MOKSLASplius.lt

Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (11)

1987 m. Josifui Brodskiui tapus Nobelio premijos laureatu jis nusifotografavo su Tomu Venclova ir Romu Misiūnu pastarojo bute NiujorkePradžia 2006 m. Nr. 15


Prisimindami Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940–1996 m.) pirmąją kelionę į Lietuvą negalime išsiversti plačiau neaptarę J. Brodskio bičiulio Tomo Venclovos kai kurių gyvenimo ir likimo vingių. Šias dvi asmenybes labai daug kas sieja – nepritapimas prie buvusios santvarkos, emigravimas panašiomis aplinkybėmis, aktyvi kūrybinė ir visuomeninė veikla skaldant sovietijos imperiją – tad ir šiame rašinyje beveik neįmanoma išvengti tam tikro šių asmenybių sugretinimo.


Interviu gulomis


Ramūnas Katilius, kuriam rūpėjo Josifo Brodskio dalyvavimo Santaros-Šviesos suvažiavime 1976 m. peripetijos, nutarė laišku kreiptis į Algirdą Titų Antanaitį, kurio adresą jam parūpino Liūtas Mockūnas. Netrukus atėjo atsakymas, kuriame Antanaitis papildė kai kurias Mockūno pateiktas žinias. Antanaitis rašė, kad Josifas Brodskis literatūros vakare rusiškai skaitė savo eilėraščius. Juos iš anksto į lietuvių kalbą buvo išvertęs Jurgis Blekaitis, pats juos ir skaitė, taip pat klausytojams teikė ir kai kuriuos paaiškinimus. Tie eilėraščių Lietuviškasis divertismentas vertimai buvo išspausdinti Metmenų žurnale (Nr. 32, 1976 m.).

Po J. Brodskio paskaitos Santaros-Šviesos suvažiavime Mockūnas ir Antanaitis su Brodskiu nuėjo į vieną iš namelių, kuriuose gyveno suvažiavimo dalyviai – kiekviename namelyje buvo pora kambarių. Kadangi kėdžių ir kitų baldų nebuvo, tai Josifas Brodskis išsitiesė ant vienos lovos, o Mockūnas ir Antanaitis – ant kitų dviejų. Taip gulomis ir bendravo. Turėjo atrodyti labai išraiškingai. Kalbėjosi anglų kalba. J. Brodskis angliškai kalbėjo jau visai neprastai. Kalbėjo ne į diktofoną, kurio nė vienas iš interviu ėmėjų, atrodo, ir neturėjo – pašnekesį užsirašinėjo Antanaitis.

Pokalbį su J. Brodskiu lietuviai užrašė angliškai, o kai rengė publikaciją Akiračiams, iš anglų kalbos vertė į lietuvių kalbą, todėl stiliaus subtilybių tame interviu A. T. Antanaitis siūlė neieškoti.

Bendraujant su Brodskiu Mockūnui ir Antanaičiui pirmiausia rūpėjo gauti daugiau žinių apie Tomą Venclovą – ką Brodskis žino apie jo likimą Lietuvoje ir ką apie visa tai mano? Brodskiui taip pat labai rūpėjo Venclovos likimas, todėl jis ir ieškojo ryšio su Amerikos lietuviais. Tuo metu Venclova Lietuvoje jau buvo oficialiai apsiskelbęs disidentu, buvo paskelbęs ir savo garsųjį laišką Lietuvos kompartijos vadovams, nors Lietuvos Helsinkio grupės nariu dar nebuvo, ši demokratinio žmogaus teisių sąjūdžio grupė buvo įsteigta tų pačių metų pabaigoje – 1976 m. lapkričio 25 dieną.


Privatus Tomo Venclovos karas su režimu


Kiek tas J. Brodskio ir Amerikos lietuvių nerimas dėl Tomo Venclovos likimo turėjo rimto pagrindo? Grįžkime į 30 metų senumo įvykius.

Nesunku įsitikinti, kad Amerikos lietuviams ir J. Brodskiui jaudintis buvo dėl ko. Maždaug 1975-aisiais Venclovai nutrūko kultūrinės saviraiškos galimybės. Tai, ką jis nešiojo į redakcijas – nebespausdino. Jo pasiūlymai, bent jau to meto valdžios požiūriu, buvo nespausdintini, tarybiniam žmogui nereikalingi. Valdžia žinojo, kas žmogui priimtina, o kas – ne. 1962 ir 1965 m., taigi dar prieš pažintį su J. Brodskiu, buvo išleistos dvi Venclovos mokslo populiarinimo knygos Raketos, planetos ir mes bei Golemas, arba dirbtinis žmogus. 1972 m. pasirodė jo eilėraščių rinkinys Kalbos ženklas. Pavadinimai byloja apie to meto autoriaus polinkius, o eilėraščių knyga primena ir prof. Jurijaus Lotmano dėka Tartu universitete įgytas semiotiko kompetencijas, struktūrinės poetikos pomėgį. Šis prieraišumas metams bėgant neišblės, tačiau praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurys Venclovai gerų perspektyvų nežadėjo. Į Lietuvos rašytojų sąjungą Venclovos nepriėmė, kurį laiką jis dar dėstė Vilniaus universitete kaip valandininkas, bet ir tai nutrūko. Galima spėti, kad režimas dar nebuvo galutinai nutaręs, kaip spręsti „Venclovos problemą“, tačiau visa įvykių eiga rodė, kad reikia būti pasirengus bet kam. Atomazgą pagreitino paties Venclovos veiksmai.

Gal visai neatsitiktinai poetė Judita Vaičiūnaitė apie jį vėliau pasakys: „Tomas Venclova tais jaunystės metais skleidė ypatingą dvasinį žavesį. Jis buvo išskirtinė asmenybė mano gyvenime, lyg koks kunigaikštis Myškinas iš Dostojevskio ,,Idioto“. Reikėtų įsiklausyti į šiuos žodžius. Konformistinėje visuomenėje vertinant miesčioniškais matais tokios asmenybės kaip Brodskis ar Venclova daug kam asociavosi su literatūros klasiko romano pavadinimu, nes išties, ko gi jiems trūko gyvenime? Duonos kąsnis užtikrintas, tik nesišakok, jei negali pūsti į bendrą dūdą, tai bent nedrumsk vandens. Juk kad ir ką sakytum, bet „prie išvystyto socializmo“ niekas iš bado nemirė, o iš kiekvieno buvo reikalaujama pagal jėgas: būti sraigteliu mašinoje, kuri planingai juda į dar aukštesnę tos santvarkos pakopą, o piramidės viršūnėje švietė penkiakampė komunizmo žvaigždė – kaip ir visos žvaigždės pasiekiama nebent poetų vaizduotei. Štai kas kelia didžiausią nuostabą: ne metalurgai, ne šachtininkai ir netgi ne šaunieji kukurūzų augintojai, o būtent nepraktiški, regis, nuo žemiškos realybės atitrūkę poetai bene pirmieji parodė tų neįgyvendinamų svajų absurdiškumą. Tad gal nebuvo taip jau atitrūkę nuo realybės, kaip kad paranku buvo nuolat kartoti.

Venclova tvirtina priėmęs sprendimą gyventi nemeluojant – ir pirmiausia pačiam sau nemeluojant, o jeigu įsigilintume, tai juk vis tos pačios klasikinės literatūros padiktuotas sprendimas. Vieni tai susies su kunigaikščio Myškino, kiti – su La Mančos hidalgo Dono Kichoto siekiais – nelygu literatūriniai pomėgiai. 1976 m. gegužės 9-ąją, t. y. Pergalės dieną, Venclova į pašto dėžutę įmetė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, kuris esmingai pakeitė visą jo tolesnį likimą. Laiške buvo nedviprasmiškai išdėstytas autoriaus požiūris į komunistinę ideologiją: ji jam esanti svetima, didelė jos dalis atrodanti ir klaidinga. Laiškui patekus į Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, perspausdinus lenkų emigrantų žurnalui Kultura, prancūzų žurnalui Esprit ir net gana plačiai skaitomos amerikiečių spaudos, Venclovos pavardė tapo žinoma bei linksniuojama. Privatus karas su režimu įgavo ne tik visuomeninį skambesį Lietuvoje, bet tapo ir tarptautine aktualija. Gerai suprasdamas, kad kelio atgal nėra, įvykius greitino ir pats Venclova.