Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“ . Apie ekspertizę (3)

Antroji priežastis – ekspertų vertinimai parašyti neprofesionaliai. Šių rašinių turinys yra padrikas, su nemažais nukrypimais nuo vertinamojo objekto (t. y. nuo temos), didžioji dalis samprotavimų (autoriai juos supranta kaip vertinimus) abstraktūs, nė vienas teiginys (ar neiginys) nepagrįstas konkrečiais faktais. Šie tariami vertinimai yra neobjektyvus, beveik viskas vertinama neigiamai, neparodomi teigiami leidinio aspektai (kurių taip pat yra), rašiniuose painiojami mokslinis ir beletristinis kalbos stiliai, naudojamos nesunormintos leidinius apibūdinančios sąvokos t. t.

Vadovaudamasis patirtimi, sukaupta tiriant šalies gyventojų skaitymo problemas, galiu teigti, kad panašaus lygio asmeninius pasamprotavimus ir atsiliepimus apie bet kurį laikraštį galėtų parašyti bet kuris šalies skaitytojas, kuris tą leidinį retsykiais paskaitinėja ar tik peržiūri, norėdamas susipažinti, apie ką rašoma naujame numeryje. Ką jau kalbėti apie nuolatinius laikraščio skaitytojus. Jie galėtų parašyti laikraščio įvertinimą gerokai konkrečiau ir objektyviau.

Tą patvirtina ir patys Mokslo Lietuvos skaitytojai. Štai diskusiniame prof. V. Vitkausko (beje, nuolatinio laikraščio skaitytojo ir kai kurių straipsnių autoriaus) straipsnyje atsiliepimai apie laikraštį, savo faktografija kelis kartus lenkia abiejų šio laikraščio minėtų ekspertų vertinimus kartu sudėjus. Kiek juose išvardyta laikraščio straipsnių, temų, mokslinių problemų, autorių, pažymėtų mokslininkų jubiliejų. O kur dar kitų į diskusiją įsitraukusių skaitytojų motyvuoti (pagrįsti faktais) pozityvūs pastebėjimai… Juk ekspertas – ne skaitytojas. Jam keliami gerokai aukštesni reikalavimai. Norint juos įgyvendinti, reikia iš peties paplušėti. Rodos, rašant laikraščio vertinimus to supratimo ir darbštumo ekspertams taip pat pritrūko.

Dėl to ir kyla pagrįsta abejonė, ar minėti du autoriai, drąsiai pasivadinę „ekspertais“, turi užtektinai profesinių žinių apie ekspertizes, jų rezultatų bei išvadų įforminimą? Visuomet atsargiai vertinau tuos žmones, kurie, nepaisydami turimos profesijos, mokslinių vardų ir laipsnių, savo darbo pobūdžio ir patirties, noriai kišdavosi į tuos reikalus, kurių aiškiai patys neišmanydavo, o neretai dar stengdavosi ir kitus „pamokyti“. Tie pamokymai, žvelgiant iš šalies, dažnai būdavo gana juokingi. Deja, ši tendencija su sovietmečio režimu neišnyko. Ji Lietuvoje gyva iki šiol.

Trečioji priežastis – abu ekspertų rašiniai pagal jų teminę (turinio) struktūros sandarą negali būti laikomi ekspertų vertinimais. Šie vertinimai parašyti nesilaikant elementarių reikalavimų. Čia matome ne ekspertų vertinimus (išvadomis taip pat nepavadinsi), o tik laisvos formos rašinėlius ir asmeninius pasamprotavimus, kurių maža dalis yra skirta ir Mokslo Lietuvai.

Atlikime šių tekstų kontentinę (turinio) analizę ir pažvelkime į rašinių „Vertina ekspertai“ tekstų teminę sandarą bei struktūrą. Pirmiausia matome keletą visai nereikalingų ir čia netinkamų dalykų. Vienas jų – nukrypstama į šalį nuo vertinamojo objekto, temos ir net pačių vertinimų. Pavyzdžiui, ekspertas A. Navickas ištisas tris pastraipas (net 39 viso rašinio eilutes) skiria SRTR fondo esmei, jo strategijai, politikos kaitai ir kitiems panašiems dalykams, neva norėdamas „trumpai“ (nieko sau trumpai, juk trečdalis rašinio) pagrįsti tuos klausimus, kuriuos jis iškėlė „kiekvieno analizuojamo leidinio“ atvejams. Susidarė komiška situacija – ekspertas, užuot vertinęs leidinį(-ius), paklydęs užduotyse ir temoje, vietoje lauktų vertinimų SRTR fondui aiškina jo paties reikalus.

Tekstas, kuriame kartu su analizės kriterijų paminėjimu (ne išvardijimu, nors išvardyti privalu) ir analizės (jos, rodos, taip pat nebūta) klausimais leidinių ekspertams, sudaro dar keturias pastraipas (23 eilutes) viso šio autoriaus rašinio.

Be to, abu ekspertai rašiniuose naudoja po vieną (ir tą pačią!) citatą (vertinimuose ir išvadose jos išvis neteiktinos), kurios užima dar vieną pastraipą (7 eilutes) šių tekstų.

Viena pastraipa (6 eilutės), autoriaus skirta lyg ir metodiniams nurodymams, pažymi, kad analizuojami leidiniai yra „labai skirtingi“ ir „juos galima suskirstyti“ (ar suskirstė, nenurodyta) į kelias grupes.

Atskirą teksto pastraipą (8 eilutės) užima „reziumavimas“.

Iš viso tai sudaro 10 laikraščio skilties pastraipų arba 85 eilutes rašinio „Ekspertai vertina“ teksto. Kol kas Mokslo Lietuvos vertinimų čia dar neužtikome. Pastaroji dalis sudaro net 71,43 proc. viso eksperto A. Navicko rašinio. Vadinasi „liūto dalis“ čia teko bendriems, o neretai – ir pasamprotavimams kitomis temomis.

Dėl to pasamprotavimams apie Mokslo Lietuvą (ir ne vien apie ją), neskaitant citatos ir „reziumavimo“, tenka vos 34 eilutės arba šiek tiek daugiau negu ketvirtis (28,57 proc.) viso rašinio. Iš šios dalies atmetus tuos pasamprotavimus, kurie adresuoti ne laikraščiui, o kitoms mokslinėms institucijoms ar mokslininkams (yra čia ir tokių dalykų), jis dar sumažėtų ir nebesiektų nė ketvirčio viso rašinio. Todėl šio rašinio negalima vadinti ne tik eksperto vertinimais, bet ir pasamprotavimais apie laikraštį(-čius). Mat didžiausioji rašinio teksto dalis (beveik trys ketvirčiai) yra skirta visai kitiems dalykams.

Panaši yra ir doc. dr. A. Samalavičiaus rašinio teksto teminė struktūra. Tiesa, apie SRTR fondą čia beveik nekalbama, tačiau nemažai vietos užima įvairios prielaidos, pakartota citata, gana nekorektiškai puolanti laikraščio vyriausiąjį redaktorių. Visa tai atmetus, pasamprotavimų apie patį laikraštį(-ius) liktų ne ką daugiau.

Tokiai vertinimų turinio struktūrai nepritartų nė vienas rimtas mokslininkas. Reikėtų rašyti savo vertinimus, kurie sudarytų ne 28,57 proc., bet 90 proc. viso teksto. 10 proc. teksto vertinimuose užimtų metodikos, metodų, atrankos, tiriamųjų imties išaiškinimo ir kiti dalykai.

Bus daugiau