Vokiečių nacionalistų mėgstama tema – lietuvių nekultūra

Tad tegul kalba faktai. Iš principo reikia atmesti kaltinimą, kad Lietuvos vyriausybė dėl šventos ramybės rėmėsi vokiečiais ir ignoravo ar net diskriminavo lietuvininkus. Ten, kur įmanoma, visada nusipelnę lietuvybei mažlietuviai buvo visaip keliami, gerbiami ir net šlovinami. Ryškiausias pavyzdys čia yra M. Jankus, Mažojoje Lietuvoje lygintas su J. Basanavičiumi Didžiojoje Lietuvoje. Kaip galima kaltinti tokiomis nuodėmėmis Lietuvos valdžią, jei nuo 1919 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje labai atsakingas pareigas ėjo tilžėnas Dovas Zaunius (sūnus), o 1929 m. lapkričio 8 d.–1934 m. birželio 12 d., būdamas užsienio reikalų ministras, vairavo valstybės užsienio politiką. Atleistas iš šių pareigų (matyt, dėl nesutarimų su prezidentu A. Smetona), porą metų dirbo Valstybės taryboje, o paskui Lietuvos banke.

Pagaliau ir pats V. Gaigalaitis neliko nuskriaustas. 1900 m. Karaliaučiaus universitete gauto daktaro laipsnio bei paskelbtų bene dviejų dešimčių įvairios vertės darbų pagrindu jis tapo 1925 m. įkurto Lietuvos universiteto Kaune Evangelikų teologijos fakulteto docentu, vadovavo Naujojo Įstatymo katedrai. 1929 m. pakeliamas ekstraordinariniu profesoriumi. 1923–1933 m. jis buvo Lietuvos evangelikų liuteronų lietuvių Sinodo senjoru (pirmininku). Vokiečiai ir latviai evangelikai liuteronys turėjo savo Sinodų senjorus. Už nuopelnus lietuvybei Prezidentas jį apdovanojo II ir III laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais (Jonas Jablonskis buvo gavęs vieną II laipsnio ordiną) ir Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu.

Kiek galėjo Lietuvos vyriausybė dalyti atsakingus postus Klaipėdos krašte? Atsimintina, kad 1924 m. Klaipėdos krašto konvencija ir statutas labai griežtai atskyrė Respublikai (t. y. Centrui) ir autonominėms institucijoms priklausančias sritis bei įstaigas. Centrui priklausė gubernatūra, vadovaujama gubernatoriaus. Joje 1924 m. dirbo 18 tarnautojų. Vėliau prisidėjo dar po penkis patarėjus ir referentus, taigi dar 10 etatų. Apie 30 gubernatūros darbuotojų – tikriausiai ne vien svarbūs valdininkai, bet ir sargai, valytojos.

Neturint vardinio sąrašo sunku tiksliai pasakyti, kiek gubernatūroje būta vietinių žmonių. Bostono Lietuvių enciklopedija (t. 12, 33 p.) nurodo, kad 1935 m. būta jau 31 valdininko ir tarnautojo, bei mini šiuos klaipėdiškius: pasų ir svetimšalių skyriaus vedėją Ansą Bruožį, po kurio mirties jį pakeitė nuo 1923 m. pradėjęs dirbti referentu Albinas Gailius (1938 m. paskirtas Kauno pašto viršininku). Spaudos referentais dirbo M. Svaras (neabejotinai klaipėdiškis) ir dr. J. Arongauzas (pavardė rodytų jį buvus ne lietuvį, bet ir ne vokietį); administracijos reikalų patarėjas M. Šlaža, Klaipėdos krašto mokykloms skirtų vadovėlių autorius. 1934–1939 m. tikybos reikalų referentas buvo didlietuvis biržėnas Petras Dagys, bet jis, liuteronų kunigas, negalėjo būti svetimas klaipėdiškiams, o prieš tai šias pareigas ėjo Viktoras Gailius.

Jeigu kalbėsime apie ypač aukštas krašto administracijoje pareigas, į kurias buvo skiriama ne kokiais Lietuvos valdžios dekretais, tai atkreipkime dėmesį į tai, jog Seimelio, kuriame visada absoliučią daugumą turėdavo vokiečiai ir jiems pritariantys „klaipėdiškiai“, renkamos Direktorijos pirmininkais būdavo dažnai skiriami tikri lietuviškumo gynėjai. Toks paradoksalus skyrimas vykdavo ne be tam tikros Lietuvos atstovo krašto gubernatoriaus poveikio – ne tiesioginio, bet įmanomo dėl vokiečių jėgų susiskaidymo. Antai daugiau kaip mėnesį veikusios Erdmono Simonaičio „revoliucinės“ Direktorijos (1923 m. sausio 13 d.–vasario 15 d.), kuriai vadovavo lietuvininkas Viktoras Gailius (1923 m. vasario 15 d.–1925 m. vasario 4 d.). Jį pakeitė taip pat ryžtingas lietuvininkas Endrius Borchertas (1925 m. vasario 5 d.–1926 m. sausio 16 d.). Ir trečiasis „konstitucinis“ pirmininkas dar buvo lietuvininkas, 1923 m. sukilimo aktyvus rengėjas ir dalyvis, minėtos „revoliucinės“ Direktorijos pirmininkas Erdmonas Simonaitis. 1926 m. lapkričio 24 d. jis buvo pakeistas jau vokiečiu Viljamu Falku. Po pusantro mėnesio jį pakeitė „klaipėdiškis“ Viktoras Švelnius. Toje pirmininkų karuselėje, kurią suko varžybos tarp Lietuvos šalininkų ir vokietininkų, lietuviško nusistatymo dar buvo pirmininkai Martynas Reizgys, Eduardas Simaitis ir Jurgis Brūvelaitis.

Patys vieni patriotiškieji lietuvininkai, neturėdami veiksmingo Lietuvos ir jos atstovų gubernatorių paramos, niekada nebūtų užėmę šių aukštųjų postų. Užtat miesto ir apskričių seimeliuose, kurių paveikti centras neprieidavo, jie niekada negavo vadovaujamų pareigų. Turint prieš akis šiuos pavyzdžius (paieškojus rastųsi jų daugiau), darosi neįtikimos Centro darytos „skriaudos“ mažlietuviams.

Lietuvos centrinės įstaigos dar administravo sienų apsaugą, uosto ir geležinkelių policiją (vidaus policija priklausė Direktorijai), laivybą Nemunu, plačiuosius geležinkelius (plentai ir siaurieji geležinkeliai tvarkyti autonominių įstaigų), muitines, akcizo, vartojimo ir gėrimo mokesčių rinkimą (bet tam tikra dalis mokesčių buvo perleidžiama Klaipėdos krašto iždui). Štai bene ir viskas, kur Centras turėjo teisę tvarkyti kadrus. Didžiausias galimybes klaipėdiškiams galėjo teikti uostas ir paštas. Vartant Domo Kauno sudarytą albumą Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai, krito į akis dvi Agluonėnų pašto agentūros darbuotojų nuotraukos (254 ir 255 p.). 1925–1931 m. laikotarpio nuotraukoje (Nr. 432) iš aštuonių žmonių šeši tikrai yra klaipėdiškiai: Martynas Pėžius, Vilius Šauklys (?), Mikas Laukstėnas, Jonas Laukstėnas ir vedėjas Otto Bergensas (veikiausiai vokietis) su žmona. Nuotraukoje Nr. 431, darytoje 1938 m., visi septyni tarnautojai – neabejotinai klaipėdiškiai. Kitose pašto agentūrose ar skyriuose vietinių žmonių galėjo būti mažiau. Tačiau ne dėl diskriminacijos. Manykim, kad tam tikrose įstaigose vietinių žmonių neatsirasdavo dėl kvalifikacijos stokos. Juk net eilinis pasienio policininkas būdavo baigęs tam tikrą mokyklą.

Nuotraukose:
Tautiškai apsisprendęs lietuvininkas ir veiklus verslininkas Martynas Reišys, ilgus metus vadovavęs „Sandėlio“ bendrovei, kur 1936 m. dirbo 30 tarnautojų ir apie 500 darbininkų. (Iš almanacho „Kovos keliais“.)
Agluonėnų pašto agentūros vedėjas ir laiškanešiai, 1938 m; sėdi: Vilius Šauklys, vedėjas Martynas Paltinas ir Martynas Pėžius; stovi: Mikas Lūžaitis, Jonas Berentas, Jonis Laukstėnas ir Jokūbas Plėvė