Situacijos esmė ir atsako prasmė

Situacijos esmė ir atsako prasmėRomualdas GRIGAS

Lietuvos MA narys korespondentasKalbėsiu*  apie tai, kas man labiausiai yra suprantama ir išgyvenama. Kalbėsiu apie socialinių mokslų misiją, jų paskirtį ir jų atskirtį nuo tiksliųjų mokslų. Tą misiją ar paskirtį supaprastintai galima apibūdinti dviejų pamatinių uždavinių sprendimu.

Pirmąjį uždavinį suvokčiau kaip socialinio pasaulio nuolatinį stebėjimą, analizę ir tyrinėjimą.

Tačiau kaip tą pasaulį pažinti ir aiškinti, jeigu jis dar tik vakar buvo vienoks, o šiandien - visai kitoks? Noriu atkreipti dėmesį ir į kitą to uždavinio sprendimą komplikuojančią aplinkybę... Ar gali būti teisinga ir objektyvu kitoje kultūrinėje bei socialinėje terpėje užgimusias, kituose sociumuose sukurtas teorijas be pataisų taikyti Lietuvos sąlygoms? O kita vertus, ar mūsų pačių pastangos (ir mūsų priedermės), tyrinėjant lietuvišką tikrovę gali susilaukti panašaus vertinimo užsienyje taip, kaip, tarkime, yra vertinamas matematiko, fiziko ar chemiko darbas?

Taigi jau spręsdami pirmąjį socialinių mokslų uždavinį, susiduriame su keliomis gana didelėmis ir specifinėmis kliūtimis. Gal ir pasikartodamas, bet pasakysiu: kaip suvokti pasaulį, jeigu jis ne tik didina savo kaitos tempus, bet ir, panašiai kaip galaktika, plečiasi? Kaip suspėti su savo mintimis ir su teorijomis, jeigu jos, tik užgimusios, jau nuvertėja, devalvuojasi? Kaip pasaulį pažinti ir aprašyti, jeigu jam vis labiau būdingas stochastiškumas, t. y. nenuspėjamumas? Jeigu tas pasaulis vis labiau gali būti apibūdinamas ne tik momentiškumo, bet ir segmentiškumo sklaida?

Dar tik prieš 10 metų matematikai, tiksliųjų mokslų atstovai žaidė pasaulio socialinių sistemų modeliavimą, kūrė fraktalus... Dabar šis pakilus, net neslepiamo arogantiškumo turėjęs entuziazmas yra pritilęs, nuščiuvęs...

Įsivaizduoju, kad kai kam iš oponentų, ypač atstovaujančių tiksliesiems mokslams, maga mesti man repliką: jeigu situacija išties tokia, kokią piešia šių minčių autorius, tai gal iš viso reikėtų mesti bet kokias iliuzijas pažinti socialinį pasaulį? Tegu jis vystosi kaip vystęsis... Savaime. Natūraliai. Tokiai minčiai ir aš pats pritarčiau, dar pridurčiau, kad pastebima ir pačių socialinių mokslų sumaištis, kai kur prasiveržia net jų nevisavertiškumas. Juolab, kad tokį siūlymą nebylia forma palaiko ne tik politinės struktūros ar mass media, kurios visada siekia sureikšminti savo vaidmenį. To siekia ir socialinius mokslus pagal savo kriterijus pasišovę vertinti tiksliųjų mokslų atstovai. O kaip yra iš tiesų?

Jeigu priimtume tokią poziciją ir ją įtvirtintume (tai praktiškai Lietuvoje ir daroma) - tik paspartintume šiuolaikinės civilizacijos kolapsą... Labai aiškius tokio kolapso požymius regime kad ir šiuolaikinėje teisės praktikoje (šefuojamoje teisės mokslų). Ji ne tik vos ne savanoriškai ‘išsivadavo’ iš aktyvesnių pasaulio mokslinio pažinimo pastangų... Ji ištrūko iš kultūrinės tradicijos. Vartotojiškojoje visuomenėje ji pati pavirto vartojamąja preke... Netgi greitai senstančia ir nuvertėjančia preke. Kodėl? Priežastis - ne tik kultūrinės tradicijos ignoravimas, apskritai kultūros kaip natūralaus, savaiminio socialinės, t. y. politinės, elgsenos reguliatoriaus ignoravimas. Veikiančioji teisė, dėl vartojimo visuomenėje įgytų savo galių ir arogancijos, pati (kaip ir konkrečioji politika) vis labiau stiprina savąjį polinkį tiesiog ignoruoti pažinimą, t. y. ji linkusi atsisakyti mąstymo bei elgsenos refleksyvumo.

Pereinu prie antrojo socialinių mokslų uždavinio arba paskirties. Jį įvardyčiau instrumentine ar taikomąja funkcija. Tai, apie ką kalbėsiu, šiuo atveju tiks ir humanitariniams mokslams.

Kas lemia visuomenės dvasinį gyvenimą? Kas lemia politinių struktūrų, valstybinės valdžios intelektualinį lygį bei sąmoningumą? Kas lemia jaunuomenės pasaulėžiūrą, jos vertybines nuostatas nuo kurių jau šiandien labai akivaizdžiai priklauso ne tik mūsų tautos išlikimas, tęstinumas, bet ir valstybės integralumas, stabilumas, įnašas į bendruosius Europos namus? Atsakymas aiškus ir beveik nediskutuotinas. Tai - humanitarinių ir socialinių mokslų statusas visuomenėje bei valstybėje. Taip atsakydamas nenoriu įžeisti, ar kaip nors kitaip sumenkinti tiksliųjų bei gamtos mokslų. Vis dėlto jų vaidmuo kitoks: technologinis-civilizacinis. O pirmųjų - kultūrinis-dvasinis. Žinoma, griežtos ribos iš principo čia nėra ir negali būti. Bet pagal pamatinius vaidmenis jie vieni nuo kitų tikrai skiriasi. Kodėl po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo pulta institutus reorganizuoti į universitetus? Vienas iš pagrindinių tokios reorganizacijos motyvų (jei ne pagrindinis!) buvo būtent siekis sustiprinti inžinierių, biologų, medikų ir kitų panašių specialistų humanitarinį bei socialinį išprusimą. Buvo vadovautasi siekiu ugdyti jų gebėjimą plačiau suvokti savo veiksmų socialinį kontekstą ir padarinius.

Na, o kaip šis antrasis humanitarinių ir socialinių mokslų uždavinys arba antroji labai reikšminga tų mokslų misija yra sprendžiama? Deja, čia viskas vyksta vos ne atvirkščiai. Ši misija tiesiog demonstratyviai blokuojama!

Dar tik prieš kelerius metus buvo šiek tiek vertinami mokslo populiarinimo darbai. Dabar net esė žanru, t. y. šiek tiek platesnei publikai ir suprantamesne kalba parašyti teoriniai darbai, pagal įsigaliojusius kriterijus yra grynas niekinys! Arba blizgutis, kuriuo tyloje tegali pasidžiaugti tik pats autorius... Dabar ir konferencijų pranešimai, ir pačios konferencijos - kad ir kiek lakstytumei jas organizuodamas, kad ir kokias problemas keltum - irgi niekinys. Nebent pranešimo tekstą paskelbtum spaudoje, bet ir vėl reikia rašyti ‘superakademiniu’ stiliumi ir jį perskaitys gal 3 ar 5 tokie pat nuo visuomenės izoliuoti ir akademinę snobų kalbą išmanantys asmenys.

Todėl nėra ko stebėtis, kad su kiekvienais metais nematome augančios politinės kultūros. Gal greičiau atvirkščiai... Nėra ko stebėtis, jeigu vis garsiau (ir iš aukščiausių tribūnų) kalbama apie socialinių sąsajų stygių ir socialinę dezorganizaciją, apie jaunuomenės vertybinių orientacijų išsibarstymą, istorinės atminties bei kultūrinio paveldo nuvertėjimą ir t. t.

Čia vėl matomas kitas humanitarinių ar socialinių mokslų atstovo kančios šaltinis. Kaip tą tyrinėjimo medžiagą, tą kintančio ir kaip galaktika besiplečiančio pasaulio supratimą perduoti kitiems? Kaip ištrūkti iš to intelektinio karcerio, sugalvoto tavo kolegos - irgi mokslininko, kuris vis dėlto vadovaujasi kategorišku imperatyvu, kad du kart du yra keturi. Bet ši formulė negalioja humanitarinių ir socialinių mokslų sparne! Negalioja net istorijos baruose, nebent tais atvejais, kai teigiama: mūšis pralaimėtas arba laimėtas, lobis atrastas ten ir ten, ir jį sudaro tiek ir tiek auksinių, tiek ir tiek sidabrinių pinigų. Tačiau tai greičiau faktologijos, o ne grynosios, aiškinamosios istorijos sritis.

Pabaigoje - pora kitų pastebėjimų...

Pirmasis. Rinkos fundamentalizmo apniktoje visuomenėje viskas (arba beveik viskas) įgyja perkamos ir parduodamos prekės pavidalą: politiniai įsitikinimai ir dorovinės nuostatos, estetinės vertybės ir teisė, tautiškumas ir net patriotizmas. Ne išimtis, žinoma, ir mokslas - jo teikiamos žinios. Tačiau jeigu tokia padėtis ne taip jau skaudžiai atsiliepia tiksliesiems mokslams (nors dėl fundamentinių tyrimų čia taip pat esama didelių problemų), tai to tikrai negalima pasakyti apie humanitarinių ir socialinių mokslų sparną. Jeigu šis sparnas neturi ‘ko’ parduoti, jeigu jis į rinką ‘neišmeta patrauklios prekės’, tai, pagal Lietuvoje veikiančius mokslo vertinimo kriterijus, jis turi pasitenkinti podukros arba vien išmaldos prašytojo vaidmeniu... Kokie yra tokio humanitarinių ir socialinių mokslų nuvertinimo padariniai - buvo užsiminta aukščiau.

Antrasis. Sunku suprasti ir kitą mokslo organizavimo pusę - tai nuolat ir aikštingai keliamą reikalavimų kartelę visai nekreipiant dėmesio į kitą labai svarbią aplinkybę - mokslininkų atlyginimus. Profesoriaus atlyginimą seniai lenkia kariuomenės leitenanto atlyginimas (gal jo vaidmuo Lietuvai, lietuvių tautos tęstinumui išties reikšmingesnis?..). Jau vien dėl šios priežasties visuomenės ir ypač jaunuomenės akyse profesūra, apskritai mokslininkai yra praradę jų darbams ir vaidmeniui priklausantį autoritetą...

Gal visa tai, apie ką kalbame, atrodo visai nesusiję su valstybės strategijos supratimu?..