Žalgirio mūšis tapyboje

Jonas Puodžius 

Minint Žalgirio mūšio 600-ąsias metines VARPO pirmajame numeryje išspausdinti dailininkų Mykolo Šeduikio (1970) ir Jano Mateikos (1878) paveikslai ,,Žalgirio mūšis“. J. Mateikos paveikslas Lietuvoje gerai žinomas, tačiau panašaus žanro Alantos mokytojo kūrinys retai minimas. Mokytoją Mykolą Šeduikį pažinojo dr. Jonas Puodžius, kurį paprašėme apie mokytoją M. Šeduikį parašyti.

Vieną savo prisiminimų straipsnelį pavadinau Trys susitikimai su mokytoju Mykolu Šeduikiu 2004 m. rengiamai knygai Alantos šviesuolis mokytojas Mykolas Šeduikis. Pirmasis susitikimas buvo vaikystėje. Mano tėvai Jonas ir Katrė Puodžiai nuo 1929 m. iki 1941 m. birželio 14 d. mokytojavo Alantos pradžios mokykloje, tėvelis buvo šios mokyklos vedėjas. Mokytojas Mykolas Šeduikis pradžios mokykloje dirbo nuo 1926 m. ir artimai bendravo su mūsų šeima. Atostogaujant tėvelio gimtinėje Motiejūnų kaime ar Krivičių vienkiemyje prie Vastapų ežero, dažnas šeimos svečias buvo ir mokytojas. Jis buvo artimas ir ištikimas šeimos bičiulis, su kuriuo tėvai dalijosi džiaugsmais ir rūpesčiais. 1941 m. birželio 12 d. enkavedistams užplūdus Alantą, tėvai su mokytoju M. Šeduikiu svarstė, kaip jiems reikėtų elgtis. Deja, mūsų šeimos likimas jau buvo nuspręstas ...

Antrasis susitikimas – grįžę iš tremties po ilgų nesimatymo metų su motina aplankėme mokytoją. Paskutinis pasimatymas buvo 1970-ųjų vasarą. Lankėme mokytoją su žmona Marija jo namuose (beje, iš šių namų mūsų šeima buvo ištremta į Sibirą). Grožėjomės jo kūryba, mokytojas domėjosi mūsų šeimos likimu, gyvenimu Sibire ir sugrįžus į Lietuvą. Sodelyje tarp žydinčių gėlių kalbėjomės apie jo kūrybinius sumanymus. Viena jo svajonė – nutapyti Baltijos pajūrį. Žmona pasiūlė mokytojui ateinančią vasarą su mūsų šeima atostogauti Šventojoje. Mokytojas mielai sutiko, deja, nespėjome... 1971 m. ankstyvą pavasarį dailininkas, grįždamas iš bendradarbio, likus iki namų gal porai šimtų metrų, krito... ir nepakilo.

Trečiasis įspūdingas susitikimas su mokytojo palikimu įvyko 2003 metų vasarą namelyje, kur saugomas mokytojo palikimas. Prie namelio atidengta mokytojo sūnėno dailininko Alfonso Šeduikio sukurta rodyklinė lenta Mokytojo Mykolo Šeduikio muziejus. Sutarta, minint mokytojo 100-ąsias gimimo metines, parengti jo gyvenimo, darbo ir kūrybos kelio prisiminimų knygą.

Mykolas Šeduikis gimė 1905 m. Degučių kaime ūkininkų šeimoje, mokėsi Zarasų gimnazijoje. Jaunuolis nuo mažens mėgo piešti. Dešimtmečio Mykoliuko nupiešta vokiečių kariuomenės pergalė prieš caro kariuomenę patiko vokiečių karininkui. Už tai karininkas padovanojo vaikui akvarelinių dažų, teptukų, spalvotų pieštukų, kad pieštų karo vaizdus. Tarp gimnazistų buvo artistų, muzikantų, Mykolas jau antru paties pasidirbdintu smuiku grojo kaimo kapeloje Zarasų visuomenei. Mokydamasis gimnazijoje Mykolas mokė kitus, kad užsidirbtų buto nuomai.

Mokytojas M. Šeduikis, prisimindamas gimnazijos laikus, straipsnyje Gyvybės varpas skamba amžiais gyventi rašė: ,,Mus, mokinius, apima ilgesys – gimsta tėvynės meilės jausmas, nors ir siauras dar mūsų akiratis: Zarasai, Salakas, Degučiai, Dusetos, Antalieptė. Mums norisi pažinti Lietuvą, Visą Lietuvą! Prie Asos ežero pakrančių su draugais galvojome apie Vydūną. Pakviesim Vydūną į Zarasus. Apipilsim klausimais! Bet kuo mes šį brangų svečią pavaišinsim?“

Baigęs Zarasų gimnaziją Mykolas pasirengė ir išlaikė egzaminus į Kauno meno mokyklos antrą kursą. Deja, mokytis neteko, nes išgyvenęs dvi savaites Kaune be pinigų ir kambario, pėsčias grįžo į Uteną. Utenoje baigė dviejų metų pedagoginius kursus ir 1926 m. buvo paskirtas Alantos pradžios mokyklos mokytoju.

Mokytojas M. Šeduikis 45 metus Alantos pradžios (vėliau – vidurinėje) mokykloje mokė vaikus rašyti, skaityti, piešti, dainuoti, filosofijos, meistrauti, ūkininkauti, mylėti savo tėvynę. Mokytojo pamokos skyrėsi nuo kitų. Jis skatino mokinius domėtis daile, muzika. Į pamokas atsinešdavo paties pasidirbdintą smuiką, dažnai grieždavo, pamokose improvizuodavo, piešdamas lentoje. Mokytojas darydavo viską, ko reikėdavo užklasinei veiklai – vadovavo chorui, kapelai, piešė dekoracijas vaidinimams.

1970 m. M. Šeduikis rašė laišką brolio sūnui Alfonsui: ,,Jau mokykloje mažai dirbu, tik forma! Atliekamu laiku piešiu, per vasarą pabaigiau Žalgirio Mūšį. Jūs neatvažiuojat, tai žadėjau padaryti spalvotą nuotrauką ir nusiųsti jums. Paveikslo dydis 2,80 m ir 1,80 m plotis. Pavaizdavau antrąją mūšio fazę su Vytautu priešakyje. Dabar planuoju Žalgirį plėsti. Pavaizduoti kaip Vytautas giriomis žygiuoja į mūšį ir kaip Vytautas grįžta iš mūšio ir pasitinka karžygius lietuviai. Triumfas! Taigi bus du mažesni paveikslai negu pats mūšis. Reikia gauti storos lininės (brezentas) drobės: 1.80 m x 1,60 m dėl dviejų paveikslų po tiek. Labai norėčiau, kad jūs, Alfonsai, nuvyktumėte į dailės krautuvę ir sužinotumėte, ar yra tokios drobės (negruntuotos)... Jei rastum gerų akvarelinių dažų, iš karto nupirk, nes aš pavasaryje turėsiu rajonui nuvežti akvarele nupieštą parodėlę. Bet svarbiausias mano rūpestis – gauti drobės“.

Mokytojo palikimas gyvas jo mokinių ir pažinojusiųjų atmintyje. Alantos miestelio namelyje galima pamatyti Žalgirio mūšį, Vydūno, Donelaičio portretus, M. Šeduikio autoportretą, Lietuvos istorinių įvykių drobes bei Alantos apylinkių peizažus. Kambaryje mokytojo fortepijonas ir smuikai su nutrūkusiomis stygomis... Visa tai laukia didesnio visuomenės dėmesio ir geresnių saugojimo sąlygų (šaltis ir drėgmė negailestingai gadina eksponatus). O galėtų ir Mykolo Šeduikio paveikslai daugelį sudominti, verta rodyti savo tautos talentų palikimą.

„Žalgirio mūšis 1410 m. liepos 15 d.“, 1970 m. drobė, aliejus, 168x250 cm, dailininkas Mykolas Šeduikis

Mykolo Šeduikio sūnėnas dailininkas Alfonsas Šeduikis