Permainų vėjuose

Vasario 1-ąją Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas baigia pirmąjį ryžtingos reformos etapą, apie kurį garsiai ir net labai garsiai kalbama jau kone metai. Nelaukiama net rugsėjo 1-osios, t. y. datos, kai turėtų būti pradėta šalies aukštojo mokslo reforma.

Sunku rasti labiau neapibrėžtą temą diskusijoms kaip aukštojo mokslo reformos. Vieni sakys, kad reformą atlikome, kai įsivedėme bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų programas, kiti – kad gyvename permanentinės reformos metą, o treti – kad reforma nė nepradėta, nes visa, kas vyko ligi šiol, tebuvo žaidimas, reformos imitacija. Bus ir tokių, kurie teigs, kad visas mūsų pastarųjų kone dviejų dešimtmečių gyvenimas – tai totalinių reformų laikotarpis, kuris ir toliau tęsis, nes visas mūsų gyvenimas – nesibaigianti reforma.

Nepasakyčiau, kad fakultetas net ir reformos išvakarėse neturi ko parodyti ar kuo didžiuotis. Kad ir mūsų dėstytojų ir profesorių parašytos knygos, straipsniai – jų išeina vienas po kito. Nuolat pasirodo reikšmingų mokslo darbų, parengiame gerų specialistų. Fakulteto laimėjimai susideda ne iš vienų ar kelerių metų darbo, o iš daugelio metų darbų, visos fakulteto istorijos. Niekas nemėgina menkinti fakulteto darbų, o šiandieniniai sunkumai… Tai daugiau finansiniai ir galbūt vadybos sunkumai.

Gal tie finansiniai sunkumai kartais trukdo įžvelgti esmę? Gal ateina metas atsisveikinti su senomis tiesomis ir idėjomis, nes jas keičia naujas požiūris į gyvenimo reiškinius bei procesus, vadinasi, būtina į tuos iššūkius reaguoti kitaip, naujai? Veikti, kaip dabar mėgstama sakyti, naujos paradigmos sąlygomis. Lūžio metą visada sunku išgyventi, neišvengiami ir praradimai.

Ar mūsų patiriami sunkumai yra ir konceptualaus, idėjinio pobūdžio, šiandien man nelengva pasakyti. Gali būti. Jeigu tikrai taip yra, tai gal mes kartais pernelyg sureikšminame savo kasdienybę, tuo pačiu ir fakultetą varginančius finansinius sunkumus. Dėl gyvenimo pagal esamas finansines galimybes viskas aišku: jeigu netyčia buvo kurį laiką pagyventa kitaip, tai reikia susigriebti, susiveržti diržus ir tilpti į sąmatas. Manau, kad taip ir bus padaryta. Ne mes jas diktuojame ir ne nuo mūsų jos priklauso. O kad jos aiškiai per mažos – atskira šneka.

Svarbiausias visada konceptualusis lygmuo. Ar išties fakulteto neištiko savotiška ideologinė krizė? Man taip pat rūpi rasti atsakymą į šį klausimą. Ir nuomonių šiandien galėtų būti įvairių. Tačiau ar natūralių pokyčių mes kartais nesuplakame su neišvengiama konceptualiąją kaita. Juk vien natūrali kartų kaita ar kokių formalių studijų organizavimo parametrų pakeitimas nereiškia, kad vyksta tikroji, konceptualioji kaita. Jeigu pagalvotume apie fakulteto prigimtį, mokslą, studijas, idėjas ir neatsižvelgtume į istorijos šiukšlyną išmestus sovietinius ideologinius ženklus, tai kažin ar prie širdies pridėję ranką galėtume pasakyti – fakultetas pasikeitė iš esmės.

Kaip ir visais laikais dėstomas Aristotelis ir Platonas, ne kažin kiek naujo vertinant Martyno Mažvydo ar Kristijono Donelaičio darbus?..

Taip, konkretūs klasikiniai autoriai, senoji literatūra ar jau atgyvenusios kalbotyros kryptys – tikrai, ką čia pakeisi. Gali naujai pažvelgti, gali išstudijuoti ir suprasti, kas ir kodėl iki tavęs buvo, gali susieti su gyvenamu laiku. Vis dėlto ar tai yra tikroji fakulteto kaita, ar tai apskritai susiję su kaita. Reikia žvelgti į kitokio keitimosi galimybes, kurios jau gerokai pražiopsotos. Universitetas – tai ne tik studijos, bet ir mokslas. Universitetas – ne tik praeitis ir tradicija, bet ir dinamiškas šiandienos gyvenimas – ir ne tik paties universiteto, bet ir miesto, valstybės, pasaulio. Ir visos šios pusės turi derėti, žengti koja kojon. Vertindami fakultetą mes turime matyti ir studentą, ir dėstytoją, ir mokslininką, ir visą darbo rinką – tiek valstybės, tiek pasaulinę. Ligšiol į tai, man atrodo, per mažai kreipėme dėmesio.

Ar kas viešai svarstė: kiek filologų reikia mūsų visuomenei? Grynųjų žodžio darbininkų – vertėjų, praktikų redaktorių, kitų literatūrinio darbo atstovų? Suprantama, dar mokytojų, dėstytojų. Jų poreikį suskaičiuoti nėra taip jau sunku. Kiek yra darbo vietų, tiek jų reikia. Neblogai turėti tuputį daugiau dėl sveikos konkurencijos. Per visas leidyklas, redakcijas, vertimų biurus, mokyklas, neišskiriant nė Briuselio su Strasbūru visai nesunku suskaičiuoti. Bet kiek apskritai visuomenei reikia aukščiausios prabos filologų, visuomenės kritikų, intelektualų, pagaliau – blaivaus proto žmonių? Jiems darbo vietos nekuriamos. Nemanau, kad galėtume atsakyti.

Šiandien Filologijos fakultete studijuoja beveik 1,5 tūkst. studentų. Jei pereisime per visus universitetus, susidarys gal apie 3 tūkst. filologų. Ar tiek filologų šaliai reikia? Be abejo, tiems mano minėtiems aukščiausios prabos filologams ugdyti(s) būtina kritinė masė.

Tačiau visada trūko, trūksta ir truks aukštos klasės specialistų.

Būtent. Neseniai kalbėjomės su Klaipėdos universiteto Humanitarinio fakulteto dekanu. Jis skundžiasi, kad trūksta aukštos kvalifikacijos specialistų, galinčių dėstyti. Bet tokių specialistų mes ir nerengiame. Mes tik teikiame galimybę studentui tapti tokio lygio specialistu. Ar tuo studentas pasinaudos? (Kam jam tai daryti, jei klodamas plyteles uždirbs penkiskart daugiau?)

Kad pažadų medus
nevirstų degutu

Dabar, kai prabilta apie „studento krepšelį“, pradedu šiek tiek baimintis. Jeigu įgyvendiname tikrą konkurencinį „krepšelį“, tai, pasitelkę savo gražbylystę ir norėdami išgyventi, manau, mes į filologines specialybes sugebėtume privilioti studentų tiek, kiek panorėtume ir daugiau. Juk ir mūsų Filologijos fakultete galėtume, tarkime, studentų skaičių padidinti kad ir iki 3 tūkstančių. O kas paskui, kur ir ką dirbs baigę? Mes iš tikrųjų suvedžiosime ir apgausime jauną žmogų.

Išties gražiomis prakalbomis, patraukliu žodžiu patraukti mokyklų abiturientus nėra sunku, tad universitetai turėtų jausti ir atsakomybę už savo viliones. Saldus pažadų medus gali virsti juodu degutu baigusiesiems universitetą.

Vilionėms galimybės begalinės, nes studijuoti Vilniaus universitete išties įdomu, bet ką darbo rinka galės pasiūlyti baigusiems universitetus – štai svarbiausias klausimas. Kad ir koks intelektualus būtumei, „šventu dūku ir tabaku“ negyvensi – tai vienetams, bet ne tūkstančiams.