Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“ . Apie ekspertizę (3)

Tad ir vėl prireikė ekspertų. Ėmė rastis net atskiros jų rūšys: ekspertai, suinteresuoti ir nesuinteresuoti ekspertai, nepriklausomi ir priklausomi ekspertai, dar kitokie. Kaip gražiai, net moksliškai, juos pavadinome, ir tuo tarsi visus juos oficialiai įteisinome bei paleidome į visuomenės gyvenimą. Iš to pavadinimo dabar net sunku atpažinti, kuris iš jų tikras ekspertas, o kuris – tik apsišaukėlis?

Rodos, kam to reikia? Pavyzdžiui, LR Finansų ar Kultūros ministerija gavo sumą, skirtą kultūros leidiniams remti, paskirstė vieną kartą dorai (kad ir pagal leidinio metinę apimtį – spaudos lankus) ir tegul remia juos kasmet. Pasikeitė kurio nors leidinio apimtis (matuojant metų spaudos lankais) – proporcingai sumažink ar pridėk pinigų. Redakcijos darbuotojai galėtų iš anksto lengviau numatyti savo lėšų įplaukas bei išlaidas ir pinigų skirstytojams būtų lengviau. Nustos leidinys ėjęs, nebereiks jam ir pinigų – kitiems daugiau liks. Ir ne ekspertus ten siųsk, o pinigus jiems perskirstyk! Vadinasi, tam leidiniui tokį nuosprendį pasirašė patys jo skaitytojai, nes jis netenkino jų informacinių ar kitų skaitymo interesų.

Tada nereiktų nei jokių fondų, nei pakopinių, pakartotinų šių pinigų skirstymų ir perskirstymų, nei leidinių ekspertizių, nei tikrų ar netikrų ekspertų. Nebūtų nei leidėjams nereikalingo laiko trukdymo, nei nervų ir sveikatos gadinimo. Rodos, jei jau kartą nuspręsta tą ar kitą leidinį remti, tai ir remkime tol, kol jis gyvuoja. Kai gyventojai jo nebeskaitys, o leidinys nustos eiti, tai ir bus pagrindinis kriterijus, kad jo remti daugiau nereikia. Tikruoju kiekvieno leidinio ekspertu visuomet buvo ir bus pats to leidinio skaitytojas. Jam skaitymo poreikių, interesų ir skonio dar nieks niekada nepadiktavo ir nepadiktuos ateityje. Tik skaitytojas gali spręsti bet kurio leidinio likimą. Be to, bet kokie tikro ar tariamo eksperto pasamprotavimai apie leidinį, visuomenės intereso ar poreikio tikrai niekada nepaveiks ir nepakeis.

Vargu fondas ar ekspertas, neatlikęs jokios gyventojų nuomonės apklausos, gali geriau už pačius skaitytojus žinoti, kodėl tas ar kitas skaitytojas skaito būtent tą leidinį; ko jam šiame leidinyje reikia; kokius straipsnius jame pasirenka; kaip juos skaito: kodėl vienus straipsnius skaito analitiškai (pasibraukydamas, darydamas sau išrašus ar pastabas), kitus – ištisai, vienus – vien peržvelgia, o kitus – visai praleidžia neskaitęs ir t. t. Beje, leidinių redakcijos panašius dalykus išmano daug geriau už bet kokius jų paramos fondus ar ekspertus, nes jos yra arčiausiai savo leidinio skaitytojų. Tiesiogiai bendraudamos su autoriais, redkolegijų nariais, leidinių rėmėjais ar skaitytojais jos visada išlaiko su jais tam tikrą grįžtamąjį ryšį, iš jų įgyja nemažai informacijos apie savo laikraščio paklausumą ar kitus jo ypatumus.

Neatlikęs šia tema visuomenės ar atskirų jos socialinių grupių specialaus tyrimo ekspertas net neturi teisės kalbėti apie to ar kito kultūros leidinio reikalingumą visos visuomenės ar jos socialinių grupių vardu. Be tokio tyrimo jis niekada nenustatys ir leidinio reikalingumo atskiroms jos socialinėms demografinėms grupėms. To nereiktų pamiršti nė vienam ekspertui, sumaniusiam imtis tokio darbo. Kas kita yra asmeninė nuomonė apie bet kurį leidinį. Tačiau ji visuomet turi būti reiškiama vien savo vardu. Sąvoka „ekspertas“ daug labiau įpareigoja.

Tad su minėtais Mokslo Lietuvos vertinimais negalima sutikti dėl daugelio labai svarbių priežasčių.

Pirmoji yra ta, kad analizuojant ekspertų doc. dr. Almanto Samalavičius ir Andriaus Navicko laikraštyje paskelbtų rašinių „Vertina ekspertai“ turinį, tenka suabejoti autorių kaip kultūros (ir apskritai leidinių!) ekspertų kompetencija.

Pradžioje jau minėta (žr. termino apibrėžimą), kad kiekvienas ekspertas yra suvokiamas, kaip įgudęs ir prityręs žinovas, kviečiams atsakyti į klausimus, reikalaujančius specialių žinių (paryškinta mano, – V. R.).

Ar abu rašinių autoriai (ekspertai) yra įgudę bei patyrę (pavyzdžiui, kiek ir kokių periodinių leidinių ekspertizių iki tol yra atlikę ir pan.), kiek jie turi šios srities specialių žinių (pavyzdžiui, apie visus šalies ir SRTR fondo remiamus kultūros leidinius, jų paplitimą, sistemą, ypač konkrečius leidinių skaitybos ypatumus, ar turi žinių apie jų skaitytojų socialinę sudėtį, poreikius, interesus, vertinimus, kodėl tuos leidinius žmonės skaito ar neskaito ir pan.), palikime tai spręsti jiems patiems. Čia, pagaliau, yra asmeninis jų reikalas.

O štai, minėtų ekspertų samprotavimai apie Mokslo Lietuvą yra jau visų šio laikraščio skaitytojų reikalas. Man ir pačiam visiškai ne tas pats, kur ir ką ateityje skaitysiu apie Lietuvos mokslo būklę ir jo problemas, žinomus ir nežinomus mokslininkus, jų tyrimų temas, problemas ir naujausius atradimus, užsienio mokslininkų veiklą, atskirų mokslo sričių raidą ir laimėjimus.

Rodos, kad visa tai yra ne mažiau svarbu ir kitiems, atsiliepusiems į diskusiją šio laikraščio skaitytojams.

Iki tol iš penkių laikraščio Mokslo Lietuva viešos diskusijos dalyvių, tik vienas Juozas Elekšis paminėjo, kad jam „(...) ekspertų kompetencija netenka abejoti (...)“. O paskui, tarsi pats tai paneigdamas, priminė nemažai esminių dalykų, į kuriuos šie „neabejotinos kompetencijos ekspertai“, vertindami leidinius, net nerado reikalo atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, „Ar remiami leidiniai yra tik tribūna kai kam pasireikšti, tuščiai, metų metais paplepėti tomis pačiomis temomis, ar jie be pačių autorių kam įdomūs? Kokie jų tiražai? Kiek prenumeratorių?“ (2006, Nr. 18(352), p. 15). Beje, ekspertams dėl laikraščio įvertinimo jis pareiškė ir daugiau pagrįstų priekaištų. Tad, jeigu ekspertai net nerado reikalo pasidomėti leidinių straipsnių tematika, autoriais, prenumeratoriais ir panašiai, tai kur jau čia ta jų neabejotina kompetencija? J. Elekšis tikriausiai čia turėjo mintyje profesinę, bet ne specialiąją kompetenciją, kuri iš kiekvieno eksperto reikalauja įgudimo ir patyrimo, gebėjimo atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus. Tačiau minėtų kompetencijų tapatinti negalima.

Prof. Vytautas Vitkauskas, paskaitęs vertinimus, rodos, nebenori jų autorių net ekspertais vadinti. Jo nuomone, Mokslo Lietuvą dabar užsipuolė ir varo ją iš tautos atminties „piktuoliai jaunikaičiai“. „Taip, piktuolių, – toliau rašo jis, – nes dabar dėl tautinės mokyklos nebuvimo jų, neigiančių ir nekenčiančių daug (...)“ (2006, Nr. 20(354), p. 14).

Skaitytojas Petras Mikša ekspertų vertinimuose taip pat neįžvelgia kompetencijos ir mato vien kažkam nepatikusio leidinio „iš aukščiau“ užsakytą, niekuo nepragrįstą laikraščio triuškinimą sovietiniu būdu (2006, Nr. 18(352), p. 15) ir t. t.

Ekspertizė yra rimtas mokslinis dalykas. Norint ją atlikti, būtina turėti tam tikrą kiekį metodologijos ir metodikos žinių, gerai žinoti metodus, mokėti apibendrinti gautus tyrimo duomenis ir jais vadovautis rašant išvadas ar apibendrinimus. Gaila, bet viso to nematome šiuose vertinimuose. Tai ar apskritai tokius ekspertus galima vadinti „ekspertais“? Ar galima jų rašinius apie Mokslo Lietuva laikyti „ekspertų vertinimais“? Jokiu būdu. Kas tuos reikalus išmano, tikrai jų taip niekada nepavadins.

Dėl to, geriausiu atveju, šias dvi publikacijas galime vertinti kaip dviejų paprasčiausių piliečių (net nemanau, kad nuolatinių šio laikraščių skaitytojų) paskubomis parašytus, ne itin nuosekliai išdėstytus, stokojančius konkretumo ir faktinio pagrindimo, gana abstrakčius, o kartais net ir sunkiai suprantamus, subjektyvius pasamprotavimus.