Vilniaus universitete įprasmintas Teodoro Grothuso vardas

Pirmieji šių metų Mokslo Lietuvos numeriai buvo sodrūs žymių mokslininkų vardais, rašėme apie Kazimiero Semenavičiaus knygos Didysis artilerijos menas II tomo paieškas, mėginimus iš Čilės į Lietuvą atgabenti Ignoto Domeikos archyvo bent dalies dokumentų kopijas. Atėjo eilė skirti vietos ir dar vienai mūsų krašto įžymybei: su Vokietija, Prancūzija, Italija ir Gedučiais savo mokslinį likimą susiejusiam Teodorui Grothusui (Theodor Grotthuss, 1785–1822). Proga pati palankiausia: sausio 19 d. Vilniaus universiteto Chemijos fakultete atidaryta Teodoro Grothuso auditorija. Nuo šiol kiekvienas, einantis ilgu Chemijos fakulteto koridoriumi, pakels akis į spindinčią lentelę su įžymiojo fiziko chemiko pavarde. Studentams bus stimulas daugiau pasidomėti, kas buvo tas Grothusas, kad jo pavardė žėri auditorijos pavadinime. Dėstytojai jausis šio mokslininko pradėtųjų darbų tęsėjais, nes kelias į pripažinimą suvienija epochas, tolimiausius kraštus, ištirpdo mus skiriančius laiko nuotolius.

Sausio 19-oji pasirinkta neatsitiktinai: tai T. Grothuso gimimo dienos išvakarės. Pastebėsime, kad ir T. Grotthusso fondo valdybos pirmininko akad. Algimanto Vaškelio gimtadienis. Deja, dėl sunkios ligos šiame renginyje A. Vaškelis negalėjo dalyvauti.

Jau dešimtį metų Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto vienas iš geriausių studentų arba doktorantų gauna Teodoro Grothuso stipendiją, kurią skiria Teodoro Grotthusso fondas. Tai toli gražu ne vienintelė gera šio Fondo iniciatyva. Kaip teigia Chemijos fakulteto dekanas prof. Aivaras Kareiva, penketą, gal ir septynetą metų, ore sklandė mintis įprasminti Teodoro Grothuso vardą. Jeigu mintį palygintume su paukšte, tai galėtume įsivaizduoti, kad ji ilgai sklandė erdvėje vis nepasirinkdama vietos nutūpti. Niekas neabejoja, kad tiesiog būtina žymiojo mokslininko vardą įprasminti: gal Chemijos institute ar Lietuvos mokslų akademijoje, kurios patalpose yra Teodorui Grothusui skirtoji ekspozicija, o gal Vilniaus universiteto Chemijos fakultete? Žodžiu, žydroji svajonių paukštė turėjo laiko ligi valiai pasiskraidyti, kol galų gale apsisprendė tūpti Chemijos fakultete. Lėmė fakulteto iniciatyva, noras šio žymaus mokslininko vardu pavadintą auditoriją įsirengti. Universiteto rektorius akad. Benediktas Juodka šiai minčiai pritarė ir paskatino ją įgyvendinti kuo greičiau. Nepamirškime, kad B. Juodka ne vienus metus buvo Theodoro Grotthusso fondo valdybos pirmininkas. Iniciatyva patiko ir dabartiniam Fondo valdybos pirmininkui akad. Algirdui Vaškeliui, pritarė ir kiti Fondo valdybos nariai.

Renginį pradėjusiam Chemijos fakulteto dekanui dabar buvo gera proga padėkoti visiems šiai idėjai pritarusiems ir palaikiusiems. Atkaklusis T. Grothuso mokslinės veiklos ir gyvenimo tyrinėtojas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis pastebėjo, kad prasideda lėti, nedrąsūs žingsniai, rodantys, kad bręsta mūsų mokslo istorijos savimonė. Dėmesys mokslo istorijai yra iškalbingas rodiklis: kuo brandesnis valstybės mokslas, kuo pajėgesnės intelektinės pajėgos, tuo daugiau dėmesio skiriama mokslo istorijai, jos tyrimams ir studijų programoms, – rodo tarptautiniai mokslotyros tyrimai.

Vertas dviejų Nobelio premijų

J. A. Krikštopaitis prisiminė, kaip jį patį likimas pirmą kartą suvedė su T. Grothusu, teisingiau jo darbais. Tai įvyko Kaune. 1949 m. J. A. Krikštopaitis studijavo Kauno universitete, iš kurio buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas, bet universitetas dar nebuvo padalytas į Kauno politechnikos ir Kauno medicinos institutus. Taigi Kauno universitete studentai, būsimieji chemikai, galėjo klausytis tokių įžymybių kaip Antano Purėno, Jono Janickio ir kitų puikių profesorių paskaitų. Vienoje iš tų paskaitų ir nuskambėjo T. Grothuso vardas, kuris J. A. Krikštopaičio sąmonėje ilgam įstrigo kaip su elektrochemija susijusio mokslininko vardas. Turėjo praeiti 20 metų, kad įvyktų lemtingas paties J. A. Krikštopaičio susitikimas su T. Grothusu, ir šis susitikimas labai praturtino Krikštopaičio kaip tyrinėtojo ir būsimojo mokslo istoriko gyvenimą.

Tuo metu J. A. Krikštopaitis dirbo prof. Juro Poželos vadovaujamoje jaunų fizikų grupėje, kurie buvo naujos mokslo krypties – puslaidininkių fizikos entuziastai. J. A. Krikštopaičiui teko pradėti pirmuosius kieto kūno puslaidininkių fizinės chemijos tyrimus. Susidūrė su tuo metu fizikams rūpima problema: kaip ant monokristalo (germanio ir silicio) išauginti (arba užkloti) metalo sluoksnį, kad susidarytų tam tikras perėjimas metalas-puslaidininkis, turintis tyrimams tinkamus fizinius parametrus.

Tinkamiausias tyrimams metalas buvo auksas. Krikštopaičiui pavyko aptikti keletą naujų reiškinių, jie buvo paskelbti žurnale Elektrochimija straipsniu Nepusiausvyrinių srovės nešėjų generacija, vykstant cheminei reakcijai kristalo paviršiuje. Tyrinėtojas gavo daug laiškų ir pasiūlymų, jis ir toliau gilinosi į aukso kristalizacijos ir nusodinimo problemą. Tvirtina peržiūrėjęs visą pasaulinę literatūrą, ėjo vis gilyn į praeitį, kol atsidūrė ties ištakomis – ir būtent T. Grothuso darbais.

Pasirodo, šis mokslininkas į mokslo istoriją pateko ne tik savo pirmąja elektrolizės teorija ir fotochemijos dėsniais, bet buvo ir vienas pirmųjų kryptingos aukso kristalizacijos elektros lauke tyrinėtojų. Krikštopaitis pradėjo domėtis, ką mūsų kraštietis prancūzų ir vokiečių kalbomis buvo paskelbęs apie aukso nusodinimo problemą, pagaliau, ką apie Grothuso darbus rašė kiti. Krikštopaitis nustatė, kad Grothuso indėlis reikšmingas ne tik į elektrochemiją, bet ir į elektrodinamikos raidą, susijusią su Ampero, Faradėjaus, Maksvelio vardais.

Krikštopaitis prisimena, kokį didelį džiaugsmą patyrė, skaitydamas Svantės Augusto Arenijaus (Arrhenius) 1903 m. kalbą Stokholme, kai iš Švedijos karaliaus rankų priimdamas Nobelio premiją pažymėjo: darbas, už kurį gauna aukščiausią mokslininkui apdovanojimą, esąs T. Grothuso elektrolizės teorijos modernizacija ir tolesnė plėtotė.

Krikštopaitis panagrinėjo keliamus reikalavimus Nobelio premijai gauti ir padarė išvadą: jeigu Nobelio premija būtų skiriama šimtmečiu anksčiau, tai T. Grothusas būtų ją gavęs du kartus – už pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją, kuri tuojau po paskelbimo 1805 m. buvo pripažinta, ir už du fotoreiškinių dėsnius, kuriuos atrado mūsų kraštietis.

Šis susitikimas su T. Grothusu ir jo darbais baigėsi tuo, kad Krikštopaitis tapo uoliu šio mokslininko gyvenimo ir mokslinės veiklos tyrinėtoju, o jo knyga Theodor Grotthuss: Pralenkęs laiką jau spėjo susilaukti ir tarptautinio dėmesio. Bet apie tai dar bus proga pasakyti.