Ignoto Domeikos takais Čilėje
Kaip minėjome 200-ąsias I. Domeikos metines Leiskite priminti ne tiek Jums, tų įvykių dalyviui, kiek mūsų skaitytojams. 2002 m. minint I. Domeikos 200-ąsias gimimo metines Vilniuje vyko didelė tarptautinė konferencija. UNESCO mokslininko 200-ąsias gimimo metines įtraukė į minimų datų kalendorių, rėmė Prancūzijoje, Čilėje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje I. Domeikai skirtas konferencijas. Į Vilnių atvyko I. Domeikos palikuonių iš įvairių pasaulio kraštų – Lenkijos, Norvegijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos. Iš Čilės buvo atvykęs Pablas Domeyko, iš Australijos – Paz Domeyko Lea-Plaza – I. Domeikos biografė ir provaikaitė. Svariai konferencijoje pasireiškė Lietuvos mokslininkai ir I. Domeikos vardo garsintojai. Konferenciją organizavo LR švietimo ir mokslo ministerija, Vilniaus universitetas (prof. Juozas Paškevičius) ir Lietuvos mokslų akademija (narys koresp. prof. Algimantas Grigelis). Grupė mokslininkų ir keliautojų 2002 m. pradžioje keliavo I. Domeikos takais Čilėje, tuo pažymėdami savo garsaus kraštiečio 200-ųjų gimimo metinių sukaktį. Tai Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dabar jau profesorius Gediminas Motuza, alpinistas ir keliautojas Vladas Vitkauskas, televizijos operatorius Vytas Jankevičius ir architektas Jonas Anuškevičius. Jie įkopė į aukščiausią mokslininko vardu pavadinto kalnagūbrio – Cordillera de Domeyko – viršukalnę, nufilmavo 17 val. trukmės vaizdų. Iš jų grįžus buvo sukurtas filmas. Jis buvo parodytas konferencijos dalyviams. Santjage susipažino su Chuanu Domeyko, kuris gyvena buvusiuosiuose savo prosenelio I. Domeikos namuose, nemažai patarė mūsų keliautojui prieš kopiant į aukščiausią Čilės viršukalnę. Įsiminė ir Jūsų konferencijoje skaitytas pranešimas, sukėlęs gana daug debatų.
Išdėsčiau savo požiūrį į dramatišką I. Domeikos kaip mokslo žmogaus gyvenimą Čilėje, buvusioje mokslo pasaulio periferijoje. Kai kuriuos čiliečius užgavo pasakymas, kad Čilė gali būti suvokiama kaip provincija. Bet mokslo reikaluose XIX a. viduryje ir antrojoje amžiaus pusėje juk tokia ir buvo. Man regis, aš tą įrodžiau.
Kritika moksle nėra retas dalykas. Štai prof. Zbignevas Vujcikas (Zbigniew Wójcik), tyrinėdamas Vilniaus archyvus, atrado išties labai daug įdomaus. Profesorius parašė labai objektyvų ir įdomų straipsnį apie I. Domeikos lietuviškumą ir susilaukė kritikos iš kai kurių oponentų Lenkijoje. Kai kam labai nepatiko, kad prof. Z. Vujcikas pristato I. Domeiką kaip Lietuvos, Prancūzijos ir Čilės pilietį, nes tik Lietuvoje bei Prancūzijoje gyveno prieš išvykdamas į Čilę.
Tiesa, į Lenkiją buvo vieną kartą atvykęs prieš pat 1831 m. sukilimą. Gavęs leidimą atvyko į Varšuvą, ten mėnesį gyveno, ieškojo darbo, bet jam buvo pasakyta, kad jokioje aukštojoje mokykloje ar geologinėje tarnyboje jis negalėsiąs gauti darbo.
Dalyvavęs filomatų veikloje Vilniaus universitete, carinės valdžios buvo suimtas, tardomas ir įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyno patalpose. 1824 m. buvo paleistas, bet priverstas išvykti iš Vilniaus. Turėjo gyventi provincijoje, savo dėdės dvare. Tokiam gabiam ir energingam jaunam vyrui kaip I. Domeika 8 metai priverstinio gyvenimo kaime buvo didelė dvasinė trauma. Kitas jo vietoje būtų palūžęs. I. Domeika nepalūžo. 1831 m. sukilimas, kurio dalyviu tapo I. Domeika, iš esmės pakeitė jo likimą.
Ar pavyks patekti į „uždarą zoną“ Ką žinote apie Čilėje gyvenančius I. Domeikos palikuonis?
Kiek man žinoma, viena iš Čilėje gyvenančių I. Domeikos palikuonių – Cecilia Domeyko – yra labai nusistačiusi prieš bet kokį savo prosenio paveldo tyrinėjimą, fotografavimą ar filmavimą. Tam tikra prasme I. Domeikos archyvas ir yra „uždara zona“. Net Paz Domeyko, nors ji ir yra I. Domeikos provaikaitė, prie to archyvo, kiek man žinoma, negali paprastai prieiti. Paz Domeyko, kuri užaugo kitoje kultūroje, ištekėjo už svetimšalio ir gyvena Australijoje, kartais savo čiliečių giminaičių laikoma lyg ir ne visai sava, tarsi „nesuprantanti“ Čilės ir autoritetingai apie ją kalbėti jau, girdi, negalinti.
Taigi neįveikiama kliūtis? Savotiška „force majore“?
Mėginsime ponią Cecilią paveikti iš dviejų pusių: tuo pačiu metu iš Vašingtono ir Argentinos į Santjagą atvyks Paz Domeyko, prieš grįždama į Australiją. Pateiksime savo argumentus, kaip svarbu I. Domeikos archyvinį paveldą nukopijuoti, kad būtų saugomas keliose skirtingose šalyse.
Prieš tai susitiksiu su Chuanu Domeyko, įteiksime jam lietuviškai išleistos I. Domeikos knygos Mano kelionės. Tremtinio prisiminimai I dalį. Žiūrėsime, kaip čiliečiai reaguos į mūsų pasiūlymus. Mes pasiūlysime nusamdyti kokį nors vietinį specialistą, ir tegul jis padaro I. Domeikos gautų laiškų ir kitų dokumentų kopijas. Jeigu Domeikos norėtų, kad mes patys darytume tas kopijas, pasiraitotume rankoves ir dirbtume išsijuosę.
Ar kas nors iš tyrinėtojų yra buvęs prileistas prie I. Domeikos archyvo?
Man atrodo, kad I. Domeikai oficialūs laiškai kaip Santjago universiteto rektoriui (1867–1883 m.) saugomi šio universiteto archyve. Galimas dalykas, kad jie buvo publikuoti. Čilės valdžia po I. Domeikos mirties (1889 m.) išleido 5 tomus I. Domeikos rinktinių darbų, tarp jų tikriausiai yra ir jo korespondencijos. Kai apie tai paminėjau į Vilnių atvykusiems Domeikoms, paaiškėjo, kad ir jie ne viską žinojo.
Man svarbu, kas saugoma I. Domeikai priklausiusiame name Santjage. Sprendžiant iš fotografijos, I. Domeikos darbo kambario rašomasis stalas labai tvarkingas, kokie gali būti tvarkingi tik mirusių mokslininkų stalai. Tame darbo kambaryje nuotraukoje matyti knygų spinta, o joje tikriausiai ir guli visi I. Domeikos gauti laiškai.
I. Domeika buvo paskelbtas Čilės garbės piliečiu už nuopelnus šiai valstybei. Jo paveldas yra ir tarptautinė vertybė. Ar galėtų jo palikuonys, – svarstau apie blogiausią scenarijaus variantą, – uždrausti tyrinėti, kopijuoti jo archyvą?
Chuanas Domeyko yra jau garbaus amžiaus, neturi palikuonių. Sužinojau, kad Cecilios tėvui priklausiusiame rūsyje sukrauta daugybė I. Domeikos knygų ir rankraščių. Tikriausiai per kone 120 metų nuo I. Domeikos mirties visa tai nieko nedomino. Man atrodo, kad ateina laikas šios šeimos nariams apsispręsti, ką daryti su paveldu. Tuo labiau, kad daugelis tos giminės narių išsibarstę po visą pasaulį.
