Dėl studijų finansavimo tobulinimo

4. Studijų įmokos padidėjimą siūlome kompensuoti tokiomis priemonėmis:

4.1. Trumpesnės negu šiuo metu valstybės finansuojamos studijos aukštosiose mokyklose. Kolegijose studijos turėtų trukti ne ilgiau kaip 3 metus (120 kreditų), universitetuose bakalauro studijos – ne ilgiau kaip 3–3,5 metų (120–140 kreditų), magistrantūroje – 1,5–2 metus (60–80 kreditų). Išimtys būtų taikomos tik toms studijų programoms (tarp jų ir vientisosioms), kurių ilgesnės trukmės pagrįstumą pripažino ekspertai. Jei studentas per nustatytą studijų laiką (išimtys gali būti taikomos dėl sveikatos būklės, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų) neįvykdo studijų programos, tai studijas užbaigti jis gali tik mokėdamas visą studijų kainą.

Aukštųjų mokyklų finansavimas bent penkerius metus neturėtų būti mažinamas dėl sutrumpėjusių studijų.

4.2. Antrosios pakopos (magistrantūros) studijas finansuoti valstybės lėšomis tik tuose universitetuose, kurie turi pakankamai studijų krypties atitinkamos mokslinės bei pedagoginės kompetencijos savo darbuotojų ir mokslinę infrastruktūrą (laboratorijas, aparatūrą ir pan.), taip pat jeigu šios studijos yra būtinos ir atitinka valstybės reikmes. Magistrantūros registracijos (studijų) įmokos dydis nustatomas pagal atskirą metodiką, įskaičiuojant mokslinių tyrimų sąnaudas.

4.3. Palankesnės nei šiuo metu sąlygos verslui (tai būtų trečiasis studijų finansavimo šaltinis) dalyvauti finansuojant studijas – skiriant lėšų aukštosioms mokykloms, stipendijas asmenims, kurių parengimu įmonė suinteresuota, ir kvalifikaciją keliantiems darbuotojams:

a) skatinti verslo subjektus skirti paramą tiesiai aukštosioms mokykloms (tiek valstybinėms, tiek ir nevalstybinėms). Tuo jie prisidėtų prie aukštojo mokslo galimybių didinimo ir jo kokybės gerinimo. Būtina sukurti teisinę aplinką, skatinančią verslo investicijas į aukštąjį mokslą (paramos lėšų atskaitymas iš apmokestinamųjų pajamų, pelno mokesčio tarifo sumažinimas tai likusių apmokestinamųjų pajamų daliai, kurią verslo subjektas skyrė kaip paramą aukštajai mokyklai ir pan.);

b) leisti verslo subjektams mokėti stipendijas pasirinktiems studentams (pradedant nuo pirmųjų studijų metų), apmokėti jų studijų įmokas, taip pat apmokėti verslo subjekto darbuotojų studijas. Tokios asmenų studijoms skiriamos lėšos neturi būti laikomos asmens apmokestinamosiomis ar kitaip su darbo santykiais susijusiomis pajamomis;

4.4. Iš esmės pakeisti paramos teikimą studentams studijų metu. Užuot mokėjus valstybės stipendijas (joms 2006 m. skirta 131 mln. Lt) studentams, kurių šeimų materialinė būklė yra sunki, mokėti socialinę paramą per socialinės rūpybos sistemą. Dalį dabartinio stipendijų fondo lėšų siūloma skirti studijų procesui, kitą dalį – studentų paskolų fondui ir socialinei paramai.

5. Įmokų sistema galėtų būti pertvarkyta taip:

5.1. Vyriausybė tvirtina maksimalią registracijos įmoką, kuri nustatoma 3 punkte nurodyta tvarka;

5.2. valstybinėse aukštosiose mokyklose biudžeto lėšomis finansuojamose studijose nustatoma vienoda visiems studentams įmoka; ji diferencijuojama pagal studijų pakopas;

5.3. aukštosioms mokykloms suteikiama teisė nustatyti ne daugiau kaip 10 proc. mažesnes negu Vyriausybės patvirtintas įmokas, tačiau ir tuo atveju jos turi būti vienodos visiems tos studijų pakopos visų studijų formų aukštosios mokyklos studentams, nepriklausomai nuo studijų programos;

5.4. sudaroma galimybė visiems studentams, kuriems paskolos reikia, ją gauti registracijos įmokai valstybinėje mokykloje apmokėti. Baigus studijas šios paskolos grąžinimas susiejamas su absolvento pajamomis;

5.5. Lietuvoje dirbantiems absolventams įmokų paskolos grąžinimo išlaidos priskiriamos prie iš pajamų atimamų išlaidų sutinkamai su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsniu.

6. Padidinus įmokas ir atsisakius stipendijų, pertvarkyti ir studijų paskolų sistemą:

6.1. paskolas gali gauti visi studentai, pirmenybė teikiama atsižvelgus į materialinę studentų ar jų šeimų padėtį;

6.2. asmuo, gavęs valstybės teikiamą ar su valstybės garantija komercinio banko paskolą, kasmet deklaruoja savo pajamas pagal įstatymą;

6.3. supaprastinti valstybės paskolų teikimo ir grąžinimo procedūras:

a) sutarties galią suteikti tinkamai parengtam prašymui dėl paskolos skyrimo;

b) atsisakyti paskolų grąžinimo grafikų. Teisės aktais nustatyti, kad paskola grąžinama kasmet pervedant į valstybės iždą nustatytą pajamų dalį (pvz., 6–8 proc.) tol, kol bus atsiskaityta už paskolą ir palūkanas;

6.4. studijų metu gerai studijuojančių studentų palūkanas už komercinio banko suteiktą paskolą mokėti iš valstybės iždo.

7. Nemokamas mokslas valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems asmenims galėtų būti laiduojamas:

7.1. nustatant tvarką, pagal kurią laiku studijas baigusieji absolventai laikomi gerai besimokančiais;

7.2. prie gerai besimokančių studentų priskiriamus absolventus atleidžiant nuo valstybės suteiktų paskolų studijų įmokoms grąžinimo;

7.3. prie gerai besimokančių studentų priskirtiems absolventams, kurie studijų įmokoms paskolų negavo, grąžinat už studijas sumokėtas įmokas.

8. Lietuvos mokslo taryba nepritaria tokiai „studijų krepšelio“ koncepcijai, pagal kurią vienintelis studijų užsakovas būtų studentas. Konkuruodamos dėl „studijų krepšelių“ aukštosios mokyklos būtų suinteresuotos išsaugoti kuo daugiau studentų ir nedidinti jiems reikalavimų.

Aukštosios mokyklos atsakingos ne tiek už atskirų asmenų išsimokslinimą, kiek už valstybės intelektinio potencialo ugdymą. Todėl valstybinės aukštosios mokyklos pirmiausia turi vykdyti valstybės užsakymus pagal tam tikras studijų programas, kryptis ar specialybes. Antra vertus, studijų kokybei užtikrinti aukštosiose mokyklose turi būti sukurta tinkama infrastruktūra, įsteigtos laboratorijos, išugdyti dėstytojai. Tai ne vienerių metų procesas, taigi ir jam būtinos išlaidos jokiu būdu nebūtų padengtos „studijų krepšeliais“.

Aukštųjų mokyklų ir valstybės santykiai turėtų būti grindžiami bent trejiems metams sudaromomis sutartimis, kuriose būtų suformuluotos aukštajai mokyklai keliamos užduotys (apibendrintai, pagal studijų kryptis) ir valstybės įsipareigojimai tas užduotis finansuoti. Universitetai (tarp savęs ir su nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis) konkuruotų dėl valstybės užsakymo vykdyti tam tikras studijų programas arba dėl pagal tas programas studijuoti priimamų studentų skaičiaus.

Daugelis pateiktų siūlymų buvo ne kartą apsvarstyti Lietuvos mokslo taryboje: Dėl siūlymų Pasaulio banko ataskaitos „Lietuva. Žinių ekonomikos plėtra. 2003 m. kovas“ rekomendacijoms įgyvendinti (Lietuvos mokslo tarybos 2004 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr. VI-10 http://www.lmt.lt/DOKUMENTAI/Tarybos_nutarimai/VI/N6-10.doc  ), studijose Siūlymai Pasaulio banko ataskaitos „Lietuva. Žinių ekonomikos plėtra. 2003 m. kovas“ rekomendacijoms įgyvendinti (http://www.lmt.lt/STUDIJOS/TEKSTAS/VB_PB_studija.doc  ), ir Studijų procesų aukštosiose mokyklose tobulinimas ir parama studentams (http://www.lmt.lt/STUDIJOS/TEKSTAS/STUDIJOS_05_03_08.doc  ).