir Engelsą. Socializmo idėjų pranašumas buvo dėstomas ir Maskvos studentų draugijos posėdžiuose. Teigiamai vertinant tada ėjusį socialdemokratų žurnalą „Visuomenę“, kitas „Aušrinės“ straipsnis taip išsireiškė: „Tvirtos ryškios socialinės ir politinės pažiūros tėra conditio sine qua non kiekvienam sąmoningam visuomenės nariui piliečiui“ /4 nr. 16/. Kitoje vietoje net buvo prikišta L. Tolstojui, kad nors jis buvęs „didelis žmogus“, bet be visuomenės raidos supratimo savo moralizmu ar anarchizmu jis buvęs „žlibas“ /Nr. 17/.

Tačiau toks posūkis moksleivijoje, pačios redakcijos gundomas, jau pradėjo nebepatikti „Aušrinės“ globėjams, t. y. „Lietuvos žinių“ leidėjams liaudininkams. „Aušrininkų“ konferencijoje 1912 metų vasarą /ji nelegaliai vyko Vilniaus apylinkės miške/ man teko fechtuotis jau ne su ateitininkais, bet su „demokratais“ ir kitokiais nepartiniais ar pažangiais patriotais. Redakcija buvo pakeista ir turėjo „moderuotis“, apstabdyti savo pažangumą, pasilikdama ligi 1914 m. karo bendru, kaip tada vadinta, pirmeiviškosios moksleivijos organu, jau griežtai atsiskyrusiu nuo katalikiškosios „Ateities“.

Turiu pastebėti, kad nei redakcijos kolektyvas, nei „aušrininkų“ kuopelėse tada dar nebuvo subrendusi ryški Lietuvos ateities idėja. Kaip lietuvių tauta turėtų išspręsti savo savarankišką būtį, ta perspektyva dar tik ruseno būrimosi procese. Kažkokie pragiedruliai, berods, nušvisdavo nedideliuose studentų pobūviuose. Atsimenu, kaip kartą, glaudaus būrelio nuotaikoje, mes klostėme jau nepriklausomos Lietuvos vaizdą ir skirstėme pusiau rimtai, pusiau juokais kiekvienas savo vaidmenį toje epopėjoje. Kažkoks pasąmonės spūsnis mus veikė tomis valandomis.

Prisimenu taip pat mūsų filosofą Romą Bytautą, jau kaulų tuberkuliozės parblokštą, kurs man dėstė savo nusivylimą pasauliu. Jis esąs per daug paskendęs neteisybėse ir savitarpio nuoskaudose. Tik siaubingas kraujo praliejimas, žiaurus karas galėtų išpirkti jo nuodėmes ir atskleisti naujus kelius. Tada ir lietuvių tautai sužiburiuotų prošvaistė, kurios ji per tiek amžių negalėjusi susilaukti. Netrukus karas prasidėjo, ir nekaltasis padarė savo aukos atnašą /Bytautas mirė išvežtas į Šveicarijos sanatoriją, karui įpusėjus/.

Šiaip ar taip, „Aušrinė“ to meto sąlygose pažadino ir subūrė moksleiviją, galima sakyti, į vieną didelį būrį, užmezgė bendravimą tarpusavyje, sutvirtino jos lietuviškumą ir pasiryžimą ryškintis savo uždavinius ir pačius veiklos ar kovos kelius. Galima tad sakyti, kad „Aušrinė“ po „Aušros“ išvarė antrąjį barą mūsų jaunuomenėje, paruošdama ją tolesnei diferenciacijai tautiniame atgimime.

Straipsnio rankraštis yra Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F 15-444)

Nuotraukoje:

„Aušrinės“ bendradarbiai, 1911–1912 m., Maskva. Sėdi: Kazys Pietaris, Ramūnas Bytautas, Petras Klimas, Stasys Šilingas, Agnė Ambraziejūtė; stovi: Rapolas
Skipitis, Stasys Naginskas, Vladas Bukaveckas, Antanas Žukauskas (Vienuolis), Juozas Papečkys, Juozas Marcinkus, Juozas Nemeikša, Stasys Bytautas.