Vilniaus universitete įprasmintas Teodoro Grothuso vardas

Ir Vilniuje T. Grothuso darbai buvo žinomi

Lietuvos etninės kultūros paveldo komisijos prie LR Seimo pirmininkas prof. Libertas Klimka, kurį pažįstame ir kaip labai darbštų mokslo istoriką, pasidžiaugė gera proga sugrįžti į Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto pastate praleistus studijų metus, todėl dabar ir atsisėdo į pirmą suolą kartu su prof. J. A. Krikštopaičiu. Tiesa, studijų metais pirmąjį suolą dažniausiai dalydavosi kartu su bendrakursiu Juozu Vidmančiu Vaitkumi, dabartiniu Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektoriumi. Dabar kiti papročiai, abiejų profesorių studentai prieš paskaitą taiko užimti vietas paskutiniuosiuose suoluose.

L. Klimka tvirtina ir savo mokslinį darbą pradėjęs gretimame su dabartine T. Grothuso auditorija nedideliame kambaryje, tada doc. Kriščiūno prieglobstyje. Prisiminimai jaudina ir verčia kalbėti apie istorinę atmintį, o jos, teigia L. Klimka, mums visiems dar labai trūksta. Istorinė atmintis įprasmina mūsų būtį šioje šalyje, šitose auditorijose. Štai kodėl profesoriui atrodo labai prasminga ir siektina, kad T. Grothuso ar panašiose auditorijose pirmakursiams būtų skaitomos pirmosios paskaitos. Jos išliktų atmintyje visam gyvenimui.

Žinoma, kad T. Grothuso mokslinė veikla buvo susijusi su Jelgavos akademija, būta sumanymų savo mokslinius tyrinėjimus tęsti Dorpato (Tartu) universitete, bet sutrukdė sunki liga. Ligi šiol nieko nebuvo žinoma apie T. Grothuso ryšius su Vilniaus universitetu, galimas dalykas, tiesioginių ryšių ir nebuvo. Tačiau štai kokius įdomius dalykus aptiko L. Klimka. Pasirodo, 1822 m. žurnale Dziennik Wilenski (tuo metu vienintelis Vilniaus universitete ėjęs mokslinis žurnalas) buvo pateikta apžvalga, kas naujo per du pirmuosius XIX a. dešimtmečius atsirado moksle. Straipsnį pasirašęs Dudin gana išsamiai pateikė T. Grothuso fosforescencijos eksperimentų aprašymą. Straipsnis, išspausdintas per kelis numerius, apžvelgia ir kitas reikšmingesnes mokslo naujoves.

Viename iš vėlesnių numerių L. Klimka rado nupieštą Grothuso fotocheminę celę. Taigi ir Vilniuje Grothuso vardas buvo žinomas, jo tyrinėjimais domėtasi, bent jau į mokslo žmonių akiratį jo darbai patekdavo.

Sukrusti teks ne vien Žeimeliui

Grįždamas prie Chemijos fakulteto pastato, L. Klimka visus susirinkusius kvietė į naujus darbus, gaivinant istorinę atmintį. Priminė Žeimelio Žiemgalos muziejuje eksponuojamą puikią kamerinę T. Grothuso skulptūrą, kurią sukūrė skulptorius iš Marijampolės Kęstutis Balčiūnas. Gera pradžia būsimam paminklui, kuris galėtų papuošti Žeimelio pagrindinę aikštę. To paties skulptoriaus naujausią darbą galime išvysti sostinėje. Tai ekspresyvus ir labai įspūdingas Šv. Jurgis, duriantis drakoną, ant prekybos galerijos Grand Duke Palace pastato stogo Gedimino prospekte.

Jeigu Žeimelio svarbiausią aikštę papuoštų T. Grothuso skulptūra, aišku, sėdinčio po įspūdingu ąžuolu, tai šis miestelis įgytų labai svarbų meninį ir idėjinį akcentą, kuris pritrauktų ir daugiau žmonių, besidominčių šio krašto istorine praeitimi. Žeimelio kaip turistinio traukos centro vaidmuo labai išaugtų. Gal išties reiktų įsiklausyti į L. Klimkos žodžius ir neatidėlioti geros minties įgyvendinimo į tolimą ateitį. O kad ta skulptūra Žeimelyje stovės nėra jokių abejonių.

Yra kas daryti ir pačiame Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto pastate, kadangi jis susijęs su naujųjų laikų reikšmingu mokslo įvykiu – branduolinės fizikos žymaus profesoriaus Henriko Nievodničanskio (Nievodniczański, 1900–1968) atradimu. Šiame pastate tuometiniame Stepono Batoro universitete buvo padarytas reikšmingas moderniosios fizikos atradimas, apie kurį L. Klimkai dar studijų metais papasakojo prof. Henrikas Horodničius, kuris pats dirbo tarpukaryje ir pokario metais tarp šių sienų. H. Nievodničanskiui priklauso magnetinio dipolinio spinduliavimo atradimas. Vilniaus universiteto Fizikos fakultete muziejuje tebesaugomas spektrometras, kuriuo šis atradimas buvo padarytas.