Dviragio ežero saloje

Trečioji gramatikų akademija Salose

Salų miesteliui Rokiškio rajone nepašykštėta išraiškingo kraštovaizdžio. Salos įsikūrusios Dviragio ežero saloje, ir, jeigu pažvelgtume iš paukščio skrydžio, įsitikintume, kad miestelio forma labai primena Lietuvos žemėlapio kontūrus. Kadaise Dviragio ežere buvo dvi nedidelės salos, bet numelioravus, ežero vandens lygis pakilo ir dabar jų vietą žymi tik nendrynai bei daugiskaitinę formą išlaikęs miestelio pavadinimas. Žodžiuose glūdi tautos ir gamtos atmintis.

Šiemet Salų dvaro rūmuose liepos 31-rugpjūčio 6 d. vyko Trečioji Salų kalbotyros vasaros mokykla (Academia Grammaticorum Salensis Tertia), kurioje be Lietuvos kalbininkų dalyvavo Lenkijos, Šveicarijos, Čekijos, Rusijos, Ukrainos kalbininkai. Mokyklą organizavo Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyrius, vadovaujamas profesoriaus Akselio Holvoeto (Axel Holvoet). Be kalbos mokslo pasaulyje pripažintų autoritetų vasaros mokykloje dalyvavo ir įvairių šalių jauni mokslininkai, doktorantai bei magistrantai, savo ateitį siejantys su kalbotyra.

Išskirtinė ir ypač vertinga Salų kalbotyros vasaros mokyklos ypatybė ta, kad joje pristatomi naujausi kalbos mokslo dalykai, kurių dalis dar tik pradeda įsitvirtinti lietuvių kalbotyroje. Visą savaitę buvo skaitomi moksliniai pranešimai, parengti remiantis moderniosios kalbotyros metodais, kurie ligi šiol Lietuvoje buvo mažai taikomi arba dar apskritai netaikomi. Šiemet didžiausias dėmesys skirtas kalbų tipologijai. Buvo pakviesti kalbų tipologai dr. Bernardas Velšlis (Bernhard Waelchli) iš Šveicarijos ir dr. Antonas Cimerlingas (Anton Zimmerling) iš Maskvos. Šveicaras skaitė pranešimus apie baltų kalbas pasauliniame kalbinių struktūrų atlase, kalbų tipologijos problemas ir kitus dalykus.

Maskvietis trijuose pranešimuose kalbėjo apie žodžių tvarką kaip gramatinį reiškinį, frazės sintaksę ir prozodiją bei kitas sintaksės problemas. Abu kalbininkai sulaukė didelio vasaros mokyklos dalyvių dėmesio. Kaip ir kiekvienais metais Salų vasaros mokykloje šiemet dalyvavo žymus baltistas ir indoeuropeistas profesorius Vojciechas Smočinskis (Wojciech Smoczyński) iš Varšuvos.

Daug dėmesio buvo skirta lietuvių kalbotyros problematikai. Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus vadovas A. Holvoetas rengia naują lietuvių kalbos gramatiką, tad jos koncepcijos naginėjimui taip pat buvo skirta keletas pranešimų ir diskusijų. A. Holvoetas kalbėjo apie tai, kaip naujojoje lietuvių kalbos gramatikoje bus aprašytos evidencialumo, giminės ir apibrėžtumo kategorijos. Dr. Jurgis Pakerys skaitė pranešimą apie veiksmo pavadinimą daiktavardiniame junginyje. Lietuvių kalbos institute dirbantis šveicarų kalbininkas Markus Roduneris kalbėjo apie skaičiaus kategoriją lietuvių kalboje. Beveik kiekvieną pranešimą lydėjo diskusijos, neretai nusitęsdavusios į pertraukas, persikeldavusios prie pietų stalo ir t. t.

Atsakomybė už gimtinę

Kalbant apie Salų kalbotyros vasaros mokyklą, būtina paminėti tris svarbiausius organizatorius, ant kurių pečių ir gula šių mokyklų rengimo našta. A. Holvoetas yra šių mokyklų mokslinių programų vadovas, užtikrinantis labai autoritetingų kalbininkų iš įvairių šalių atvykimą į Salas. Mokyklos ūkiniai ir organizaciniai rūpesčiai - Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus mokslo darbuotojos dr. Ginos Kavaliūnaitės rankose. Kasmetinių projektų rengimas, rėmėjų telkimas ir finansavimo dalykai - Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotojo dr. Artūro Judženčio darbas.

Norėtųsi atkreipti dėmesį ne vien į mokslinę šių vasaros mokyklų reikšmę. Neretai gali išgirsti reikliai ir net su savotiška pašaipa klausiant: ką tas Lietuvos mokslas duoda - valstybei brangiai kainuoja, o akivaizdžios naudos nematyti?.. Salų miestelio pavyzdys rodo, kad kartais ta nauda nėra išreiškiama vien skaičiais - litais ar eurais, reikėtų pastebėti labai svarbią socialinę bei kultūrinę mokslo žmonių bendradarbiavimo su gimtine ar savo kraštiečiais reikšmę, kartais tegul ir paprasto žmogiško bendravimo vertę miestelio ar kaimo gyventojams, konkrečiai vietovei. Juk mokslo žmonių ir jų gimtinės sąsaja dažnai labai gyvybinga, nors apie tai ne itin dažnai prabylame.

Šio renginio organizatorė Gina Kavaliūnaitė gimė Salose, jos tėvai dirbo Salų dvare veikusiame žemės ūkio technikume. 1970 metais technikumą uždarius, šeima išvyko, bet vasaros atostogos būdavo leidžiamos Salose pas močiutę. Lankytasi čia ir studijų metais su draugais. Kai 2003 m. vasarą aplankė Salas, dvare veikusi pradinė mokykla buvo uždaryta, dalis dvaro išnuomota Genovaitės Stulpinienės verslo kolegijai. Buvo matyti, kad jokia veikla čia nevyksta - dvaras buvo apaugęs dilgėlėmis ir varnalėšomis. Į visa tai bežiūrint, gimė mintis dvare atgaivinti gyvenimą. Šia idėja G. Kavaliūnaitė pasidalijo su Kamajų seniūnu Vytautu Viliu, mat Salų dvaras šiuo metu pavaldus Rokiškio rajono administracijos Kamajų seniūnijai. Seniūnas nuoširdžiai pritarė minčiai, kad Salose vyktų kalbotyros vasaros mokyklos. Pirmaisiais metais sumanymą finansiškai parėmė LR švietimo ir mokslo ministerija, antraisiais metais, paramos negavę iš Švietimo ministerijos, rengėjai kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausybę ir buvo finansuojami iš rezervo fondo. Šių metų vasaros mokyklą jau rėmė Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Dalinę paramą kasmet skirdavo nuolatinis rėmėjas Valstybinis mokslo ir studijų fondas.

Postūmis susiburti bendruomenei

Prieš pirmąją stovyklą Salų gyventojai daug nuveikė tvarkydami dvaro aplinką ir patalpas: iš kalbininkų nuompinigių, kurie buvo skirti mokėti už naudojimąsi Salų dvaro pastatu, buvo įrengtos prausyklos, tualetai, parke išpjauti nereikalingi krūmai, nušienauta žolė, pasodinta gėlių. Tegul dvaro rūmų sienos ‘paplaukusios’, tinkas apsilupęs, bet tai atperka žmonių geranoriškumas, tad niekas iš dalyvių ir nesiskundžia patogumų stoka. Kamajų seniūnija lėšų baltistų renginiams neskiria, tik minimaliai paremontuoja dvaro patalpas, o vietos moterys kambariuose pamerkia gėlių, patiesia kilimėlius, jei prireikia, tai iš namų savo patalynės atneša. Įvairiose miestelio vietose iškabinti skelbimai: gyventojai buvo raginami apsitvarkyti kiemus, apsišluoti, nes atvažiuos daug svečių, negalima prastai pasirodyti. Sališkiai mokslininkus pasitiko labai nuoširdžiai, džiaugėsi atgijusiu gyvenimu, siūlė laisvalaikio pramogas, ekskursijas po apylinkes, vežiojo arklių traukiamais vežimais, kartu kūreno laužą. Sališkiai padainuodavo savo dainų ir labai nustebdavo, kad dainomis atsakydavo ir kalbininkai. ‘Užsieniečiai, o moka šitiek lietuviškų dainų!’ - negalėdavo atsistebėti. Jiems tikras stebuklas, kad kone visi tų mokyklų dalyviai, net ir iš užsienio, kalba lietuviškai.

Po pirmosios Salų gramatikos vasaros mokyklos 2004 metais Salose susikūrė miestelio bendruomenė, kuriai vadovauja Zita Levaškevičienė. Į bendruomenę susibūrė žmonės, neabejingi Salų likimui. Salų bendruomenei dažniausiai tenka verstis savo narių geranoriškumu, nes kitokių išteklių bendruomenė kol kas neturi. Užtat turi daug žmogiškos šilumos.

Kai šią vasarą kalbininkų vasaros mokyklos metu buvusio Salų dvaro rūmuose koncertavo tarptautinių muzikinių festivalių dalyvis - Kauno styginių kvartetas, į koncertą susirinko Salų gyventojai, atvyko klausytojų iš Kamajų, Rokiškio ir Kupiškio. Po koncerto kvarteto vadovas Saulius Bartulis pripažino, kad Salos - puiki vieta koncertams, ir pažadėjo būtinai atvažiuoti koncertuoti ir kitąmet. Džiaugdamasis koncertu Ginai turėjo ką pasakyti ir Kamajų seniūnas: ‘Tu čia mane spaudi ir gainioji, o galų gale tie vargai vis dėlto atsiperka’.

Kaip ir daugelyje mažųjų miestelių, Salose nedaug jaunimo, trūksta darbo vietų. Vykstant renginiams dvare Salų gyventojai bent laikinai gauna darbo ir galimybę parodyti savo iniciatyvą, praplečia akiratį, užmezga naujus ryšius.

Kokia Salų ateitis?

Salų gyventojai prisipažįsta nežinantys, kokia dvaro ateitis. Aiškaus atsakymo į šį klausimą neduoda nei Kamajų seniūnija, nei Rokiškio rajono savivaldybė. Dar daugiau, neaiškūs Rokiškio rajono savivaldybės santykiai su prieštaringai vertinamos Genovaitės Stulpinienės verslo kolegija, kuri užėmusi dvaro patalpas nevykdo jokios mokomosios veiklos, nemoka nuomos ir tokiu būdu stabdo bet kokią platesnę veiklą. Salų gyventojai, matydami pavyzdžių sostinėje ir visoje Lietuvoje, natūraliai baiminasi: kas bus, jeigu Salų dvaro rūmai bus privatizuoti, ateis naujojo elito atstovai, kuriems bus daug svarbesnių reikalų negu Salų bendruomenės telkimas ir stiprinimas bei bendruomenei svarbaus kultūrinio paveldo saugojimas? Juo labiau, kad Rokiškio rajono spaudoje buvo pasirodę nuogąstavimų, jog esama (neįvardytų) jėgų, kurioms geriau, kad Salose ir rūmuose kol kas nieko nevyktų, aplinka po truputį būtų vis labiau nugyvenama, o tada ‘naujosios jėgos’ pastatą privatizuotų ir pradėtų ‘tvarkyti’. Jeigu tie nuogąstavimai pasitvirtintų, tai pradėtų kliūti Salose rengiamos mokyklos ir studentų praktikos. Pagaliau jeigu buvusių dvarų paveldui renovuoti bus skiriama Europos Sąjungos pinigų, visada atsiras norinčiųjų pigiai įsigyti dar ne visai nugyventą dvarą, o paskui už europinius pinigus tvarkyti.

O gyventojų nuogąstavimai jau ir pasitvirtina: kaip skelbiama Socialinės ir ekonominės plėtros tinklalapyje (www.sepc.lt), jau baigtas rengti Rokiškio paveldo objektų investicinis projektas, pagal kurį ‘Rokiškio rajono savivaldybei tenkanti bendra projekto suma - 1 mln. 688 tūkst. litų arba  488 788 eurų. Remiantis projekto partnerių pasirašyta Partnerystės sutartimi, Rokiškio rajono savivaldybė (pagal Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2005-11-18 sprendimą Nr. TS-12.162 ‘Dėl projekto dalinio finansavimo”) skirs daliniam šio projekto finansavimui 421 930 litų arba 122 197 eurų, kas sudarytų 25 proc. Rokiškio rajono savivaldybei tenkančios projekto sumos. Likusi suma - 1 mln. 266 tūkst. litų arba  366 591 eurų bus finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų pagal sudarytą paramos sutartį’.

Kur skiriami pinigai, ten prasideda grumdymasis dėl prioritetų, svarbiausių ir neatidėliotinų uždavinių. Bus blogai, jei nulems ne objektų kultūrinės ir istorinės vertės suvokimas, bet noras pinigus skirti visų pirma gidų rengimui, ekskursijų biurų infrastruktūros gerinimui ar lankstinukų spausdinimui. Tada Salų dvarui, sališkius vienijančiam ir buriančiam centrui, kuris yra svarbus krašto ir visos valstybės istorinio paveldo objektas, atgimti jokių galimybių neliks. Salų dvaras - vienas iš nedaugelio dvarų, kurio išlikęs visas kompleksas su visais ūkinės ir administracinės paskirties pastatais bei parku. Negalima mesti kelio dėl takelio, todėl kuo daugiau lėšų ir jėgų reikia skirti Salų dvaro rūmų remontui, parko sutvarkymui ir infrastruktūros kūrimui, rūmų pritaikymui kultūrinėms reikmėms - konferencijoms, menininkų kūrybinėms stovykloms, studentų praktikoms ir panašiai.

Tokie renginiai dvare jau vyksta: pernai čia stovyklavo M. K. Čiurlionio menų gimnazijos moksleiviai, šią vasarą Vilniaus dailės akademijos studentai atliko tapybos praktiką, vyko jau tradicinė kalbotyros vasaros mokykla, konferenciją čia rengė Vilniaus universiteto literatai. Tetrūksta geranoriškumo, lėšų skirstymo skaidrumo. Dvaro likimas turėtų būti sprendžiamas viešai, rengiami projektai turėtų būti viešai diskutuojami. Diskusijos dėl dvaro ir miestelio likimo - tai svarbus vietos gyventojų ir išeivių iš Salų savo gyvenamosios vietos vertės suvokimo ir savivokos ugdymo objektas.

Gediminas Zemlickas