Prisiminimai apie mokslo ateitį

Dar vienas universitetas – Vytauto Didžiojo – utopinėje programoje įsivaizduotas kitaip. Buvusi vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla Naujoje Lietuvoje turėjo tapti mūsų valstybės pažiba, galingu, dideliu savo vardo vertu universitetu. Visos Kauno aukštosios mokyklos turėjo būti Vytauto Didžiojo universiteto padaliniais – savarankiškais fakultetais ar institutais, bet turėjo turėti vieną pagrindinį Vytauto Didžiojo universiteto vardą. Pavyzdys – Kalifornijos universitetas, turintis universitetų daugelyje Kalifornijos miestų. Tų miestų universitetų garbė ir garsumas nenukenčia, kad jie priklauso Kalifornijos universitetui. Toks turėtų būti ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universitetas. Taip, rodos, buvo prieš okupaciją. Bet čia viršų paėmė, kaip dabar sakoma, žmogiškasis veiksnys. Kiekvieno instituto vadovai, kaip tie gaidžiai, norėjo tupėti savo krūvos viršuje. Įsteigtas naujas VDU – taip pat neturint sąlygų, dėstytojų, laboratorijų ir lėšų, kurių kaip ir visiems labai trūko. Bendras vardas būtų garsinęs Lietuvą savo įvairiais darbais. Gaila, kad steigėjus ir kitų institutų (tada) vadovus valdė savimylos jausmai, kiekvienas nenorėjo aukoti savo šiltos kėdės. Naująjį VDU iš tikrųjų įsteigė JAV lietuviai.

Argi tau gaila

Laisve, pasirodo, galima ne tik naudotis, bet ir pasinaudoti. Turiu mintyje mokslo laipsnius ir vardus. Sovietų Maskvos VAK’as jau neveikė Lietuvoje. Tad institutai gavo teisę sudarius specialią tarybą priimti gintis daktaro (buvusio kandidato) ir kiek vėliau habilituoto daktaro disertacijas. Reikalavimai buvo gana kuklūs: gynimui pakako išspausdintos kokios nors veiklos rekomendacijos, straipsnių nerecenzuojamame žurnale ar įstaigos leidinyje. Iš tikrųjų svarbiausias teigiamo įvertinimo pagrindas buvo: „Argi tau gaila...“ Daugybė protingų ir apsukrių darbuotojų pasinaudojo ta proga ir dygte dygo nauji daktarai, habilituoti daktarai, vėliau – profesoriai. Tai argi gaila, kad Petras ar Ona turės laipsnį?

Ginamų disertacijų, kaip ir lietuvių kalba spausdinamų straipsnių Lietuvos spaudoje, mokslinis lygmuo rodė, kad nuvertėjo darbai ir gaunami mokslo laipsniai. Tapo panašu į Gariūnų daiktų vertę, tiesa, ten nors buvo galima uždirbti. Vardai ir laipsniai ypač gausiai derėjo biologijos, žemės ūkio, veterinarijos, medicinos srityse. Gana nauja sritis – edukologija, ypač klestinti Pedagoginiame institute, tapo tarsi uždara sistema, maitinanti save laipsniais ir vardais. Jau vėliau įsteigtos studijų kontrolės ir ekspertų komisijos bei reikalavimai disertacijoms.

Tačiau būtina pabrėžti, kad tose mokslo įstaigose, kur sovietų laikais buvo aukštas mokslo lygis ir griežti darbo reikalavimai, net ir tuo laisvės laikotarpiu išliko pasaulinio mokslo lygmenyje. Tai jau minėtas Biotechnologijos, taip pat Biochemijos institutas, dar kelios geros laboratorijos Vilniaus ir Kauno universitetuose bei kitur. Ir aišku fizikai, matematikai ir kai kurios technikos mokslų laboratorijos. Šie mokslo židiniai ir tapo dabartinio aukšto mokslo lygio pagrindu.

Mokslas politikų rankose. Gal ir gerai?

Gal ir teisinga, kad buvo laikytasi tvirto ir nesugriaunamo kaip gelžbetonis biurokratinio modelio. Esantieji mokslo viršūnėse, matyt, suprato, kad demokratija, mokslas, atiduotas į pačių mokslininkų rankas, būtų sukėlęs anarchiją, netvarką, galbūt sukūręs dar galingesnę biurokratiją.

Todėl mokslas buvo atiduotas į politikų rankas. Juk taip gerai yra žinoma partijos vadovavimo praktika (juk ji neleido atsisakyti gausybės žymesnių mokslininkų), valdžios vyrų įprotis ir patirtis. Paminėsiu kelis tokio vadovavimo atvejus. Vienas iš jų įvyko gana seniai. Labai aukšto universiteto valdininko žmona užsigeidė tapti habilituota daktare. Pristatytą darbą (teigiamai įvertintą to paties universiteto taryboje) ekspertų komisija pakartotinai atmetė kaip netinkamą habilitacijai, tačiau ponia pagrasino teismu ir tuometinis Švietimo ir mokslo ministras patvirtino habilitacijos diplomą. Atrodė keista, kad mokslinio darbo vertę nustato teismas ir ministras. Kitas jau šių dienų atvejis – siūlomą aukštojo mokslo reformą ministrė pasakė įvertinsianti tik pasitarusi su partijų frakcijomis.

O tartis tikrai yra su kuo. Mokslą valdo ar kitaip įtakoja (vardiju ne pagal svarbą): Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos mokslų akademija, Mokslo ir technologijų departamentas, Švietimo ir mokslo ministerija, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, mokslo patarėjai prie Prezidento ir Premjero. Gal dar yra ir kitų, neskaičiuojant įvairių tarsi aptarnaujančių organizacijų, pavyzdžiui, rektorių, institutų direktorių konferencijos, ekspertų, studijų kontrolės komisijos, Europos Sąjungos pinigų skirstymo fondo ir kitų.

Šiandien

Užmirškime istoriją ir peršokime iš tų pageltusių Mokslo Lietuvos puslapių į šiandieną. Apie šios dienos mokslo padėtį neturiu teisės kalbėti, jau keletą metų esu laisvas žmogus, tačiau girdžiu ir skaitau apie tai, kas vyksta mokslo virtuvėse. Jau nestebina svarbiausiuose užsienio žurnaluose spausdinami lietuvių autorių darbai, atlikti Lietuvoje – Biotechnologijos, Biochemijos institutuose arba kitose laboratorijose. Štai 2006 m. Lietuvos mokslo premija paskirta Biochemijos instituto Genų inžinerijos laboratorijos vadovui habil. dr. Rimantui Nivinskui, jo bendradarbėms dr. Lidijai Truncaitei ir dr. Aurelijai Zajančkauskaitei. Šiame institute dr. Audronės Kalvelytės ir dr. Virginijos Bukelskienės vadovaujamoje grupėje daug dirbama kamieninių ląstelių biologijos srityje, siekiant kartu su Vilniaus universiteto Santariškių klinikų specialistais panaudoti jas sunkiems ligoniams gydyti.

Tai rodytų, kad ne reformos yra svarbiausia moksle, bet darbas, talentas, žinios. Aišku, darbui reikalingas ir finansinis pagrindas. Ne tik užsienio grantai ar Europos Sąjungos pinigai (jie labai svarbūs), bet ir pati Lietuva turi aprūpinti ir maitinti savo mokslininkus bei mokslo jaunimą. Reformos – tik priemonė. Ji yra politikų rankose, ir jiems negalima klysti lemiant mokslo ir mokymo dabarties bei ateities būklę. Reikia baigti reformas ir leisti dirbti.